Rytis KULBOKAS, Author at Anyksta.lt

Valstybė ne „UAB‘as“ (Rievės. 2026-10-02)

Rytis KULBOKAS — Sun, 11 Oct 2026 12:32:56 +0000

Valstybė – ne „uabas“. Bent ta valstybė, kuri projektuoja gyvenimą toliau, nei porą kadencijų Seime į priekį. Juo labiau valstybė, kuriai lemta gyventi nesaugioje vietoje neramiais laikais.
Nesukursi emocinių, pilietinių (jei pilietiškumu nevadinti robotiškumo) ryšių ten, kur moralė – kitų dimensijų sąvoka, kur autobusai nevažiuoja, nes neapsimoka, o žmogus žmogui – vilkas.
Bet jei ne ant šių principų kurti valstybės pamatus, tai tik ant tų, kurie iš tiesų piliečio niekuo neįpareigoja, o visos pareigos yra primestos prievolės, kurių naudingiau ir pasistengti nevykdyti.
Bet istorijoje jau turime patirtis, kai valstybę kaimynai tiesiog pasidalino. Nes valstybę, kuri formaliai vadinosi respublika, kaip nuosavybę valdė „valstybininkai“ – peršviečiamas visuomenės sluoksnis oligarchų. Bendros su Lenkija valstybės laikais didikų interesai buvo skelbiami valstybės interesais. Dažnai ir už atlygį iš suinteresuotų kaimynų. Kiti – tiesiog gyventojai, mokesčių mokėtojai, prievolių vykdytojai. Nepadėjo atsispirti ir legendiniai sparnuotieji husarai, ir Kosčiuškos romantikai. O ir kitą, po daugiau nei šimto metų atkurtą valstybę, kaimynai taip pat pasidalino. Nors ten aplinkybės buvo sudėtingesnės ir daug mažiau priklausomos nuo mūsų prosenelių ar senelių valios.
Jei valdžia diktuoja, kad turim gyventi kaip „uabas“, priima sprendimus taip organizuoti valstybės gyvenimą ir strategiją, tai yra kelias į niekur. Visų pirma regionams. Jei vadovausimės principu, kad regionai nuostolingi ir todėl juos reikia „optimizuoti“ – tai yra uždarinėti įstaigų padalinius, medicinos punktus, mokyklas – nueisim į išnykimą. Ne tik fizinį žmonių, bet ir galimybių ir viešųjų paslaugų, o tai įjungia sniego gniūžtės efektą, kai nykimas tampa nebesustabdomas. O jei dar vaikysimės madingų ir abejotinų, bet brangių idėjų – ir tuos negausius pinigus, kuriuos būtų galima skirti valstybei stiprinti, prarasim be naudos. Infrastruktūra nyks, jos išlaikymas kainuos vis brangiau ir viešąsias paslaugas užtikrinti bus vis sunkiau.
Paradoksalu, bet jau gyvenam tame nykime ir jau skiname valstybės suuabėjimo politikos vaisius. Jau dabar, nors tai dar tik pradžia.
Užtenka dviejų temų šiais metais, priminusių apie save – kelių ir elektros tiekimo, kad matytume valstybės suuabėjimo rezultatą. Gamta parodė, kas atsitinka, kai valstybės gyvenimas imamas organizuoti kaip pelno turinčios siekti bendrovės gyvenimas. Net nebeverta svarstyti, kad strateginė infrastruktūra nudėvėta, todėl ji byra, o tiek valstybė, tiek savivaldybė nepadarė jokių namų darbų, kad gyventojai kuo mažiau nukentėtų. Tačiau šioje situacijoje vis tik svarbesnis kitas aspektas – infrastruktūra lėčiausiai ir tvarkoma ten, kur žmonių mažiau. Sakysim, kad teisinga, taip ir turi būti, juk ten, kur daugiau žmonių, ten reikia greičiau avarijas sutvarkyti? Ir taip, ir ne. Nes vadovaujantis šia logika ir atėjome iki to lygmens, kad provincija tėra našta, kuri tik erzina. Ir jei dar ne vienmandačiai rinkimai, tai visai būtų galima ją pamiršti. Pigiau. Geriau Vilniuje sukurti dar kelias darbo vietas atidarius tarnybą ar departamentą.
Bet kam tada reikalinga valstybė, jei faktiškai joje įtvirtinta diskriminacija pagal gyvenamąją vietą? Dabar vienintelis būdas mažinti šią diskriminaciją – nuosavas automobilis. Ne žodis „transportas“, po kuriuo biurokratiškai maskuojama problema sukelia visuomenės pyktį. Juk geriausiai Anykščių rajono problemas spręs nuolaida tarpmiestinių autobusų ir traukinių bilietams? Juk kuro akcizo mažinimas reikš baisius nuostolius, kaip teigia Vyriausybė. O kaip gyventojai? Kaip kainos parduotuvėse, kurios vis labiau kyla? Nebent orientuojamasi, kad aukštos kuro kainos, didindamos infliaciją, padės daugiau surinkti pinigų į biudžetą, o ir valdžios prisiimtos šaliai CO2 mažinimo normos su aukštesnėmis kainomis lengviau įgyvendinamos.
Sutinku, ne viską gali sureguliuoti šalies valdžia, bet tai, ką išdarinėja su transportu – atskira tema, bet ji ypač jautri provincijos gyvastingumo, kiek jo dar liko, pulsui. Automobilių temos šaknys – išsikerojusios giliai po žeme ir daug platesnės, nei Lietuva gali apimti. Tai ir lobistiniai pasauliniai bei atskirų valstybių, verslo grupuočių interesai, ir strateginiai resursų klausimai, ir kiekvienai kartai būdingas maištas prieš senąjį pasaulį, ir elementarus bukumas. Esmė kita – viskam tampant reikalavimais ir direktyvomis, provincijų gyvenimas po žingsnelį virsta neįmanomu.
Todėl galima kurti šimtus strategijų apie provincijų gaivinimą, skatinimų ten kurtis, būstus jaunoms šeimoms, bet valstybės suuabėjimas padaro tik viena – iš tų visų strategijų provincijai naudos mažai, ji vis tiek nyksta. Tik valdininkai ir strategijų kūrėjai džiaugsis – darbas padarytas, veiklos ataskaita patvirtinta, pinigai gauti.
O kokia turėtų būti valstybė, jei ne „uabas“? Respublika. Pilietinės sutarties, kurios teoriją politiniai filosofai išplėtojo jau prieš pusę tūkstantmečio, solidarumo principu sukurta visuomenė, kurioje investuojama ne į vasiukiškas utopijas, o į dalinimąsi galimybėmis – mes galim duoti tai, ko jūs neturit, jūs galit duoti tai, ko mums trūksta. Ir griežtai negali būti naudojamasi valdžios suteiktomis galimybėmis neteisingumą paversti norma, principu „viskas teisėta“. Nes tokiu atveju ne tik šauktinių pritrūks, bet ir ant visos valstybės galima kabinti spyną.

The post Valstybė ne „UAB‘as“ (Rievės. 2026-10-02) appeared first on Anyksta.lt.

Kai lygybė išmeta vietos kultūrą pro langą (Rievės. 2026-06-26)

