Gyvenime yra svarbesnių dalykų (Rievės. 2025-01-17)

Gyvename šizofrenijoje, nors ir pagaliau su polinkiu sveikti. Persilaužimu ligoje to nepavadinčiau, bet vis dažniau pasimato sveikimo ženklai. Kaip į ją įstūmė, taip ir sveikti verčia ta pati aplinka. Tiesa, ne vietinė, o diktuojanti madas ir įtakas. Kaip prasidėjo už Atlanto, taip iš už Atlanto ir baigiasi.
Vos prieš metus kitus pagrindinė pasaulinė tema buvo kaip čia dar rasti erdvių integravimui ir nediskriminavimui. Pasiektas toks absurdas, kad gynybos ministrais tampa žmonės, nežinantys net karinių laipsnių, bet žinantys, kad reikia integruoti įvairovę ir kariuomenėje. Kai „savanoriškai – priverstinai“ uždaromos gamyklos, o jų darbininkams pasiūloma tapti programuotojais, kai popieriuje sukuriama kažkas žalio žalio, kažkas, ką pavadina skambiai „žaliąja ekonomika“, kai valstybė šimtus tūkstančių (jei ne milijonų) skiria ypač svarbiems tyrimams, pavyzdžiui, kodėl beždžionės mėtosi ekskrementais, įrodinėta, kad narkotikai nieko tokio išskirtinai blogo nedaro, o nepasiduodantys šiam absurdui spausti pašalinant juos iš oficialaus viešojo gyvenimo – „cancel’inti“.

Dabar realybė pagaliau pasivijo – gyvenime yra svarbesnių dalykų. Ir to suvokimas, kaip cunamio banga, ritasi nuo Amerikos link Europos. Vienoje po kitos valstybių piliečiai atmetinėja religija paverstą radikalųjį tvarumą ir peršamą požiūrį, kad žmogus tėra vartotojas, biomasė, kuriai reikia nesidauginti ir valgyti svirplius (nes karvės bezda ir todėl ištirps ledynai), bei į valdžią renka, kaip vis dar bandoma klijuoti etiketę, „kraštutinius dešiniuosius“. Kuo jie kraštutiniai – niekaip nesuprantu, nes dar prieš porą dešimtmečių jie buvo vadinami klasikiniais dešiniaisiais. Būtent tokios dešiniųjų partijos buvo pateikiamos kaip Europos stabilumo garantas. Absurdas. Arba sąmoninga diversija prieš Vakarų pasaulį su infiltruotais agentais, turinčiais nulaužti ekonominį ir socialinį demokratiško pasaulio „stuburą“ ir diskredituoti pačią demokratiją. Toks tylus bolševikinis perversmas.

Apmaudu, kad žmogaus teisių tema tapo visiškai diskredituota suabsoliutinant ją į vieną kryptį, nors dabar vėl, kaip niekada daug per pastaruosius dešimtmečius, pastebiu autoritarinio ir nomenklatūrinio tvaiko. Bet šito, griaunant tai, kas Vakarus padarė stipriausiais, iš tiesų gal ir siekiama?
Nors permainų žiedeliai pražydo ir didžiosios korporacijos, buvusios tokios ultra progresyvios, jau keičia dainelę, bet logiškai nepaaiškinamos, religija paverstos pasaulėžiūros nulemti sprendimai niekur nedingo ir pagal juos turime gyventi.

Ketverius metus turėjome valdžią, kurios sprendimų sveiku protu paaiškinti niekaip neišeina. Bet ir jie patys to protu neaiškino. Aiškino „vertybėmis“. Kokias vertybes piršo – jau perskaitėte. O kokius rezultatus dabar turime? Piliečiai su milžinišku malonumu pasinaudojo patarimu po ketverių metų išsirinkti kitus. Maždaug taip pat pat entuziastingai, kaip seniau naudojosi patarimu, jei nepatinka Lietuvoje – emigruok.

