
Svėdasų miestelis didžiuojasi savo herbu, vaizduojančiu varpą ežero bangose. Pasak legendos, Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios varpas dėl religinių konfesijų prieštarų buvo paskandintas šalia miestelio tyvuliuojančio Alaušo ežero duburyje. Savo lemtį jis vis primenąs nakties dvyliktąją valandą gūdžiu gausmu.
Apie tai jausmingai 1920 m. papasakojo rašytojas kun. Juozas Tumas – Vaižgantas, susiedamas su istoriniais įvykiais Svėdasų žemėje: kunigaikščio Radvilos kalvinizmu, katalikų parapijos sunykimu bei atsigavimu. Paskandintasis varpas vis primindavęs žmonėms: „Nemeskit senovės“. Kaip aktualiai tas kreipinys skamba nūdien, kai istorijos skersvėjai visaip blaško lietuviškąją tapatybę!
Grakščiąją aštuonkertę Svėdasų varpinę rašytojas pavadino Vilniaus bokšto dukterimi. Žiūrinti varpinė ežero gelmėsna: ar bėra ten varpas? Kokie istorijos paradoksai: jei XVI a. varpas buvo piktavališkai paskandintas, tai XX a. kitus varpus teko patiems parapijonims nukabinti ir užkasti žemėsna, kad tik jie nebūtų perlydyti į kariaujančių galybių šovinius. Ar galėjo rašytojas tai numanyti? Su Svėdasų bažnyčia susiję nemažai svarbių Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo faktų. Šioje bažnyčioje būsimasis rašytojas buvo krikštytas, o 1893 m. ir įšventintas į kunigus. Ne kartą čia jo lankytasi, sakyti pamokslai. Rašytojas yra išsakęs net ir norą koplyčios rūsyje būti palaidotas… O į jo gimtinę Malaišių kaime kviečianti rodyklė padabinta drožtiniu varpu.
Varpo dūžiai, ataidintys iš bažnyčios bokštų – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Jie tris kartus per dieną kviesdavo sukalbėti Viešpaties angelo maldą. Pasak Vydūno: „Senieji Lietuvos žemdirbiai pristabdydavo arklą traukiantį kuiną, o mažų kaimelių bobutės nutilusios suklusdavo, kai per plačius laukus ir pievas nuvilnydavo artimos bažnytėlės varpo gausmai.” Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Netikėtai pasigirsdavo nerimastingi varpo dūžiai gaisro, kitų nelaimių metu… Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: “Dūšia dangun, kūnas – žemėn”…
Varpų garsai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės amžinybės link. Skambinimas bažnyčių varpais – tai sudėtingas ir daugiaplanis kultūros reiškinys, telkiantis savyje dvasinių aspiracijų įvairovę. Taip smarkiai sureikšminus bažnytinius varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Tad varpai, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus, yra vertingi kultūros paveldo objektai. Gaila tik, kad įkelti į bokštų aukštybes, jie tampa nebematomi tikintiesiems.
Varpai kultūrologiniu ir istoriniu aspektais. Varpo istorija prasidėjo Rytų tautų kultūrose. Tačiau pradžioje tai tebuvo iš metalo skardos sukniedyti dirbiniai, dažniausiai keturkampės skerspjūvyje formos. Seniausias archeologų rastasis yra iš Babilono, jis pagamintas prieš 3 tūkstančius metų. Legenda byloja, kad pirmąjį bronzinį varpą apie 410 m. nuliedino vyskupas Poncijus Meronijus Paulinas, formą nusižiūrėjęs iš vėjų blaškomos pievų gėlės. Vyskupas gyveno Italijos šiaurinėje provincijoje Kampanoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas lotyniškai vadinamas kampana, o mažas signalinis arba „signaturka“ – nola; tokiais vardais jie įrašyti ir bažnyčių inventoriuose. Bažnyčiose varpai pradėti naudoti nuo VI amžiaus. Šaukimą į pamaldas varpais įvedė popiežius Sabinijonas 604 m. Nuo 703 m. pradėta jais skambinti ir per laidotuves. Palaipsniui varpas tapo labai svarbiu bažnyčios liturginiu priklausiniu. Atsirado tradicija juos pakrikštyti prieš įkeliant jį į bokštą, apgaubus krikšto marškinėliais. Vardai parenkami pagal bažnyčių titulus arba donatorių, bažnyčios hierarchų atminimui. O varpo dalys vadintos žmogaus kūno dalių pavadinimais: ausys, pečiai, liemuo, liežuvis.