Rytis KULBOKAS — Sun, 05 Jul 2026 08:22:12 +0000

Viena po kitos Anykščių rajono bendruomenės skelbia, kad atsisako daug metų vykusių tradicinių kultūros renginių ir švenčių. Ir visur, kaip susitarusios, įvardija vieną tą pačią priežastį – Anykščių rajono savivaldybė bendruomenės projektui, pagal kultūros projektų finansavimo programą, neskyrė finansavimo. Todėl šiais metais ir Joninės, ir Oninės – atšaukiamos. O Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ net likviduojamas – Vaižgantas mirė antrą kartą.
Juk, šiaip ar taip, pati savivaldybė pademonstravo, kad jūs – ne kultūra. Bent jau ne prioritetinė. Yra geresnių ir labiau vertų. Išgyvensit be Joninių ir Oninių, bet galėsit pasidžiaugti cirku ar linksmai nusiteikusiais dramaturgais.
Žinoma, galima diskutuoti, ar atšaukdamos šventes bendruomenės neveikia prieš savo pačių žmones ir kokia tų bendruomenių prasmė, jei bendruomeniškumą diegia per biudžeto pinigus. Tačiau laikai nebe tie, kai šventei, kokiai gegužinei, užteko kaimo armonikieriaus, geros nuotaikos ir suneštinio baliaus. Laiko dvasia, reikalavimai ir galų gale organizatorių teisinė atsakomybė pasiekė kitus standartus. O ir neteisingumo jausmas, kai „kodėl svetimiems davė, o mums, saviems, ne“, tas jausmas, kuris priverčia žmones ne visada elgtis protingai, bet energingai, daro savo. Savivaldybė pasirinko – bendruomenės taip pat. Galų gale nėra jokio reikalo iš savo kišenės rengti visuomenines šventes, kurias metų ataskaitose meras ar administracijos vadovai įsirašys į statistiką apie nuostabiai vadovaujamos savivaldybės kultūros pasiekimus. Tad, panašu, jog atšaukiamose šventėse yra ir protesto savivaldybės vadovams elementas.
Pats kvailiausias, arba sąmoningai, ciniškai pagal principą, „o kam buvo naudinga“ padarytas sprendimas, kurį buvo galima sugalvoti savivaldybei – į vieną projektinę kultūrinę programą suplakti ir profesionalųjį, ir kaimo saviveiklų meną. Jau nekalbant apie slidžiai interpretuojamą projekto teikėjo lokaciją. Nustatę tas pačias taisykles tiek tarptautinių konkursų laureatams, tiek Kavarsko armonikieriams, savivaldybė sukūrė ne teisingumą, o priešingai – išmetė vietos kultūrą pro langą.
Juk natūralu, kad ekspertas, vertindamas projektus pagal pateiktus reikalavimus ir kriterijus, maksimalų balą turės skirti profesionalui, o ne bendruomenės kolektyvui. Ekspertai tik padarė darbą, kurį privalėjo pagal tos pačios savivaldybės patvirtintas taisykles.
Valdininkai ir savivaldybės vadovai suklydo? Bet kiek galima klysti be jokios atsakomybės? Pirma sukuriamos profesionalus ir bendruomenes supriešinusios projektų taisyklės, o dabar dar ir rajono Tarybos posėdyje teko perbalsuoti už Menų pažinimo centro projekto įgyvendinimą. Nes gairės buvo skirtos ne tam kvietimui. Tai niekas iš Tarybos narių net neskaitė?
Tačiau, susidaro įspūdis, jog rajono vadovams, rajono kultūros tarybai buvo svarbiau ne paskleisti informaciją apie posėdžius, kultūros tarybos narių nuomones, kad vietos bendruomenėms būtų lengviau orientuotis, kokie prioritetai teikiami kultūrai, bet iš kultūros tarybos narių pašalinti nepatogius (dabar jau pasitraukusius) narius – „Anykštos“ vyriausiąją redaktorę Gražiną Šmigelskienę ir nacionalines kultūros programas kūrusį kultūrologą Vytautą Balčiūną. Tad rezultatas toks, koks ir turėjo būti. Bendruomenėms belieka atšaukinėti renginius ir komunikuoti, kad šventė nevyks, nes savivaldybė neskyrė finansavimo.
Mero ir Tarybos rinkimai jau nebe už kalnų ir jei bendruomenės išdrįs eiti į atvirą konfrontaciją su savivaldybės valdžia ir švenčių atšaukimą perkelti į kitą lygmenį – apie tai ims kalbėti kiekviena proga, savivaldybės vadovų aprūpintojo statusas greitai gali pasikeisti į rūpintojėlio. Tada geros perspektyvos rinkimuose nebešvies.
Kaip bendruomenės gali išsakyti savo poziciją? O kad ir padaryti šventės atšaukimą kuo labiau matomą. Kalbėti, rodyti, kartoti… Kai praėjusi šalies valdžia visai nusiklimatokeitinėjo pabrangindama dujas buitiniuose balionuose, vienas degalinių tinklas pardavimo čekiuose ėmė spausdinti sakinį, kurioms partijoms už brangias dujas pirkėjai turi dėkoti. Ir tai buvo labai skausminga. Akcizas greitai sumažėjo. Jei bendruomenės šventės dieną, kai ji turėjo vykti, masiškai į socialinius tinklus susikels, pavyzdžiui, padėkas merui už nuostabią kaimo šventę, sukals lenteles su šventės programa vietose, kur renginiai turėjo vykti – bus skausminga. O jei dar ir valdžiai pristatant veiklos ataskaitas seniūnijose ne klausys, kokius Vasiukus dar aplenks mūsų rajonas, o klaus, vis tik kodėl pirmą kartą neįvyko Joninės ir kur gali vesti rajoną tokie vadovai, jei net tokios smulkmenos, kaip bendruomenės šventės paremti nesugebėjo – politikams bus labai skausminga. Nes ačiū Dievui, vis dar turime rinkimus, kurie vieninteliai dar gali parodyti politikams jų vietą. Jie – tautos valios vykdytojai, ne Kinijos imperatoriai ir batiuška iš Baltarusijos. Ir skaudės jau ne tik merams, bet ir kiekvienam rajono Tarybos nariui, nes už Tarybos nario statusą dabar jau jie gauna atlyginimą, o pinigų, nukritusių „iš oro“ nesinori netekti.
Valdžia turi suprasti, kad kažkokia kultūrinė veikla kaimuose svarbi ne tiek dėl jos kuriamos vertės, kiek dėl pačio žmogaus socialumo. Kad žmogus judėtų. Nesustingtų, nes kas sustingsta, tas miršta. Galų gale, kokią superinę vertę bendruomenės nariai gali sukurti, jei ir tas peršviečiamas inteligentijos sluoksnelis, kuris turėjo domėtis, rūpintis kultūra, yra panaikintas. Uždarant mokyklą, biblioteką, polikliniką sunaikinamas ne biudžeto švaistymas, o kultūra. Ji nužudoma. Nes kultūra nėra tik renginiai. Kultūra – tai terpė, kuri tuščia nebūna.
Ir pabaigai – negaliu negrįžti prie kultūros projektų klausimo. Kurkliai. Mažoji Lietuvos kultūros sostinė, regis, jie turėtų būti šių metų Anykščių rajono kultūros prioritetas, bet ir Kurklių projektas liko už borto. Kas pasikeistų, jei Kurkliai nebūtų tapę kultūros sostine? Pasityčiojimas, sabotažas ar abejingumas rajonui? Kam siekti iškilmingų vardų, ir skambėti kaip tuščiai puodynei? Nes toks dėmesys kultūros sostinei, koks jis yra dabar, atrodo kaip patyčios.

The post Kai lygybė išmeta vietos kultūrą pro langą (Rievės. 2026-06-26) appeared first on Anyksta.lt.

Kurorto veidą gelbsti senoji ligoninė (Rievės. 2026-03-20)

Rytis KULBOKAS — Sun, 29 Mar 2026 09:01:00 +0000

Anykščiai, kaip kurortas, pastaruoju metu patyrė vieną įvaizdinę gėdą po kitos. Gerai, formaliai dar ne kurortas, bet save tiek iškomunikavęs, kad eilinis lietuvis, paklaustas, ar Anykščiai yra kurortas, turbūt greičiau atsakytų teigiamai.
Per savaitę „Anykštoje“ rašėme apie du „šioje karalystėje kažkas negerai“ faktus.
Ligoninėje nebeliks stacionarios chirurgijos skyriaus ir visą parą budinčių chirurgų, bus teikiamos tik dienos chirurgijos paslaugos. Sutikim, ir iki šiol ne kas su tuo skyriumi buvo, perpjauto piršto siūti galėjo tekti važiuoti į aplinkinių rajonų ligonines. Bet tai ne tas pats, kas pripažinimas, kad kapituliuoji prieš problemą. Ir ką? Akivaizdu, kad nors rajono gyventojai mato šį klausimą ne tik kaip fizinio saugumo problemą, bet ir kaip įvaizdžio. Paskelbus žinią apie naikinamą skyrių internetiniame naujienų portale anyksta.lt, skaitytojai parašė ne vieną komentarą apie nesuderinamumą su kurorto siekiu. Kai vienoje pusėje pastatomas faktas apie tolimesnį ligoninės nykimą, o kitoje religinė dogma „kurortas“, galvoje įvyksta skilimas – koks gali būti kurortas, kokios gali būti aktyvios pramogos, jei įvykus nelaimei skubiai net lūžusios kojos nebus kam vietoje sugipsuoti? O jei įvykis dar rimtesnis? Duobėtais keliais greitosios turės lėkti keliasdešimt kilometrų į kitus miestus? Gerai, jei dar bus kam lėkti, nes liūdnų patirčių, kai žmonės mirė nesulaukę atvykstant pagalbos, nes nėra laisvų ekipažų, turim.

Dar labiau šokiruoja, kad visa tai vyksta visuomenei už nugarų. Kur diskusijos, kur tarimasis su visuomene, ar reikia išlaikyti skyrius ligoninėje, net jei reikėtų prisidėti Anykščių mokesčių mokėtojų pinigais iš biudžeto? Gal visuomenei aktualiau skyrius, nei eilinis pirkinys, kaip koks ekranas, ar strategija, ar filharmonija turguje? Ir visuomenę įtraukti į apklausą nėra sunku – tereikia pakviesti Anykščių rajono gyventojus išreikšti nuomonę, kaip kad daroma balsuojant, kokius projektus reikėtų įgyvendinti pagal dalyvaujamąjį biudžetą, kai kiekvienas rajono gyventojas turi balsavimo teisę. Norim būti Šveicarija, tai ir pradėkim nuo to, ką jie daro – visuomenės dalyvavimo sprendžiant klausimus. Tiesiogiai, o ne „išrinkote, o toliau mes“. Niekur nėra tiek daug referendumų, kaip Šveicarijoje. Ir normalu, kad piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendžiant vietos klausimus, net jei visuomenės dalyvavimas apšaukiamas grėsme demokratijai. Galų gale valstybė ne „uabas“, kuriame išlaidas galima optimizuoti atsisakant nuostolingų sričių, nežiūrint visuomeninio gėrio pozicijų. Nors ir labai visais lygmenimis propaguojama, kad valstybė turėtų gyventi kaip privati bendrovė.

Tačiau būkim teisingi. Ne viską įmanoma padaryti, jei problema tiesiog ignoruojama ir tampa per vėlu. Kad ateis toks laikas, kai nebebus kam gydyti, jau prieš dvidešimt metų kalbėjo sociologai. Jei gydytojų ruošiama per mažai, o ir tie baigę mokslus stengiasi išvykti į užsienį arba bent jau likti didmiesčiuose, tai ir brandaus socializmo elementai, kuriais tiesiog dabar konkuruoja viena savivaldybė su kita, kaip kad faktiškai pinigai būstui įsigyti ir apmokamas mokslas jauniems gydytojams, kurie ateis dirbti į miestelius, nepadės. Galų gale, žmogus ne tik duona gyvas ir nykstanti visuotinė aplinka nėra palanki terpė kurti gyvenimus. Prie pūvančių daiktų ir sveikas greičiau ima pūti.