Nuo šių metų, vos nugriaudėjo naujamečiai saliutai, o ypatingai gerai progresyviąją sąmonę įsisavinusiųjų adeptų šuneliai ir katytės suvirškino raminamuosius, įsigaliojo nauji mokesčiai arba buvo pakelti jau buvę. Kai kurie atrodo anekdotiškai. Vežėjai skelbia, kad dyzeliną piltis jau pigiau Švedijoje (bent čia pralenkėme Skandinaviją), o CO2 mokesčio kėlimas kurui dar tik prasidėjo ir mokestis didės kiekvienais metais vis labiau. Degalinių atstovai jau muša pavojaus varpais – kuro pardavimai šiais metai, lyginant su pernai, krito iki 70 procentų. Tai – katastrofa. Tranzitinės „fūros“ kurą pila užsienyje. Bet gal toks ir tikslas, juk praėjusios vyriausybės ministrai kalbėjo, kad jei vežėjai kurą pila ne Lietuvoje, – labai gerai, nes taip lengviau pasiekti įsipareigojimus drastiškai sumažinti iškastinio kuro naudojimą. Kol kas naujoji šalies valdžia veiksmų nesiima, laukia tolimesnių pardavimo rezultatų.

Bet iš ko rinkti mokesčius, iš ko valstybei gyventi? Ir čia priėjome iki absurdo – jei nori vadintis tikru patriotu, jei tikrai myli Lietuvą, turi:

1. Važinėti (tiksliau – pirkti kurą Lietuvoje), pageidautina, dyzeliną naudojančiu automobiliu (tiesa, nežinau kaip šventą reikalą gynybai suderinti su baudimu didinamų mokesčių forma už važinėjimą ne elektromobiliu).

2. Rūkyti.

3. Vartoti alkoholį.

Ir viso šito naudoti ir vartoti kuo daugiau. Didžiąja dalimi ant šios šventos trejybės pamatų praėję valdantieji pastatė Lietuvos ateitį ir saugumą. Nuo šių prekių pardavimo dalis akcizų skiriama gynybai. Ir nesvarbu, kad jos visos paskelbtos blogybėmis (dėl punto 2 ir 3 nei kiek nesiginčiju), bet be jų – pergalės nebus. Prisimenant Šveiką, kurį taip mėgsta daugelis vadovų, bet elgiasi taip, kaip kūrinyje aprašyti išprotėję generolai, jis, statant klizmą, kaip nuo karo išsisukinėjančiam simuliantui, šaukė kad statytų stipriau, kad ant šitos klizmos laikosi Austrija ir pergalė.

Dabar, kai kiekviena surūkyta cigaretė, nuvažiuotas kilometras (o jei važiuojant trantelis dūmija – dar geriau, reiškia dar daugiau degalų naudoja) ar išgertas puslitris alkoholio stiprina šalies gynybą, nei vienas etatinis centų prašinėtojas nebegali būti smerkiamas. Nėra didesnio patrioto už jį, jis daro viską, kad sustiprintų gynybą, kiekvienas tostas „už Lietuvą“ yra tiesioginės prasmės…

Nepavyko praėjusiai valdžiai prastumti lengvesnio narkotikų vartojimo, o gaila, juk legalizavus ir juos būtų galima apmokestinti akcizais ir sustiprinti gynybą. O ir į kiekvieną vartojantį būtų privalu žiūrėti su susižavėjimu, juk dėl Lietuvos taip žmogus aukojasi. Daugiau tokių, tai ne tik tankus, bet ir bombonešius nusipirksim. Nesvarbu, kad nesąmonė, bet kaip įspūdingai atrodytų flotilė išrikiuota naujo poligono naujame aerodrome… Kokia įspūdinga būtų mūsų galia… Gal net būtume daugiausia bombonešių pagal gyventojų skaičių turinti šalis pasaulyje! Jūs tik daugiau vartokite! Toliau – tik kosmosas… O kosmoso komisarą jau dabar turime. Todėl „tovariščiai“ ar „friendai“ (atleiskit, bet be žodžio chunveibinai, kuris ne visai čia tinka, kaip kinai progresyviausius tautiečius vadina, nežinau), pirmyn į šviesų rytojų! Ir į tą šviesų rytojų vėl, eilinį sykį padidindami mokesčius ir ieškodami, ką dar būtų galima apmokestinti.
P. S. Rašau ir galvoju: kuo labiau didėja biudžetas, tuo blogiau darosi. Jei, palyginti, 2019 metų valstybės biudžeto išlaidos buvo 11 milijardų eurų, tai šių metų suplanuota 23 milijardai (į skolą, skolą, skolą). Daugiau nei dvigubai padidėjo. Bet kai važiuoji vis baisėjančiais, bet net nebejuokingais argumentais remiantis susiaurintais keliais, pristatytais įvairių inžinerinių spąstų, bandai patekti pas gydytoją ar suplanuoti, kaip būtų galima autobusu nuvykti į kitą miestą, pagalvoji, kad gal biudžetas dvigubai sumažėjo? Kur pinigai?