Maldos “Viešpaties Angelas” atsiradimas datuojamas XI-XIV a. Viduramžiais gyvavo paprotys gyvenvietėse temstant garsiai tarškinti metaliniais indais, kad būtų rūpestingai užgesinama ugnis ir nekiltų gaisro pavojus. Iš to kilo paprotys kalbėti “Sveika Marija” skambant varpams. Laikui bėgant, šis ritualas tvirtai įsigalėjo. XIII a. pradžioje popiežius Grigalius IX nurodė, kad “Angelo pasveikinimo” malda būtų kalbama ryte ir vakare, skambinant varpais.
Tradiciškai varpai liejami iš bronzos (78 proc. vario ir 22 proc. alavo); tokie – patys skambiausi ir atspariausi skilimui. Liejimo formos daromos iš molio, lajaus ir vaško. Ypač liejininkystė suklestėjo XIV–XV a., gotikos laikotarpiu. Tam turėjo reikšmės ir sėkmingas technologijos pritaikymas patrankų liejybai. Šiuos labai skirtingų funkcijų dirbinius liedavo tie patys meistrai. Vaškas tuomet tapo strategine žaliava ir brangia preke. Lietuva tuo sėkmingai pasinaudodavo, įsigydama už vašką technologinių naujovių produktų. Kaunas tapo svarbiu prekybos centru, – prie Rotušės archeologai yra suradę vaško lydymo krosneles. O lietuvių etninėje kultūroje iki šiol išliko unikalių bitininkystės papročių.
Europoje meistrai burdavosi į amatų cechus. Liejininkystė viduramžiais – labai respektabilus amatas. Tačiau itin sudėtingas, reikalaujantis didelio įgudimo, nes kiekvienas gamybos etapas yra vienodai svarbus; nepavykus jį tinkamai atlikti, visą gamybos procesą tekdavo pradėti iš naujo. Netinkamai varpą pakabinus ar nemokšiškai juo skambinant, varpas gali skilti. Neretas atvejis, kad meistrams tekdavo varpus perlieti iš naujo.
Po XIX a. sukilimų, o ir sovietmečiu, karingojo ateizmo laiku varpais Lietuvoje skambinti valdžios buvo uždrausta. Dabar bažnyčios varpai vėl kviečia žmones į šventąsias Mišias, jais skambinama iškilmingų procesijų metu. Prakilnūs garsai gražiai įsilieja ir į šiuolaikinio gyvenimo šurmulį…
Žinios apie varpų liejybą Lietuvoje. Pirmosios užuominos apie varpų gamybą mūsų krašte yra iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laikų, – meistras K.S. Skobeltas 1377 m. Vilniuje nuliejo varpą cerkvei. Seniausias iš išlikusių Lietuvoje lietų varpų – 1420 m. gaminys, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tai Šedbaro Valmantaičio užsakymas meistrui Ustiakui. Apie XVI a. vidurį valdovas Žygimantas Augustas įsteigė „liudvisarnią“ (taip senovėje vadintos bronzinių varpų ir patrankų liejyklos) prie Žemutinės pilies. Liejikų cechas Vilniaus magistrato aktuose įregistruotas 1595 m. XVII a. pirmoje pusėje tarp Vilniuje dirbusių meistrų puikiu amato išmanymu išsiskyrė Jonas Breuteltas, kilęs iš Lotaringijos. Geriausiu Vilniaus liejiku laikomas Jonas Delamarsas, ypač daug turėjęs užsakymų 1662–1688 m. laikotarpiu, atstatant kraštą po Maskvos kariuomenės invazijos. Ornamentais, figūriniais reljefais, kartušais puošti J. Delamarso varpai labai retai skildavo. Todėl jo melodingų varpų garsus ir šiandien girdime iš Arkikatedros varpinės, Vilniaus Šv. Jonų, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Pažaislio bei kitų įžymių bažnyčių bokštų. Lietuvoje kruopštusis archyvaras M. Brenšteinas XX a. pirmoje pusėje yra suskaičiavęs 32 J. Delamarso lietus varpus; šiuo metu jų likę lygiai pusė. Meistro dirbtuvė buvusi prie Vilnios, vietovėje, vadinamoje Puškarnia (dabar tai Pūškoriai). O jo paties gyventa Pilies gatvės mūrinuke, nr. 16. Stebina meistro uolumas savajame amate: tuoj po Vilniaus okupacijos grįžęs iš emigracijos, 1662 m. sausį jis jau liejo kokybiškus ir meniškus varpus. O užsakovų netrūko: nusiaubtą kraštą siekta kuo skubiau atstatyti, tikint jo šviesia ateitimi.