O kas tas antras dalykas, kuris yra kurorto gėda? Policija pranešė, kad šeštadienį Anykščių senosios ligoninės pastate vėl mirė benamis. Policijai apie mirtį pranešė jo bičiuliai. Vėl. Kas kartojasi daug kartų, tai nebe atsitiktinumas. Gėda ne tai, kad benamiai miršta – visi žmonės miršta, gėda, kad faktiniame kurorte jie nelaikomi žmonėmis. Nekeliu klausimų, kaip žmonės iki tokių gyvenimų nusirito, gyvenimas klastingas. Yra ir tik pačių dėl tokio savo likimo kaltų benamių, kurie nebepakeistų būdo jokiomis aplinkybėmis, o, bet, tačiau žmogui paslysti lengva. Labiau šokiruoja, kai žmogiškojo gyvenimo vertė nuleidžiama žemiau šuniuko. Kai realios pagalbos nelaimėlis neturi kur gauti, o visi tie, kurie deklaruoja dirbantys žmonėms, padedantys atsidūrusiems bėdoje, tik skėsčioja rankomis ir konstatuoja, kad niekuo pagelbėti negali, o dažnai gal ir nenori. Užtenka to, ką turi užpildyti ekselio lentelėse ir išsiųsti atsiskaitymui.

Tad kur turėtų eiti benamiai, jei nebūtų senosios ligoninės griuvėsių? Kai žiemą įlįs šildytis į laiptines, parduotuves, juk taip pat visi bus pikti. O žiemą net iki -32 buvo atšalę. Vienu metu net Vorkutoje buvo mažiau šalta. Kai anoniminė internetinė minia ūžia, jog tik sadistai gali gyvūnėlius žiemą laikyti lauke, „išmesti“, kažkodėl beveik niekas nekalba, kad žmonės gyventi lauke daug labiau negali. Bet kam jie rūpi? Ar yra nors kokie nakvynės namai Anykščiuose tokiems nelaimėliams? Bent jau pora kambarėlių prie kurio socialinio centro? Kai iš portalų žvelgia gailios gyvūnėlių akys su straipsneliais apie renkamą paramą arba ieškomus namus žmonių nuskriaustiems gyvūnėliams, tokių žmogiškų akių beveik nematyti. Gal tik kokie maltiečiai su dubenėliu sriubos dar apeliuoja į artimo meilę.
Ciniška, bet nebyli politika diktuoja, kad geriausia išeitis, jei tie benamiai tiesiog nesimaišytų akyse, tiesiog išnyktų. Ką jie ir daro savilikviduodamiesi. Senojoje ligoninėje – „mirties kapsulėje“, „kurortiniame“ atlikime. O savivaldybė vėl ras kokiems puodams, ekranams ar privačiam sveikatos draudimui išleisti pinigus. Kaip ir valstybė. Nes savivalda tik bendros valstybės dalis. Ką gi, jei realybė prieštarauja socialiai teisingos ir anekdotu pavirtusios „gerovės valstybės“ deklaracijai, tuo blogiau realybei.

The post Kurorto veidą gelbsti senoji ligoninė (Rievės. 2026-03-20) appeared first on Anyksta.lt.

Dėl skandalingų pirkinių kaltos tolstančios galaktikos?

Rytis KULBOKAS — Sat, 17 Jan 2026 14:36:00 +0000

Jei tikėtume mokslu, o tikėti mokslu, pagal taip reklamuotą antidezinformacinį įstatymų paketą greitai gali tapti privaloma, Visatoje galaktikos po Didžiojo sprogimo tolsta viena nuo kitos ir dauguma jų niekada nesusitiks. Ateities kartos, jei tokios bus, danguje žvaigždžių matys mažiau nei mes ir net nelygintinai mažiau, nei matė dinozaurai. Nebent Visata vėl susitrauks į tašką. Dėl to astrofizikai dar ginčijasi ir gal oficialios, nustatytos tiesos, kol kas nėra. Todėl, parašęs apie Didįjį sprogimą, gal dezinformacijos nepaskleidžiau.

Jei Visata plečiasi ir galaktikos tolsta viena nuo kitos, jei Visatos modelio kūrėjai pasėjo tokią Pasaulio tvarką, tai kaip ir natūralu, kad ir Žemėje turi galioti tie patys kosmologiniai dėsniai. Juk kaip danguje, taip ir ant žemės, sakoma.
Tada atrodytų kaip ir natūralu, kodėl nebesusikalbame vienas su kitu. Ir ne dėl Babilono bokšto statybos sumaišytų kalbų, atvirkščiai – technologijos skirtingas kalbas vėl leidžia suvienyti, bet dėl Dangaus padiktuotos tvarkos – tolstame į priešingas puses ir vienas kitą pažinti, komunikuoti, galime vis mažiau. Todėl, kaip viduramžiais, vis mažiau pažindami vienas kitą, vis labiau įsitraukdami į savo socialinius burbulus, prigalvojame drakonų ir jūrų pabaisų ten, kur nebežinome. Todėl ir pykstamės: progresyvistas su tradicionalistu, šešiasdešimt penktoji lytis su suverenu, bankininkas su pramonininku, blaivininkas su aludariu, o kultūrininkai su žemaitaitininkais. Kaip kokie bolševikai su buržujais. Gal tokie Dangaus dėsniai. Bent jau kol nenustatyta oficiali tiesa, kuri pasakys, kas teisus, o ką bausti.

Todėl ar reikia stebėtis, kad valdininkai juda savo kryptimi, o eiliniai piliečiai – savo? O jei dar dangaus inkarai sferų nepristabdo, moralė, kurią vienas garsus prezidentinis bankininkas apibūdino kaip kito pasaulio dimensiją, o tai reiškia neprivalomą, skrendama vis greičiau. Va ir Anykščiuose savivaldybė priėmė keletą tokių sprendimų (tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su pirkimais), kurie atrodo kaip spjūvis eiliniams piliečiams į veidus.

Prisipažinsiu, buvo mažiausiai bent keturi atvejai, apie kuriuos išgirdau pernai (ech, kaip vis dar norisi rašyti šiemet), kurie šokiravo. Ir tai ne daugkartinių indų ar elektrinių mokyklinių autobusiukų pirkimai – prie tų tvariojo pasaulio šizofrenijų kaip ir priprantama. Bet valdininkų, šiuo atveju savivaldybės vadovų, demonstravimas, kokie savivaldybės tarnautojai yra išskirtiniai – vis dar šokiruoja. Šokiruoja toks valstybės pamatus klibinantis požiūris, taip, lyg nebūtume turėję prarasto valstybingumo istorijos. Dar XVI amžiuje politinis filosofas, Radvilų žmogus, pasiuntinys prie trijų Lietuvos ir Lenkijos karalių ir jų sekretorius Andrius Volanas savo darbuose, o ypač veikale „Apie politinę arba pilietinę laisvę“, tiesiog šaukė – valdžia tėra pilietinio susitarimo pasekmė, visi luomai turi būti vienodai atsakingi prieš įstatymą, kad vienodo teisingumo nebuvimas veda prie valstybių žlugimo, tačiau juk luomai, išskirtinės teisės, jei esi tuose išskirtiniuose luomuose, juk yra patogu? Kam keisti, jei taip geriau? O jei ką – ir kitos valstybės valdovas bus geras, jei turtą paliks ir dar kokią privilegiją garantuos. Iki ko atvedė toks požiūris, žinome iš istorijos ir iki šiol šalelės laukuose išlikusių nuorodomis pažymėtų, bandžiusiųjų susigrąžinti laisvę kapelių (beje, pagal įstatymo nuostatas – neprižiūrimų).

Todėl kas iš tiesų mane šokiravo Anykščių savivaldybės veikloje – privilegijų savo ratui – valdininkams – kūrimas. Kad eilinis specialistas ir net skyriaus vedėjas neprieštaraus geresnėms darbo, poilsio ir veiklos sąlygoms – natūralu, priekaištų turėti iš žmogiškosios pusės nei vienam negali. Tačiau vadovybė, disponuojanti mokesčių mokėtojų pinigais, turi jausti atsakomybę už sprendimus ir ypač, kaip jie atrodys visuomenei. Bet jei ir administracijai vadovauja laikinai iš savivaldybės darbuotojo pareigų atplėštos direktorės, tai kaip gali reikalauti eiti prieš save? Nebent visai nusišalinti. O tai kas pasirašinės ir jei kas negerai, atpirkimo ožiais bus?
Simboliška, kad pernai metai prasidėjo skandalu, susijusiu su ribų tarp pilietiškumo, patriotiškumo ir savivaldybės valdomais finansais supainiojimu. Kaip visada, viskas teisiškai lyg ir gerai, bet morališkai pojūtis slegiantis. Priminsiu, kad švenčiant Vasario 16-ąją atstovauti Anykščių savivaldybei, mokant atlyginimą šią šventinę dieną, tik nebeatsimenu ar ne dvigubą mero Kęstučio Tubio potvarkiu buvo deleguotas jo pavaduotojas, socialdemokratas, Anykščių skyriaus pirmininkas Dainius Žiogelis. Kilus pasipiktinimui dėl fakto, D. Žiogelis prisiėmė atsakomybę, kad tai jo paties iniciatyva. Gal. Bet potvarkis tai mero.

