Kurorto veidą gelbsti senoji ligoninė (Rievės. 2026-03-20)

Anykščiai, kaip kurortas, pastaruoju metu patyrė vieną įvaizdinę gėdą po kitos. Gerai, formaliai dar ne kurortas, bet save tiek iškomunikavęs, kad eilinis lietuvis, paklaustas, ar Anykščiai yra kurortas, turbūt greičiau atsakytų teigiamai.
Per savaitę „Anykštoje“ rašėme apie du „šioje karalystėje kažkas negerai“ faktus.
Ligoninėje nebeliks stacionarios chirurgijos skyriaus ir visą parą budinčių chirurgų, bus teikiamos tik dienos chirurgijos paslaugos. Sutikim, ir iki šiol ne kas su tuo skyriumi buvo, perpjauto piršto siūti galėjo tekti važiuoti į aplinkinių rajonų ligonines. Bet tai ne tas pats, kas pripažinimas, kad kapituliuoji prieš problemą. Ir ką? Akivaizdu, kad nors rajono gyventojai mato šį klausimą ne tik kaip fizinio saugumo problemą, bet ir kaip įvaizdžio. Paskelbus žinią apie naikinamą skyrių internetiniame naujienų portale anyksta.lt, skaitytojai parašė ne vieną komentarą apie nesuderinamumą su kurorto siekiu. Kai vienoje pusėje pastatomas faktas apie tolimesnį ligoninės nykimą, o kitoje religinė dogma „kurortas“, galvoje įvyksta skilimas – koks gali būti kurortas, kokios gali būti aktyvios pramogos, jei įvykus nelaimei skubiai net lūžusios kojos nebus kam vietoje sugipsuoti? O jei įvykis dar rimtesnis? Duobėtais keliais greitosios turės lėkti keliasdešimt kilometrų į kitus miestus? Gerai, jei dar bus kam lėkti, nes liūdnų patirčių, kai žmonės mirė nesulaukę atvykstant pagalbos, nes nėra laisvų ekipažų, turim.

Dar labiau šokiruoja, kad visa tai vyksta visuomenei už nugarų. Kur diskusijos, kur tarimasis su visuomene, ar reikia išlaikyti skyrius ligoninėje, net jei reikėtų prisidėti Anykščių mokesčių mokėtojų pinigais iš biudžeto? Gal visuomenei aktualiau skyrius, nei eilinis pirkinys, kaip koks ekranas, ar strategija, ar filharmonija turguje? Ir visuomenę įtraukti į apklausą nėra sunku – tereikia pakviesti Anykščių rajono gyventojus išreikšti nuomonę, kaip kad daroma balsuojant, kokius projektus reikėtų įgyvendinti pagal dalyvaujamąjį biudžetą, kai kiekvienas rajono gyventojas turi balsavimo teisę. Norim būti Šveicarija, tai ir pradėkim nuo to, ką jie daro – visuomenės dalyvavimo sprendžiant klausimus. Tiesiogiai, o ne „išrinkote, o toliau mes“. Niekur nėra tiek daug referendumų, kaip Šveicarijoje. Ir normalu, kad piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendžiant vietos klausimus, net jei visuomenės dalyvavimas apšaukiamas grėsme demokratijai. Galų gale valstybė ne „uabas“, kuriame išlaidas galima optimizuoti atsisakant nuostolingų sričių, nežiūrint visuomeninio gėrio pozicijų. Nors ir labai visais lygmenimis propaguojama, kad valstybė turėtų gyventi kaip privati bendrovė.

Tačiau būkim teisingi. Ne viską įmanoma padaryti, jei problema tiesiog ignoruojama ir tampa per vėlu. Kad ateis toks laikas, kai nebebus kam gydyti, jau prieš dvidešimt metų kalbėjo sociologai. Jei gydytojų ruošiama per mažai, o ir tie baigę mokslus stengiasi išvykti į užsienį arba bent jau likti didmiesčiuose, tai ir brandaus socializmo elementai, kuriais tiesiog dabar konkuruoja viena savivaldybė su kita, kaip kad faktiškai pinigai būstui įsigyti ir apmokamas mokslas jauniems gydytojams, kurie ateis dirbti į miestelius, nepadės. Galų gale, žmogus ne tik duona gyvas ir nykstanti visuotinė aplinka nėra palanki terpė kurti gyvenimus. Prie pūvančių daiktų ir sveikas greičiau ima pūti.

O kas tas antras dalykas, kuris yra kurorto gėda? Policija pranešė, kad šeštadienį Anykščių senosios ligoninės pastate vėl mirė benamis. Policijai apie mirtį pranešė jo bičiuliai. Vėl. Kas kartojasi daug kartų, tai nebe atsitiktinumas. Gėda ne tai, kad benamiai miršta – visi žmonės miršta, gėda, kad faktiniame kurorte jie nelaikomi žmonėmis. Nekeliu klausimų, kaip žmonės iki tokių gyvenimų nusirito, gyvenimas klastingas. Yra ir tik pačių dėl tokio savo likimo kaltų benamių, kurie nebepakeistų būdo jokiomis aplinkybėmis, o, bet, tačiau žmogui paslysti lengva. Labiau šokiruoja, kai žmogiškojo gyvenimo vertė nuleidžiama žemiau šuniuko. Kai realios pagalbos nelaimėlis neturi kur gauti, o visi tie, kurie deklaruoja dirbantys žmonėms, padedantys atsidūrusiems bėdoje, tik skėsčioja rankomis ir konstatuoja, kad niekuo pagelbėti negali, o dažnai gal ir nenori. Užtenka to, ką turi užpildyti ekselio lentelėse ir išsiųsti atsiskaitymui.

Tad kur turėtų eiti benamiai, jei nebūtų senosios ligoninės griuvėsių? Kai žiemą įlįs šildytis į laiptines, parduotuves, juk taip pat visi bus pikti. O žiemą net iki -32 buvo atšalę. Vienu metu net Vorkutoje buvo mažiau šalta. Kai anoniminė internetinė minia ūžia, jog tik sadistai gali gyvūnėlius žiemą laikyti lauke, „išmesti“, kažkodėl beveik niekas nekalba, kad žmonės gyventi lauke daug labiau negali. Bet kam jie rūpi? Ar yra nors kokie nakvynės namai Anykščiuose tokiems nelaimėliams? Bent jau pora kambarėlių prie kurio socialinio centro? Kai iš portalų žvelgia gailios gyvūnėlių akys su straipsneliais apie renkamą paramą arba ieškomus namus žmonių nuskriaustiems gyvūnėliams, tokių žmogiškų akių beveik nematyti. Gal tik kokie maltiečiai su dubenėliu sriubos dar apeliuoja į artimo meilę.
Ciniška, bet nebyli politika diktuoja, kad geriausia išeitis, jei tie benamiai tiesiog nesimaišytų akyse, tiesiog išnyktų. Ką jie ir daro savilikviduodamiesi. Senojoje ligoninėje – „mirties kapsulėje“, „kurortiniame“ atlikime. O savivaldybė vėl ras kokiems puodams, ekranams ar privačiam sveikatos draudimui išleisti pinigus. Kaip ir valstybė. Nes savivalda tik bendros valstybės dalis. Ką gi, jei realybė prieštarauja socialiai teisingos ir anekdotu pavirtusios „gerovės valstybės“ deklaracijai, tuo blogiau realybei.