XVIII a. pirmoje pusėje neilgai Vilniuje darbavosi vokiečių kilmės liejikas Karolis Gotlybas Sparas. Gebėjimų jo nestokota: meistro varpai puikūs tiek technologiniu, tiek ir meniniu požiūriais. Jis 1733 m. išliejo didelį varpą Vilniaus Visų šventųjų bažnyčiai, kuris dabar saugomas Bažnytinio paveldo muziejuje. Šio meistro varpai dar išliko Krokialaukio bažnyčioje Alytaus r. (lietas 1730 m.), Kalnelio bažnyčioje Joniškio r. (1729 m.) bei varpelis Bazilijonų bažnyčioje Šiaulių r. (1732 m.). Vilniaus liejykla buvo svarbiausia krašte, tačiau ne vienintelė – fragmentiškų žinių yra apie bronzos liejybą Kaune, Varniuose, Pašiaušėje, Glebavos dvare ir kitur. Belieka apgailestauti, kad tokias gilias ir galingas šaknis turinti varpų liejybos tradicija Lietuvoje iki mūsų dienų neišliko.
Atvežtiniai varpai Lietuvos bažnyčiose. Liejininkystės amatas Lietuvoje ėmė smukti ir menkėti XVIII a. antroje pusėje. Priežasčių čia ne viena: ekonominė ir politinė krašto suirutė, užsienio liejyklų konkurencija. Okupacinė rusų valdžia įtariai žiūrėjo į šio amato plėtrą maištingoje provincijoje, numanydama apie galimybę sukilimų metu liejyklose gaminti ir patrankas. Kita vertus, neturint bronzai vietinių žaliavų, o transportavimo kaštams nuolat pingant, vis didesnę konkurenciją ėmė sudaryti atvežtiniai gaminiai. Ypač šios tendencijos išryškėjo atsiradus geležinkeliams. Tada varpus bažnyčioms imta užsakinėti Karaliaučiaus, Rusijos (Valdajaus ir Maskvos), Lenkijos bei Latvijos liejyklose. Įdomu, kad Karaliaučiuje ir Latvijoje lietus varpus įsigydavo ne vien evangelikų reformatų, bet ir katalikų bažnyčios. Bene daugiausia buvo įsigyta Karaliaučiaus liejiko Andriaus Diorlingo darbų. Istoriografijos šaltiniuose aprašyta net aštuoniolika jo varpų, nulietų Lietuvai 1722-1740 m. tarpsniu. Iki mūsų dienų išliko tik nedidelė jų dalis – A.Diorlingo varpai skamba iš Vilniaus Šv. Baltramiejaus, Mosėdžio, Liolių, Užlieknės bažnyčių ir Varnių katedros bokštų.