Ir tai buvo tik pradžia. Nesuvokiama, kaip galėjo tokiu sunkiu valstybei metu savivaldybė, kai valstybė ieško kiekvieno cento, kurį būtų galima nurėžti ir skirti gynybos biudžetui ar kaip paramą Ukrainai (bent jau taip mums tai nuolat kartojama), leisti pinigus privačiam vakarėliui – koncertui prieškalėdiniu laikotarpiu. Streso mažinimai, komandos formavimai – visa tai iki banalumo jau nuvalkiota naujakalbė, teisinanti linksmybes. Pasilinksminimai už mokesčių mokėtojų pinigus – nepriimtini. Tai šokiruoja. Ir ne penkių, šešių ar septynių tūkstančių eurų kainoje problema, ji – požiūryje. Kiekvienas uždarumas, privilegijos gavimas, viešumu legitimumą turinčioje užsitikrinti valdžios įstaigoje, kvepia kinija ir didžiuoju mao. Rajono taryba turėtų pareikalauti politinės atsakomybės. Nes kitokios turbūt neišeitų, o ir kam stengtis?
O kuo kvepia savivaldybės darbo laiko trumpinimas, kai nuo penktadienio pietų savivaldybė nebedirbs? Gal matematiškai darbo laiką ir iškaišioja, bet valdininkijos privilegijų prieš eilinius piliečius įspūdis lieka. Valdant viešuosius finansus net tokios iliuzijos neturėtų būti, nes tai jau kapsto valstybės pamatus. Kelti nepasitenkinimą, kai valdžių transliuojama susitelkti, kai raginama kentėti, taikstytis su didesniais mokesčiais, nes valstybė pavojuje, kad tuoj tuoj, jei ne šiemet, tai po poros metų, putinas puls Lietuvą… Net jei šalyje taptų norma dirbti keturias dienas per savaitę, valdininkija, dėl ypatingo statuso, prie tokio grafiko turėtų pereiti paskutinė. Nes tai – dezintegruoja visuomenę ir didina skaičių tų, kurie rusų tankus pasitiktų su raudonais gvazdikais. Penktadienio popietę prie užrakintų savivaldybės durų atskubėjusiam piliečiui mintyse bus ne penkiolika minučių anksčiau pradedamas darbas pirmadienį, bet poilsis tuo metu, kai įstaigos kaip ir turėtų dirbti.

Tačiau šie antipilietiniai moraline prasme savivaldybės sprendimai nublanksta prieš išskirtinę privilegiją, kuri gal net leistų paaiškinti, kodėl pas mus su medicina taip blogai ir, regis, niekam iš tiesų nerūpi tą padėtį tvarkyti. Kai Anykščiuose trūksta gydytojų, specialistų reikia ieškoti kitų miestų poliklinikose, o ir juose priėmimo laukti mėnesiais arba mokėti, kad daug greičiau priimtų privačiai, savivaldybės vadovai sukūrė privilegiją. Norit greičiau? Kokios problemos – eikite dirbti į savivaldybę ir turėsite privatų sveikatos draudimą. Būsite išskirtinis ir nereikės stumdytis eilėse į eilių eiles, kad užsiregistruotumėt pas gydytoją. Šitokio savivaldybės vadovų požiūrio, tokio nepasitikėjimo savo pačių valdomomis Anykščių sveikatos įstaigomis suvokti neįmanoma. Kam spręsti visiems gyventojams aktualią gydymo problemą stengiantis išlaikyti punktus ir skyrius, kelti gydytojų kvalifikaciją, jei gali gydytis privačiai? Sveiki sugrįžę į luominę santvarką ir įžengę į tokią mentalitetiškai artima pasidariusią kiniją. Ir, tiesą sakant, nemanau, kad tai to, jog galaktikos tolsta viena nuo kitos, pasekmė.

The post Dėl skandalingų pirkinių kaltos tolstančios galaktikos? appeared first on Anyksta.lt.

„Eurovizija“ – lakmuso popierėlis (Rievės. 2025-05-23)

Rytis KULBOKAS — Sat, 31 May 2025 09:31:00 +0000

Praslinko kasmetinė „Eurovizija“, kurią jau daugelį metų drąsiai galima pavadinti signalu, kuria kryptimi bus kreipiama Europa. Jau seniai muzika „Eurovizijoje“ yra tik fonas, o ne konkurso tikslas.
Konkursas, kuriame prieš kelis dešimtmečius pradėjo dalyvauti Lietuva, ir konkursai, kuriuose dabar dalyvauja, skiriasi kaip diena nuo nakties. Net nesvarbu, kad ne melomanas galėtų prisiminti tik kelių grupių pavadinimus ar atlikėjų pavardes, kuriuos per tiek metų į „Euroviziją“ siuntė mūsų šalis. Nesvarbu, kad didelių pasiekimų nebuvo, bet ir iki darkymosi scenoje mūsų atstovai nebuvo kritę.

Taip, „Eurovizijoje“, kaip ir anksčiau, pasirodo atlikėjai, balsuojama, renkami nugalėtojai, tačiau kiek iš tų laimėjusių dainų galėtų atpažinti paprastas muzikos mėgėjas? Daug svarbiau pasidarė sukurti vaizdingą šou. O visų svarbiausia – dramatišką istoriją, kuri turėtų sukelti balsavimo komisijų ir žiūrovų gailestį ir naudojantis šia kilnia žmogiškąja savybe iškopti į nugalėtojus. Galų gale, tik reta daina, skambanti konkurse, iš tiesų yra originali.
Būtent ši – spaudimo per žmonių gailestį, užuojautą, vienų kilniausių savybių, išnaudojimas „Euroviziją“ pavertė ne muzikiniu, bet ideologiniu, vertybes keičiančiu įrankiu. Būtent tai užčiuopusi nematoma ranka iš įvairių šalių į konkursą ėmė siųsti vieną už kitą spalvingesnius veikėjus. Tai moteris su barzda, prakeiksmus dainoje svaidanti ragana ar raganius (neatsimenu, kokia lytimi atlikėjas ar atlikėja turėtų būti įvardinama-as), su suknelėmis bėgiojantys vyrai, ar dainą dainuojantys, bet prieš tai taip išreklamavę dramatišką jos sukūrimo ir savo gyvenimo tragediją, kad klausytojas iš tikrųjų girdi jau ne dainą, o sukurtą legendą ir iš užuojautos už atlikėją balsuoja.

Ir su kiekvienais metais tų keistų istorijų vis daugėjo. Pernai Švedijoje vykusi „Eurovizija“, regis, žengė dar vieną vertybių keitimo žingsnį, kai net vedėjų juokeliai transliavo naująsias vertybes, o naujųjų vertybių nereklamuojantys, nedeklaruojantys, kokia lytimi juos reikėtų laikyti, atlikėjai ėmė atrodyti kaip nepataikę į konkurso formatą.

Tad, regis, šiemet reikėjo laukti naujų viršūnių, nes nėra viršūnių, į kurias nesikėsintų naujavertybininkai.
Tačiau įvyko visiškas netikėtumas. Nors muzika liko tokia pati blanki, kaip ir anksčiau (nors tai skonio dalykas), vienetiniai atlikėjai, dainuojantys ne pagal formatą, o jei ir dar savo šalių kalbomis, buvo greičiau išimtys nei taisyklė. Bet staiga, kaip burtų lazdele mostelėjus, sukneliuotų vyrų scenoje drastiškai sumažėjo, dramatiškų istorijų apie atlikėjų istorijas taip pat, nors vis tiek noro ant nelaimės išjoti į nugalėtojus, o kartu neakivaizdžiai pateisinti savo šalies politiką – bandymų buvo. Labai krito į akis antrąją vietą galutinėje lentelėje užėmusios Izraelio atstovės išgyventa istorija. Ji iš tiesų dramatiška. Moteris pateko tarp nukentėjusių per „Hamas“ organizuotą Izraelio puolimą, labai buvo pabrėžiama, kad ji turėjo slėptis po lavonais. Atsitiktinumas tokios atstovės siuntimas į konkursą, sutapimas? Nors tiesiogiai apie politiką nieko nepasakyta, formaliai politikuoti draudžia „Eurovizijos“ taisyklės, bet ir ne viešųjų ryšių specialistams viskas aišku. Ir tai tik pavyzdys, kokią reikšmę turi konkursas, turintis būti muzikine švente, tačiau iš tikrųjų teisinantis politiką ir formuojantis visuomenės nuomonę. Užuojauta – galingas ginklas. Juo pasinaudoti visada, kiekvienais metais yra norinčių.

Tačiau įdomiausias klausimas kur šiais metais išnyko naujavertybių reklamuotojai? Kur visi tie, kurie kūrė įvaizdį, kad likti tradicijoje europiečiui jau yra nenormalu? Nejau iš tiesų į valdžią grįžęs ir vienu parašu į oficialų JAV gyvenimą sugražinęs dvi lytis Donaldas Trumpas, su pagalbininku Elonu Musku, nukarpiusiu JAV skiriamą paramą naujoms vertybėms pasaulyje diegti, pakeitė pasaulį? Kas tai galėtų būti – tai popkultūrą veikia Trumpo žabynė? Išeitų, taip veikia galia? Svarbiau precedentas, kad vienas vienintelis žmogus, kad ir kurios valstybės galva jis bebūtų, gali turėti tokį reikšmingą, viską perverčiantį poveikį visam pasauliui. Ir nežinau, ar gali džiaugtis tie patys D. Trumpo simpatikai, nes jei vienas prezidentas turi galią atimti, kitas atėjęs turės galią gražinti. O mes toliau galėsime stebėti „Euroviziją“ kaip lakmuso popierėlį, rodantį, kuria kryptimi juda nematomos rankos formuojama pasaulinė ideologinė kryptis.

The post „Eurovizija“ – lakmuso popierėlis (Rievės. 2025-05-23) appeared first on Anyksta.lt.

Reikia pinigų – bitelės suneš! (Rievės. 2025-04-11)

Rytis KULBOKAS — Mon, 21 Apr 2025 10:25:00 +0000

Reikia pinigų – pinigų yra! Ir tai ne skandalingojo bankrutavusio ir indėlininkų pinigus nusinešusio banko reklama, bet valstybės biudžeto realybė. Reikia įrodymų? – štai kad ir „Sodros“ 35-mečio šventė, kuriai buvo išnuomota visa Šiaulių arena. Iš viso, kaip suskaičiavo kolegos iš tv3.lt, šventė kainavo per 131 tūkstantį eurų. Jūs tik paklausykit – 131 tūkstantis eurų valstybinės įstaigos šventei. Ir tai tuo metu, kai mums liepiama sukąsti dantis ir vardan saugumo priimti didesnius ir naujus mokesčius. Ginčijamasi tik, ką stipriau, o ką silpniau apmokestinti: ar PVM labiau didinti, ar pajamų, ar įmonių pelno mokestį.

Kiekvienas stengiasi nemalonią mokestinę prievolę nustumti nuo savęs ant kito – būti patriotu ir remti gynybą realiai beveik niekas nenori. Beveik kaip nenori investuoti į gynybos obligacijas net išrinktieji – yra geresnių investavimo galimybių. Tik nereikia būti naiviu – kad ir kaip bus žongliruojama mokesčių didinimu, kad ir kam mokėti jie bus nustumti, galutiniam rezultate brangiau mokėsime mes – paprasti vartotojai. Nereikia būti jokiu penktakolonininku, kad tai suprastume.
Protu sunku suprasti ir finansinio nenuoseklumo arba neatsakingumo politiką. Jei vienoje situacijoje dešimčių milijonų nuostoliai nereikšmingi, o milijoninėms keistoms išmokoms biudžete lėšų nepritrūksta, tai kitoje pusėje argumentas – reikia įvesti mokestį, nes papildomai bus surinkta keli milijonai. O taupyti nebandėt?
Todėl jokių skandalingų išlaidų, valstybei gyvenant padidinto pavojaus metu, o valdžiai iš piliečių reikalaujant susiveržti diržus, turėtų visai nebūti. O jos visur, kur tik pažvelgsi.

Kai nuolat mums kartojama, kad raketos vieną dieną gali kristi ne Ukrainoje, o Lietuvoje – na, niekaip nesuprantu planų gilinti Nerį (nebent tikisi, kad okupantai nesugebėtų jos perplaukti), iki begalybės įsisavinti nacionalinius stadionus, vyriausybės miestelius ar mesti milijonus vandeniliniams ar elektriniams autobusams pirkti. Pinigų kiek tik nori, gal net mokesčių kelti nereikėtų, jei iš tiesų rūpėtų rasti rezervus gynybai. Tereikia tik nustoti švaistyti.
Bet juk švaistyti – tikra pagunda. Ypač tiems, kurie per visą gyvenimą taip ir nesusidūrė su iššūkiu, iš kur rytoj paimti pinigų, kaip juos uždirbti, kaip atsiskaityti su valstybe. Tiems, kurie jau užaugo kaip biurokratinės mašinos sraigteliai ir viso egzistavimo prasmė – užimti svarbesnio sraigtelio vietą. Reikia pinigų – pasiskolinsim. Neskolins – pakelsim mokesčius.

Ugdant įprotį švaistyti, labai blogą poveikį padarė europinių fondų pinigai, principas: yra galimybė – imk. Ir nesvarbu, kad eilinio centro nebus kam įveiklinti. Juk Europa duoda! O ir dabar Europos Sąjunga gynybiniams pajėgumams stiprinti vėl ketina skolintis. Nors rezervai – klimatokaitinės šizofrenijos milijardai, griaunantys Europos ūkį – taškomi toliau. O koks skirtumas biurokratui, užaugusiam savoje ekosistemoje, kaip naudojami mokesčių mokėtojų pinigai?

Švaistymo ratas sukasi pagal principą „kaip danguje – taip ir žemėje“. Jei Anykščiai švaisto dešimtis tūkstančių kvapams, ekranams ir daugkartiniams indams, sostinė gatvių siaurinimams ir hipsterinėms nesąmonėms – milijonus, tai valstybė – milijardus. Tuos milijardus, kurių, teigiama, reikia gynybai stiprinti.
O apetitas kyla bevalgant. Prisidengiant gynyba, eilinį sykį bandoma didinti mokesčius. Juk argumentas nenuginčijamas, kuriam niekas nedrįs prieštarauti – reikia gynybai. Ir nesvarbu, kad ir be grėsmės rizikos būtų norima mokesčius didinti, nes švaistymo yda klesti ir niekas jos iš tiesų nestabdo. Net skatina. Juk net biudžetinės įstaigos baigiantis metams stengiasi visą skirtą biudžetą išleisti – pražus pinigėliai, reikės juos grąžinti valstybei.

Labai panašu, kad naudojamasi proga suvelti mokestinę sistemą ir todėl, kad reforma žadėta Briuseliui, kad valstybė gautų milijonus už mokesčių sistemos reformą. Kitais žodžiai, supaprastinant – Europos Sąjunga sumokės už naujų mokesčių įvedimą Lietuvoje, kaip kad ministerijos tiesiog nuperka įstaigų ar ligoninės skyrių uždarymą provincijoj, skiriant menkutį „prizą“ už tai.

Mums reikia savojo Elono Musko, kuris peržiūrėtų, kam leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai ir išlaidas apkarpytų. Jei nebus politinės valios, jei neprispaus neišvengiamybė turėti tokį Muską, kad ir kiek sunešime pinigų į avilį, vis tiek jų bus maža. Juk sunku atsisakyti pagundų, kai pinigai nieko nekainuoja, o bitelės suneš dar. O jei tas biteles pernelyg užvaikysi, tai taip pat nieko tokio, juk kadencija trumpa, o po mūsų nors ir tvanas.

The post Reikia pinigų – bitelės suneš! (Rievės. 2025-04-11) appeared first on Anyksta.lt.

Dar viena liūdna statistika – dėl kraujotakos ligų Anykščiams teko net „pirmauti“

Rytis KULBOKAS — Fri, 18 Apr 2025 06:36:00 +0000

Higienos institutas pristatė interaktyvią švieslentę „Mirties priežastys Lietuvoje“, kurioje pateikiami duomenys apie 2010–2023 metais mirusius Lietuvos gyventojus ir mirties priežastis.
Pateiktais duomenimis, 2023 metais šalyje mirė mažiausiai gyventojų nuo 2010-ųjų metų. Anykščių rajone 2023 metais mirė 434 žmonės. Tai taip pat mažiausias skaičius nuo 2010-ųjų.
Anykščių rajono gyventojus tiesiog šienauja kraujotakos sistemos ligos. 2022 metais dėl šios priežasties Anykščių rajone santykinai mirė daugiausia žmonių visoje šalyje.
Gyventojus pražudo piktybiniai navikai. O COVID-19, dėl kurios buvo paskelbta pandemija ir taikyti įvairūs ribojimai, net piko metu pražudė „tik“ kas dešimtą rajono gyventoją.

Du trečdaliai mirštančiųjų – dėl vienos priežasties

Nors Anykščių rajone 2023 metais mirė mažiausiai žmonių per 14 metų, bet reikia įvertinti ir tai, kad gyventojų skaičius rajone nuolat mažėja. Daugiausia žmonių Anykščių rajone mirė 2021-aisiais – 593, antri pagal mirtis – 2010-ieji – 576 žmonės. 2020-aisiais mirė 542, 2021-aisiais – 543 rajono gyventojai. Tik 2023-iaisiais ir 2018-aisiais mirė mažiau nei penki šimtai rajono gyventojų (mirė 482).

Daugiau nei pusė anykštėnų 2023-iaisiais mirė nuo kraujotakos sistemos ligų – 55,53 procento (241 žmogus) nuo visų mirusiųjų (iš jų 36,18 procento – išeminės širdies ligos). Tais metais mirusiųjų nuo kraujotakos ligų skaičius mažiausias nuo pat 2010-ųjų. Visais metais dėl šios priežasties mirdavo daugiau nei trys šimtai anykštėnų. O ir pusė mirusiųjų dėl kraujotakos sistemos ligų – mažesnis skaičius nei įprasta.

Juodžiausiais metais galima pavadinti 2022-uosius. Dėl kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei du trečdaliai visų mirusiųjų – net 68,32 procento – anykštėnų (371 žmogus). Iš jų net 49,54 procento buvo dėl išeminių širdies ligų.

2021-aisiais, kai mirė daugiausia anykštėnų, dėl kraujotakos sistemos ligų mirė 59,02 procento (išeminės širdies ligos tarp jų sudarė 38,11 procento). 2020-aisiais kraujotakos sistemos ligos sudarė 65,87 procento nuo visų mirusiųjų.

Pirmaujam, tik tai nedžiugina

2022-aisiais Anykščiuose buvo tokia bloga padėtis, kad mirtingumas dėl kraujotakos ligų tapo aukščiausiu šalyje, skaičiuojant mirtis šimtui tūkstančių gyventojų. Anykščių rajone šis rodiklis buvo 1153 atvejai 100 tūkstančių gyventojų, kai antroje vietoje pagal šį rodiklį buvusiam Švenčionių rajonui teko 1048 santykiniai atvejai. Palyginti, mažiausiai mirčių nuo kraujotakos ligų 2022-aisiais buvo Alytuje – 606 atvejai 100 tūkstančių gyventojų. Tai beveik du kartus mažiau nei Anykščių rajone. Tiesa, miestų savivaldybėse šis liūdnas skaičius tradiciškai geresnis.

Juodasis periodas Anykščiams dėl kraujotakos ligų prasidėjo 2019 metais. Tuomet Anykščiai buvo 5-ti, 2020 metais – 2-ri, 2021 metais – 6-ti, 2022 metais, kaip ir minėta, – 1-mi. Tik 2023 metais pagaliau statistika pasitaisė ir Anykščiai ištrūko iš blogiausiųjų sąrašo (736 atvejai 100 tūkstančių gyventojų).