Varpams, kaip ir knygoms, tinka lotyniškas posakis: “Habet sua fata”… Karų ir revoliucijų metais jie buvo grobstomi, naikinami, ne vienas sunaudotas kaip žaliava amunicijai. Parapijonims tekdavo varpus slapstyti, užkasant į žemę. Pirmojo pasaulinio karo metu atsitraukiant rusų kariuomenei, varpai į Rusiją geležinkeliu buvo išvežami masiškai. Tik dalį jų pavyko susigrąžinti į Lietuvą 1920 m. taikos su Rusija sutartimi. Tačiau revindikacijos procesas, vykdomas bolševikinės valdžios, buvo itin sudėtingas. Sugrąžinti tik tie varpai, kurie buvo suvežti į artilerijos sandėlius Maskvoje; provincijoje saugotų varpų likimas neaiškus. Neretas atvejis, kad varpas atsidurtų visai kitos parapijos bažnyčioje. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžia varpus rekvizuodavo tvarkingiau, pirmučiausiai neturinčius didesnės istorinės ar meninės vertės. Išvežamų varpų sąrašus sudarydavo paskirti ekspertai menotyrininkai. Mūsų dienomis vokiečių pastorius Gerhardas Lange, buvęs kariu I pasaulinio karo metais Lietuvoje, sąžinės balso vedinas, ėmėsi jaudinančios iniciatyvos mūsų bažnyčioms dovanoti varpus, atlyginant už prarastuosius…
Svėdasų bažnyčios istorija, jos varpų techninės charakteristikos ir kilmė. Pirmoji bažnyčia, minima Vilniaus vyskupijos prelato Jono Albino akte, Svėdasuose buvo pastatyta 1522 m. Svėdasų dvaras 1533 m. atiteko reformacijos šalininkams Mikalojui Radvilai Juodajam ir jo broliui Jonui. 1636 m. Svėdasuose buvo pastatyta ir evangelikų reformatų bažnyčia. Dėl bažnyčios konfesinės priklausomybės Svėdasuose vyko atkakli kova; iš čia ir legenda apie Alauše paskandintą varpą. Po karo su Maskvos valstybe XVII a. antroje pusėje buvo pastatyta nauja bažnyčia, mūrinė. 1794 m. klebono Mykolo Smolskio rūpesčiu ir su kunigaikščio Karolio Radvilos bei grafienės Pliaterienės parama bažnyčia buvo medžio sienojais žymiai išplėsta, senąją mūrinę paliekant tik vidine transepto koplyčia. Senuose inventoriaus aktuose minima, kad bažnyčios bokšte buvęs valandas mušantis laikrodis. O naujieji dvaro savininkai grafai Marikoniai dovanoję didelį varpą, kuris visai parapijai tarsi jaučio baubsmu girdėdavęsis: „Marikooon, marikooon, marikooon…“ Tačiau kartą bokšto sienos skilo, varpas, žemyn sprūsdamas, ir pats sudužo, ir žemiau kabojusius pono Daugėlos dovanotus varpelius sutriuškino. Dabar šventovę matome vainikuotą originaliu bizantinio stiliaus bokšteliu. Tad Svėdasų bažnyčios pastatas įdomiai atspindi jo šimtmečių istoriją.
Bažnyčios šventorių puošia taip pat išskirtinės architektūrinės vertės neogotiniai statiniai: grafų Marikonių mauzoliejus ir 36 metrų aukščio varpinė. Pastaroji statyta 1863 – 1865 m., klebonaujant Kanutui Siaurimavičiui. Pasakojama, kad nuo statomos varpinės pastolių svėdasiškius laisvės kovai raginęs sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, varpinė ir Marikonių koplyčia – mauzoliejus sudaro paveldo kompleksą, kurio unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 1328.
Baltosios varpinės širdis – jos varpai. Pasirodo, be legendose paskandinto, varpinėje tebėra itin didelės istorinės vertės, meniškos liejybos ir balsingi bronziniai varpai. Du iš jų dedikuoti būtent Svėdasų šventovei. Juos svėdasiškiams pavyko išsaugojo nuo okupantų sunaikinimo ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinių karų metais. Pastarojo pavojaus atveju tai buvo padaryta neabejotinai su klebono Antano Survilos pritarimu. Mažajame varpe įbrėžtos datos – 1919 ir 1957 – rodo, kada paslėpti varpai buvo iškasti iš žemės ir vėl įkelti varpinės aukštybėsna.