Nors iki 2019-ųjų Anykščiai nebuvo tarp blogiausių rajonų pagal kraujotakos ligų nulemtą mirtingumą, tačiau skaičiai 100 tūkstančių gyventojų beveik visais metais buvo panašūs kaip ir po 2019-ųjų – per 900 ar 1000 atvejų šimtui tūkstančių gyventojų. Peršasi išvada, kad nuo 2019-ųjų tiesiog daugelio rajonų statistika pagerėjo, o Anykščių buvo labai panaši į ankstesnių metų.

Piktybiniai navikai – stabiliai antri

Antroji „rykštė“, žudanti anykštėnus – piktybiniai navikai. Tik vienais vieninteliais 2021-aisiais vėžiniai susirgimai nesiekė bent jau 10 procentų nuo visų mirusiųjų. Tais metais skaičius buvo 9,27 procento (55 mirę). Visais kitais metais tai antroji po kraujotakos sistemos ligų mirties priežastis. Pavyzdžiui, 2023-iaisiais nuo piktybinių navikų mirė 18,66 procento anykštėnų (81 žmogus).

Pagal mirtis nuo piktybinių navikų Anykščių rajonas nei karto nebuvo patekęs tarp blogiausiųjų, daugelyje kitų rajonų padėtis blogesnė arba labai panaši. 2016-aisiais ir 2021-aisiais rajonas buvo trečias šalyje pagal mažiausią skaičių mirčių nuo piktybinių navikų, skaičiuojant 100 tūkstančių gyventojų.

Ne pandemija dažniausiai žudė žmones

COVID-19 skaičiai net iš toli negali lygintis ne tik su kraujotakos sistemos ligų, bet ir piktybinių navikų aukų skaičiumi. Daugiausia anykštėnų nuo pandeminio viruso mirė 2021-aisiais – 10,79 procento nuo visų mirusiųjų (64 žmonės), tai buvo vieninteliai metai, kai COVID-19 buvo antra pagal mirtingumą priežastis rajone. 2020-aisiais mirusiųjų nuo COVID-19 buvo 2,58, 2022-aisiais – 3,68, 2023-iaisiais – 1,38 procento nuo visų mirusiųjų rajone (atitinkamai – 2020-aisiais mirė 14, 2022-aisiais – 20, 2023-iaisiais – 6 anykštėnai). Iš viso per šiuos ketverius metus nuo COVID-19 mirė 104 anykštėnai.

2020-aisiais COVID-19 tarp mirties priežasčių užėmė 5, 2021-aisiais, kaip ir minėta, 2, 2022-aisiais 4, 2023-iaisiais – 7 vietą.

Nuo virškinimo sistemos ligų mirė kaip ir nuo COVID-19

Gana daug anykštėnų gyvybių nusineša virškinimo sistemos ligos. Kiekvienais metais jų skaičius įvairuoja maždaug nuo 3 iki 6 procentų ribose. 2023-iaisiais buvo 4,36 procento, 2022-aisiais – 4,86 procento, 2021-aisiais – 5,56 procento, 2020-aisiais – 5,72 procento nuo visų mirusiųjų rajone. Per ketverius metus nuo virškinimo sistemos ligų mirė 104 anykštėnai, lygiai tiek pat, kiek ir nuo COVID-19.

Panašų skaičių, kaip dėl virškinimo sistemos ligų, Anykščių rajono gyventojų pražudo ir kvėpavimo sistemos ligos. Skaičiai beveik identiški ir dažniausiai įvairuoja tarp 2 ir 5 procentų. Daugiausia dėl šių ligų mirė 2023-iaisias – 4,84 procento anykštėnų.

Tiesa, būna metų, kai dėl kvėpavimo sistemos ligų miršta mažiau nei 2 procentai anykštėnų. Vieni iš tokių metų – 2022-ieji, kai dėl šios priežasties mirė 1,47 procento gyventojų. 2022-ieji buvo metai, kai šis rodiklis buvo mažiausias per visą pateikiamą 14 metų statistiką.

Vieną kitą mirčių procentą sudaro nervų sistemos ligos. Beveik visais metais nervų ligos būna iki 2 procentų mirusiųjų anykštėnų mirties priežastis. Didžiausias procentas nuo mirčių skaičiaus buvo 2023-iaisiais – 3,69 procento.

Statistikoje figūruoja ir išorinių mirties priežasčių rodiklis. Pastaraisiais metais jis dažniausiai būna apie 5 procentus nuo visų mirčių. Šiame rodiklyje galima įžvelgti pagerėjimą, nes prieš dešimt ir daugiau metų jis visada perkopdavo 7 ar net 8 procentus mirčių slenkstį. Jei lygintume skaičius, 2010-aisiais išorinės mirties priežastys įvardytos 51, kai 2023-iaisiais – 22 anykštėnų mirties priežastis.

Visos kitos mirties priežastys paprastai nesiekia ir vieno procento.

Kai kurių mirčių buvo galima išvengti

Dar viena Anykščiams nemaloni statistika yra punktas „Tinkamu gydymu išvengiamų priežasčių“. Deja, bet ir čia Anykščių rajonas ne kartą nemaloniai „sublizgėjo“. Nors nei karto šalyje nebuvome blogiausi, tačiau 2020-aisiais ir 2022-aisiais buvome antri.

Išskyrus 2020-uosius, kai Anykščių rajonas pagal santykinę statistiką 100 tūkstančių gyventojų buvo 6 šalyje, galima konstatuoti, kad anykštėnai nėra linkę prieš save kelti rankos labiau nei kiti šalies gyventojai. Beveik visais metais šis liūdnas rodiklis artimas šalies vidurkiui.

Tačiau kai kurių kaimyninių Anykščiams rajonų statistika šiurpina. Pavyzdžiui, Molėtų rajono gyventojai šalyje santykinai dažniausiai prieš save kėlė ranką net ne vienerius metus. Pirmoji, blogiausia vieta statistikoje jiems teko 2017-aisiais ir 2022-aisiais metais, 2020-aisiais jie buvo antri. 2015-aisiais itin ryškiai šalyje išsiskyrė kiti anykštėnų kaimynai – kupiškėnai.

Du trečdaliai mirštančiųjų – iš kaimų

Statistika liudija, kad vidutiniškai apie du trečdaliai mirštančiųjų Anykščių rajone gyveno kaime. Panašus skaičius matomas kiekvienais apžvelgiamais metais. Tačiau neatrodo, kad šiuose skaičiuose būtų kokia mistika – tiesiog apie du trečdalius Anykščių rajono gyventojų ir gyvena kaimuose ar miesteliuose.

Kokio amžiaus dažniausiai miršta anykštėnai? 80–90 metų. Tačiau nemažai anykštėnų sulaukia ir daugiau nei 90 metų. Pavyzdžiui, 2023-iaisiais daugiausia mirusiųjų buvo tarp sulaukusiųjų 80-84 amžiaus (78 žmonės), antroje vietoje tarp 90–94 metų (66 žmonės) ir net 17 anykštėnų į kitą pasaulį iškeliavo sulaukę daugiau nei 95-erių.

Ir ankstesnių metų statistika gana panaši. Pavyzdžiui, 2022-aisiais daugiausia mirusiųjų buvo 85–89-erių metų amžiaus grupėje (97 žmonės), 80–84-erių sulaukė 80 žmonių, o daugiau nei 95-erių – 21 žmogus. Beje, daugiau nei 95-erių metų sulaukia kelis kartus daugiau moterų nei vyrų. 2023-iaisiais tokių buvo 14 moterų ir 3 vyrai, o 2022-aisiais – 17 moterų ir 4 vyrai. Ši gyvenimo trukmės tendencija itin išryškėja apie 80-uosius metus, nes nuo šio amžiaus statistikoje vyrų skaičius ima drastiškai mažėti.

The post Dar viena liūdna statistika – dėl kraujotakos ligų Anykščiams teko net „pirmauti“ appeared first on Anyksta.lt.

Gyvenime yra svarbesnių dalykų (Rievės. 2025-01-17)

Rytis KULBOKAS — Sat, 25 Jan 2025 11:04:00 +0000

Gyvename šizofrenijoje, nors ir pagaliau su polinkiu sveikti. Persilaužimu ligoje to nepavadinčiau, bet vis dažniau pasimato sveikimo ženklai. Kaip į ją įstūmė, taip ir sveikti verčia ta pati aplinka. Tiesa, ne vietinė, o diktuojanti madas ir įtakas. Kaip prasidėjo už Atlanto, taip iš už Atlanto ir baigiasi.
Vos prieš metus kitus pagrindinė pasaulinė tema buvo kaip čia dar rasti erdvių integravimui ir nediskriminavimui. Pasiektas toks absurdas, kad gynybos ministrais tampa žmonės, nežinantys net karinių laipsnių, bet žinantys, kad reikia integruoti įvairovę ir kariuomenėje. Kai „savanoriškai – priverstinai“ uždaromos gamyklos, o jų darbininkams pasiūloma tapti programuotojais, kai popieriuje sukuriama kažkas žalio žalio, kažkas, ką pavadina skambiai „žaliąja ekonomika“, kai valstybė šimtus tūkstančių (jei ne milijonų) skiria ypač svarbiems tyrimams, pavyzdžiui, kodėl beždžionės mėtosi ekskrementais, įrodinėta, kad narkotikai nieko tokio išskirtinai blogo nedaro, o nepasiduodantys šiam absurdui spausti pašalinant juos iš oficialaus viešojo gyvenimo – „cancel’inti“.

Dabar realybė pagaliau pasivijo – gyvenime yra svarbesnių dalykų. Ir to suvokimas, kaip cunamio banga, ritasi nuo Amerikos link Europos. Vienoje po kitos valstybių piliečiai atmetinėja religija paverstą radikalųjį tvarumą ir peršamą požiūrį, kad žmogus tėra vartotojas, biomasė, kuriai reikia nesidauginti ir valgyti svirplius (nes karvės bezda ir todėl ištirps ledynai), bei į valdžią renka, kaip vis dar bandoma klijuoti etiketę, „kraštutinius dešiniuosius“. Kuo jie kraštutiniai – niekaip nesuprantu, nes dar prieš porą dešimtmečių jie buvo vadinami klasikiniais dešiniaisiais. Būtent tokios dešiniųjų partijos buvo pateikiamos kaip Europos stabilumo garantas. Absurdas. Arba sąmoninga diversija prieš Vakarų pasaulį su infiltruotais agentais, turinčiais nulaužti ekonominį ir socialinį demokratiško pasaulio „stuburą“ ir diskredituoti pačią demokratiją. Toks tylus bolševikinis perversmas.

Apmaudu, kad žmogaus teisių tema tapo visiškai diskredituota suabsoliutinant ją į vieną kryptį, nors dabar vėl, kaip niekada daug per pastaruosius dešimtmečius, pastebiu autoritarinio ir nomenklatūrinio tvaiko. Bet šito, griaunant tai, kas Vakarus padarė stipriausiais, iš tiesų gal ir siekiama?
Nors permainų žiedeliai pražydo ir didžiosios korporacijos, buvusios tokios ultra progresyvios, jau keičia dainelę, bet logiškai nepaaiškinamos, religija paverstos pasaulėžiūros nulemti sprendimai niekur nedingo ir pagal juos turime gyventi.

Ketverius metus turėjome valdžią, kurios sprendimų sveiku protu paaiškinti niekaip neišeina. Bet ir jie patys to protu neaiškino. Aiškino „vertybėmis“. Kokias vertybes piršo – jau perskaitėte. O kokius rezultatus dabar turime? Piliečiai su milžinišku malonumu pasinaudojo patarimu po ketverių metų išsirinkti kitus. Maždaug taip pat pat entuziastingai, kaip seniau naudojosi patarimu, jei nepatinka Lietuvoje – emigruok.

Nuo šių metų, vos nugriaudėjo naujamečiai saliutai, o ypatingai gerai progresyviąją sąmonę įsisavinusiųjų adeptų šuneliai ir katytės suvirškino raminamuosius, įsigaliojo nauji mokesčiai arba buvo pakelti jau buvę. Kai kurie atrodo anekdotiškai. Vežėjai skelbia, kad dyzeliną piltis jau pigiau Švedijoje (bent čia pralenkėme Skandinaviją), o CO2 mokesčio kėlimas kurui dar tik prasidėjo ir mokestis didės kiekvienais metais vis labiau. Degalinių atstovai jau muša pavojaus varpais – kuro pardavimai šiais metai, lyginant su pernai, krito iki 70 procentų. Tai – katastrofa. Tranzitinės „fūros“ kurą pila užsienyje. Bet gal toks ir tikslas, juk praėjusios vyriausybės ministrai kalbėjo, kad jei vežėjai kurą pila ne Lietuvoje, – labai gerai, nes taip lengviau pasiekti įsipareigojimus drastiškai sumažinti iškastinio kuro naudojimą. Kol kas naujoji šalies valdžia veiksmų nesiima, laukia tolimesnių pardavimo rezultatų.

Bet iš ko rinkti mokesčius, iš ko valstybei gyventi? Ir čia priėjome iki absurdo – jei nori vadintis tikru patriotu, jei tikrai myli Lietuvą, turi:

1. Važinėti (tiksliau – pirkti kurą Lietuvoje), pageidautina, dyzeliną naudojančiu automobiliu (tiesa, nežinau kaip šventą reikalą gynybai suderinti su baudimu didinamų mokesčių forma už važinėjimą ne elektromobiliu).

2. Rūkyti.

3. Vartoti alkoholį.

Ir viso šito naudoti ir vartoti kuo daugiau. Didžiąja dalimi ant šios šventos trejybės pamatų praėję valdantieji pastatė Lietuvos ateitį ir saugumą. Nuo šių prekių pardavimo dalis akcizų skiriama gynybai. Ir nesvarbu, kad jos visos paskelbtos blogybėmis (dėl punto 2 ir 3 nei kiek nesiginčiju), bet be jų – pergalės nebus. Prisimenant Šveiką, kurį taip mėgsta daugelis vadovų, bet elgiasi taip, kaip kūrinyje aprašyti išprotėję generolai, jis, statant klizmą, kaip nuo karo išsisukinėjančiam simuliantui, šaukė kad statytų stipriau, kad ant šitos klizmos laikosi Austrija ir pergalė.

Dabar, kai kiekviena surūkyta cigaretė, nuvažiuotas kilometras (o jei važiuojant trantelis dūmija – dar geriau, reiškia dar daugiau degalų naudoja) ar išgertas puslitris alkoholio stiprina šalies gynybą, nei vienas etatinis centų prašinėtojas nebegali būti smerkiamas. Nėra didesnio patrioto už jį, jis daro viską, kad sustiprintų gynybą, kiekvienas tostas „už Lietuvą“ yra tiesioginės prasmės…

Nepavyko praėjusiai valdžiai prastumti lengvesnio narkotikų vartojimo, o gaila, juk legalizavus ir juos būtų galima apmokestinti akcizais ir sustiprinti gynybą. O ir į kiekvieną vartojantį būtų privalu žiūrėti su susižavėjimu, juk dėl Lietuvos taip žmogus aukojasi. Daugiau tokių, tai ne tik tankus, bet ir bombonešius nusipirksim. Nesvarbu, kad nesąmonė, bet kaip įspūdingai atrodytų flotilė išrikiuota naujo poligono naujame aerodrome… Kokia įspūdinga būtų mūsų galia… Gal net būtume daugiausia bombonešių pagal gyventojų skaičių turinti šalis pasaulyje! Jūs tik daugiau vartokite! Toliau – tik kosmosas… O kosmoso komisarą jau dabar turime. Todėl „tovariščiai“ ar „friendai“ (atleiskit, bet be žodžio chunveibinai, kuris ne visai čia tinka, kaip kinai progresyviausius tautiečius vadina, nežinau), pirmyn į šviesų rytojų! Ir į tą šviesų rytojų vėl, eilinį sykį padidindami mokesčius ir ieškodami, ką dar būtų galima apmokestinti.
P. S. Rašau ir galvoju: kuo labiau didėja biudžetas, tuo blogiau darosi. Jei, palyginti, 2019 metų valstybės biudžeto išlaidos buvo 11 milijardų eurų, tai šių metų suplanuota 23 milijardai (į skolą, skolą, skolą). Daugiau nei dvigubai padidėjo. Bet kai važiuoji vis baisėjančiais, bet net nebejuokingais argumentais remiantis susiaurintais keliais, pristatytais įvairių inžinerinių spąstų, bandai patekti pas gydytoją ar suplanuoti, kaip būtų galima autobusu nuvykti į kitą miestą, pagalvoji, kad gal biudžetas dvigubai sumažėjo? Kur pinigai?

The post Gyvenime yra svarbesnių dalykų (Rievės. 2025-01-17) appeared first on Anyksta.lt.

Ar žiaurumas pasikartotų? (Rievės. 2024-08-16)

Rytis KULBOKAS — Sat, 24 Aug 2024 13:26:29 +0000

Nepaisydami karo Ukrainoje šešėlių, galime tvirtinti, kad vis dar gyvename nesuvokiamai ilgos mūsų šalelei taikos sąlygomis. Paskutinis karas, siaubęs mūsų žemes, vyko prieš aštuonis dešimtmečius. Per tiek metų pasikeitė kartos.

Karo siaubą prisimena tik tie, kuriuos „plačioji tėvynė“ buvo pašaukusi atlikti „internacionalinę pareigą“. Tie žmonės matė kraują ir kančias. Apie patirtus išgyvenimus retas jų nori pasakoti, o jei jau prabyla, tai dažnai emocingi prisiminimai baigiasi ašaromis. Ir tada sužinai, iš kur radosi daubelės ir randai ant jų kūnų. Realų karą patyrusiųjų liudijimai stabdė norą kariauti. Karas juk ne kompiuterinis žaidimas ar bravūra „rembo“ stiliumi.

Dabar mes vis greičiau artėjame prie siaubo. Žmonės nustojo bijoti karo. Tai juntama visoje Vakarų civilizacijoje. Bijoma tik pakliūti į jo epicentrą, kad pačių neįtrauktų. O jei karas tiesiogiai nepalies – kodėl gi ne? Karas vėl daugeliui ima atrodyti priimtinu būdu išsispręsti geopolitines, ekonomines ar ideologines problemas. Vėl įvairūs vadinamieji ekspertai piešia scenarijus, kaip priešininkas būtų sudorotas per porą savaičių. Mąstoma lygiai tap pat, kaip ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Sutinku, kad gąsdinti karu gali būti ir naudinga. Viskas priklauso nuo to, kaip, kalbant biržos ekonominiais terminais, karo baimę pavyks kapitalizuoti. Jei pavyks taip įgąsdinti žmones, kad patys norės mokėti didesnius mokesčius, atsisakys kai kurių teisių ir įtariai ims stebėti kaimyną, – visada atsiras tokių, kurie iš karo baimės gerai pasipelnys.

Tačiau kur kas įdomesnis psichologinis aspektas, keliantis klausimą, ar žiaurumas naujo karo sąlygomis galėtų pasikartoti. Juk norėtųsi žiūrėti optimistiškai – žmonija išaugo iš akmens amžiaus brutalumo ir beprasmio skausmo nebebus.