Paveldo tyrinėtojams Svėdasų varpai – didelis netikėtumas, nes varpai iki šiol buvo neidentifikuoti ir moksliškai neaprašyti; jie nepaminėti M. Breinšteino darbe, nebuvo įtraukti ir į sovietmečio Kultūros paminklų sąrašą. Kažkaip jie išbuvo „pasislėpę“ taip dėmesį patraukiančioje varpinėje… Įlipimas iki pagrindinių varpų gana patogus; yra turėklai, tik keletas viršutinio tarpsnio laiptelių išpuvę. Mažąjį varpą pasiekti kebliau – tenka kopti skersinukais, prikaltais prie sienojaus. Visi varpai išlinguojami rankiniu būdu; jų pakabos – suvirintos iš geležinių sijų. Bokšte dar mėtosi dvi senos medinės pakabos su ašių krumpliaračiais.
Didžiojo varpo matmenys įspūdingi: skersmuo – 94 cm, bendras aukštis – 96 cm, liemeniu – 71 cm, „ausų“ aukštis – 16 cm, graižo plotis -12 cm, ornamento juostos plotis – 17 cm, įrašo juostos plotis – 3 cm. Liežuvis – kaltinės geležies, jo bumbulo skersmuo yra apie 11 cm. Varpo graiže 2 cm majuskulomis – meistro įrašas: „ME FECIT CAROL GOTT LIEB SPARR ANNO 1735“ (lotyniškai: „Mane išliejo Karolis Gotlybas Sparas 1735 m.“). Varpo pečius juosiančioje ornamento juostoje pašlovinimas: „GLORIA IN EXCELSIS DEO“ (lot.: „Garbė Dievui aukštybėse“). Augalų pynės ornamente įkomponuoti karūnuotą kartušą laikantys angeliukai.
Varpo istorija išrašyta ant liemens šono. Ten reljefiškai išlietą karūnuotą erelį (jo aukštis 16 cm) supa įrėžtas skirtingo dydžio raidėmis tekstas. Kairėje pusėje: „Ad M+D+T+O+M+G+Non S.MICHELIS S.IOANNIS SIGNATII S. MARIAE MAGDA / venerationem”. Dešinėje: “B+ M+V+Honorem Nec S.IOSEPHI S.ANNAE S.CASIMIRI / LENAE Perennem Laudtem cultumed”. Abipus įrašų – po mažą iškilią angeliuko figūrėlę. Tad varpas yra dedikuotas didesnei Dievo ir Švč.Mergelės Marijos garbei, dangiškiems užtarėjams šventiesiems Mykolui, Jonui Krikštytojui, Marijai Magdalenai, Juozapui, Onai, Kazimierui pašlovinti ir išaukštinti. Po ereliu toks tekstas: „HAEC CAMPANA EX COLLISONE FRACTA MODOOPERAET AD MOMR…DIDNI IOANNIS MICHAELIS IACEWICZ PAROCHI SWIADOSCENSIS TRANSEVSA DENOVO“ (lot.: „Šis varpas iš sudužusio dabar visai naujai perlietas Svėdasų klebono Jono Mykolo Jacevičiaus rūpesčiu“). Įrašas užbaigtas dvigubu kryželiu. Kitoje varpo pusėje – išlieta keturkampė plaketė su Nukryžiuotoju ir raudotojų figūrėlėmis.