Po Antrojo pasaulinio karo, bandant suvokti, kur slypi žiaurumo šaknys ir kaip žmonija priėjo iki masinio savo pačių rūšies naikinimo, nesvarbu, kas ir kurioje pusėje kariavo, imti vykdyti psihologiniai ir elgesio tyrimų eksperimentai su savanoriais. Vienas iš labiausiai įsimintinų eksperimentų vyko 1961 metais JAV Jeilio universitete. Jį sumanė dr. Stenlis Milgramas. Tai buvo paklusimo autoritetui, net žinant, kad kankini ir gal net žudai kitą žmogų, eksperimentas.

Psichologas S.Milgramas domėjosi, kodėl paprasti vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais vykdė genocidą, kankino ir darė kitus nusikaltimus. Kaip tai galėjo būti įmanoma, kas dėl to kaltas? Garsioji vokiškoji drausmė, žmogiškoji prigimtis ar paklusimas autoritetui? Kiek toli gali nueiti žmogus, vykdydamas autoriteto nurodymus?
Eksperimentas buvo vykdomas su savanoriais, kurie gavo nedidelį užmokestį, bet jį net pasitraukdami galėjo pasilikti. Savanoriams buvo sakoma, kad tyrimas skirtas patikrinti, kaip elektros srovės sukeliamas skausmas padeda įsiminti žodžius. Todėl atsitiktinai parinktas vienas savanoris sėdės ant kėdės su prijungta elektros srove, o kitas, būdamas gretimame kabinete, spaus mygtukus (gal sukinės svirtis, bet, sakykime, kad spaus mygtukus), didindamas elektros srovę ir už neteisingus atsakymus sukeldamas skausmą. Kad nemalonu būti krečiamam elektros srovės, iš pradžių įsitikindavo pats dalyvis, vėliau spausiantis mygtukus.
Aukščiausia žyma, kurią buvo galima pasiekti – 450 V, o ties mygtuku parašyta, kad tai pavojingas, sunkiai pakeliamas smūgis.

Iš tiesų, eksperimentas buvo ne apie žodžių įsiminimą, o ant elektros kėdės sėdėjo ne savanoris, bet aktorius, imituojantis skausmą: elektra jo nekankino, o skausmą aktorius turėjo imituoti. Tikrasis tiriamasis – savanoris, sėdintis prie srovės valdymo pulto. Eksperimento esmė – paspaus jis mygtuką, kai suvoks, kad kitam žmogui kelia skausmą, ar atsisakys tęsti eksperimentą, net jei jam liepiama tęsti?

Mygtukus spaudančiajam turėjo vadovauti baltu chalatu apsirengęs „profesorius“ – autoritetas, kuris ragindavo, įsakmiai liepdavo prie elektros pulto sėdinčiajam vis didinti elektros srovę, net jei kankinamas žmogus nustoja reaguoti į užduotis, beldžia į sieną ar visiškai nutyla. Kitais žodžiais tariant, – kiek savanorių eis iki galo ir sutiks samoningai kankinti ar net žudyti dėl eksperimento sėkmės? Kiek nepabūgs ryžtingai pasipriešinti autoritetui ir sužlugdyti svarbų darbą, bet netapti kankintoju?
Rezultatas nokautavo visus optimistus. Jei specialistai prieš eksperimentą svarstė, kad mygtuką, galintį net nužudyti žmogų, paspaus ne daugiau kaip kas penkiasdešimtas dalyvis, realybėje mygtuko nepaspaudė tik vienas iš trijų. Du iš trijų pasiųsdavo maksimalią elektros srovę suvokdami, kad už sienos žmogus gal jau leisgyvis ir trankymas papildoma elektros srove gali jį pribaigti. Eksperimento dalyviai buvo linkę kankinti kitą tol, kol eksperimentą nutraukdavo pats autoritetingasis „profesorius“.

Tiesiog šoką sukeliantis eksperimento rezultatas… Vėliau eksperimentas buvo vykdomas kitose laboratorijose, skirtingose valstybėse ir su skirtingose kultūrose gyvenančiais žmonėmis, bet rezultatas vis būdavo panašus. Maždaug du trečdaliai, įskaičiuojant ir moteris, buvo pasiruošę paspausti mygtuką, jei liepia autoritetas, to reikia darbo sėkmei ir nemato aukos, nors suvokia jos skausmą. Žymiai daugiau eksperimento dalyvių atsisakydavo spausti mygtuką, jei auką matydavo ir, kaip teigiama, jei ekspertimentui vadovaudavo du „profesoriai“, kurių vienas liepdavo tęsti, o kitas reikalavo eksperimentą nutraukti.
Šokiruojantys rezultatai, kurių išvados naudojamos ne tik karuose, bet ir formuojant visuomenės raidos kryptį.

Nelieka vilties, kad karas apskritai gali būti humaniškas. Juo labiau kad ir po Antrojo pasaulinio karo vykę konfliktai nepaliko jokios vilties, kad vien dėl ideologijų skirtumų, „aukštesnių“ tikslų nebūtų žudomi žmonės. Ne argumentas, kad dabartinės visuomenės daug labiau išsilavinusios nei ankstesnės, todėl žiaurumų būtų mažiau. Tie patys Pol Potas ar Che Guevara savo laiku buvo labai išsilavinę, bet dehumanizavo žmogų ideologijos labui. O kiek žmonių ir dabartiniais laikais į tokius sadistus žiūri su pasigėrėjimu, studijuoja jų raštus?

Nužmoginti priešininką ir būsimą auką buvo stengiamasi visuose karuose. Propagandos puikiai dirba savo darbą jau daugiau nei šimtmetį. Kokių tik istorijų apie piešus nebuvo prikurta… Viskas tam, kad kitame žmoguje nebesimatytų žmogaus. Ir niekur niekas neišnyko. Vertinant, kad stipriausios pasaulio valstybės įžengė į naują technologinį dirbtinio intelekto kūrimo etapą, kuriame žmonės nebedalyvaus sprendžiant, ar paleisti raketą į kitą, ar ne, bijau, jog ateities karai bus dar žiauresni nei buvę, net jei juose nebus naudojami masinio naikinimo ginklai. Todėl vienintelė gelbėjimosi kryptis – nedehumanizuoti žmogaus, sunaikinant jo išskirtinumą, panašumą į mus pačius ir tokiu būdu paverčiant jį paprasčiausiu daiktu. O nereikalingi daikai utilizuojami.

The post Ar žiaurumas pasikartotų? (Rievės. 2024-08-16) appeared first on Anyksta.lt.

Niūrią pastato dvasią skaidrina jaunimo sukurti darbai

Rytis KULBOKAS — Tue, 23 Jul 2024 06:41:00 +0000

Troškūnuose, pagrindinėje Vilniaus gatvėje stovintį apleistą, praeivius šiurpinantį, išdaužytais langais pastatą išpuošė spalvingi jaunimo kurti tapybos darbai.
Tai tradicinio, mažiausiame Lietuvos mieste – Troškūnuose – vykstančio festivalio „Troškimai“ darbų rezultatas.

Spalvingi, akį traukiantys piešiniai ant apleisto namo Troškūnų Vilniaus ir Basanavičiaus gatvių sankryžoje buvo sukurti tarptautinės edukacinės stovyklos – festivalio „Troškimai“ metu.

Vieno svarbiausių Anykščių rajono festivalių, kuris vyksta nuo 2000-ųjų, sumanytoja ir režisierė, Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus padalinio vadovė Jolanta Pupkienė „Anykštai“ sakė, kad apleistą pastatą Troškūnų centre išpuošė kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusių jaunuolių sukurtais darbais. Šioms dirtuvėms vadovavo tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, daugelio tarptautinių simpoziumų ir plenerų dalyvė Ausma Bankauskaitė.

Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus padalinio vadovė Jolanta Pupkienė džiaugėsi, kad „Troškimų“ metu sukurti darbai traukia aplinkinių dėmesį ir jais domisi ir šalies žiniasklaida.

Dirbtuvėse, kurių tema buvo namai, dalyvavo 40 vaikinų ir merginų, kurie šiuos paveikslus tapė keturias dienas.
Režisierė J. Pupkienė „Anykštai“ pasakojo, kad norėjosi rasti gerą vietą eksponuoti jaunuolių sukurtus darbus, tačiau tai, jog jie bus kabinami ant apleisto pastato langų nišų, nebuvo iš anksto planuota.

Mintis kilo spontaniškai, ir buvo palaikyta miestelio seniūnijos, kuri ir padėjo pakabinti paveikslus ant pastato.
Beje, iš karto buvo pakabinti ne visi darbai, spalvingi paveikslai „praskaidrins“ dar didesnę niūraus pastato dalį.

Prastą istoriją turintį apleistą Troškūnų miestelio pastatą atgaivina ryškūs ir nuotaikingi jaunuolių darbai.

Šie tapybos darbai buvo sukurti festivalio „Troškimai“ kūrybinėse dirbtuvėse. Autoriaus nuotr.

Pasak režisierės J. Pupkienės, kuri už kultūrinę veiklą yra įvertinta Anykščių rajono savivaldybės Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija, darbams eksponuoti norėjosi rasti netradicinę vietą, o pakabinus juos ant apleisto pastato, centre, ne tik papuoštas namas, bet ir pagyvintas miestelio centras.

Tarptautinės edukacinės stovyklos – festivalio „Troškimai“ metu sukurtus darbus pamatyti gali visi norintys ar tik atsitiktinai pravažiuojantys per Troškūnų centrą žmonės.

Paklausta, ar rykių darbų spalvų nenuplaus lietus, režisierė tikino, kad to neturėtų būti, nes piešimui naudoti aplinkos poveikiui atsparūs, kokybiški dažai, kuriuos festivaliui dovanojo vienas iš Anykščiuose veikiančių prekybos centrų.

The post Niūrią pastato dvasią skaidrina jaunimo sukurti darbai appeared first on Anyksta.lt.