Tekstas įrašo varpe tarsi paliudytų, kad pasakojimai apie varpo sudužimą išties atspindi istorinį faktą. Ir tikėtina, kad jis išlietas iš duženų, antraip būtų pažymėta, iš kurio meistro varpo yra perlietas. Be to, amato praktikoje buvo įprasta netgi skilusiojo varpo ornamentus perkelti. Taip pat itin retas varpų gamyboje atvejis, kad ilgas tekstas būtų įrėžtas, o ne išlietas. Gal meistrui keblumų sudarė lotynų kalba, – kiti jo liejiniai išrašyti lenkiškai. Karūnuotas erelis ant varpo liemens – grafų Morikonių herbo žymė. Beliktų patikslinti metus, kada Morikoniai įsigijo Svėdasų dvarą…
Viduriniojo varpo matmenys tokie: skersmuo – 68 cm, bendras aukštis -72 cm, liemens aukštis – 52 cm, liežuvio ilgis – 63 cm. Jo dekoras kuklesnis, ornamento reljefas nelabai gilus; viename varpo šone išlieti Madonos su kūdikiu, kitame – Kristaus Karaliaus reljefai. Pečius gaubiančioje ornamento juostoje įrėžta: „A. DIORLING REGIOMONTI ANNO 1730 X:I:M:I:P:S.“ (A[ndrius] Diorlingas Karaliaučiuje, 1730 m. …) . Įrašo įrėžimu šis varpas skiriasi nuo kitų to paties meistro varpų, kuriuose jis dažniausiai pasirašęs išlietomis raidėmis. Tačiau viršutinė frizo juostelė iš augalų – būdinga ir kitiems šio meistro Lietuvai lietiems varpams. O žemutinė juostelė – itin sudėtingo geometrinio ornamento. Nebūdingos kitiems meistro varpams ir neaiškios santrumpos po nurodytų liejybos metų. Šio varpo graižo kraštelis viename šone nuskeltas.
Mažiausiojo varpo matmenys: skersmuo – 57 cm, liemens aukštis – 42 cm. Tradicinis meistro įrašas „IOANVS DELAMARS ME FECIT“ – ornamento juostoje. Lotyniškas tekstas su paskyra Svėdasų bažnyčiai – ant liemens: „HOC AES OBTVLlT ILL / AC AD RD LAVRENTIVS / CASIMIRVS JANOWIZ CANO / VEDEN PAR SWADOSCENSIS/ ANNO DNI 1662“. Tekstų vertimas: „Geriausiam aukščiausiam Dievui garbė. Mane pagamino Delamarsas Šv. Marijos šlovei ir visų šventųjų garbei. Šį bronzos varpą paaukojo šviesusis ir garbingasis kanauninkas Laurynas Kazimieras Janavičius, Svėdasų klebonas ir dekanas 1662 Viešpaties metais“. Po dedikaciniu užrašu įrėžtos dvi datos – 1919 ir 1957, tai iškasimo paslėpus metai – jaudinantis priminimas apie sunkius kraštui ir bažnyčiai laikus. Tad šis laimingai paskandinto Alaušo ežere lemties išvengęs varpas yra senesnis už dabartinę bažnyčią.
Apibendrinimas. Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios varpinėje esantys varpai yra vertingi technologijos, dailės ir istorijos paminklai; jų komplektas įspūdingai reprezentuoja liejininkystės amato raidą Lietuvoje. Šis rinkinys itin svarbus paveldosaugos požiūriu; varpų aprašai skelbiami pirmą kartą. Du varpai, skirti būtent Svėdasų šventovei, yra geriausių Vilniaus liejikų Jono Delamarso ir Karolio Gotlybo Sparo gaminiai. J.Delamarso varpas – pirmasis, kurį 1662 m. nuliejo meistras, grįžęs iš emigracijos po Vilniaus okupacijos. Nors šis varpas bene pats mažiausias iš visų išlikusiųjų šio meistro darbų, yra išlietas tobulai. K.G. Sparo 1735 m. varpas – unikalus įrėžtu, o ne išlietu dedikaciniu tekstu. Varpuose įamžinti Svėdasų dvasininkų vardai teikia jiems ir memorialinę vertę. Keletu požymių yra išskirtinis ir Karaliaučiaus meistro 1730 m. Andriaus Diorlingo varpas. Nutikimai su Svėdasų varpais būdingi mūsų krašto istorijai.
Autorius dėkoja Svėdasų klebonui Vydui Juškėnui už suteiktą galimybę apžiūrėti ir nufotografuoti šiuos įstabius varpus.