Baltarusija: idėjų mainai, liaudies ūkio pasiekimai ir kepti paršeliai

(tęsinys. Pradžia Nr.53/9343)
Praėjusį šeštadienį rašiau apie išsikeltą ambicingą tikslą papasakoti skaitytojams, kodėl ikiatšylio laikais (tiesmuka aliuzija į Nikitos Chruščiovo, pakeitusio Visarioną Josifovičių, laikus) į Baltarusiją iš Anykščių savivaldybės kaip kokie maršrutiniai autobusai kursavo valdiški automobiliai.
Iškilmingai prie Amžinosios ugnies Nežinomam kareiviui, baltarusių pionieriams saliutuojant, o kareiviams nebyliai stebint, prisiekiau sau parašyti tiesą, tiesą ir tik tiesą. Bet…ach, tas slavų vaišingumas…

Sunki aklimatizacija

Jau pirmojoje pažadėto didžiai objektyvaus sraipsnio apie mūsų Rajono savivaldybės keturių delegatų kelionę į susigiminiavusį su Anykščiais miestą Klecką iškilmingai paminėti 75 –ųjų Baltarusjos išvadavimo iš fašistinės Vokietijos metinių dalyje pradėjau pasakojimą taip sklandžiai ir logiškai, kaip dažnai pradeda tikras doras vyras po keturių dienų komandiruotės sugrįžęs namo – dviem tais pačiais veiksmažodžiais…

Dėl to dabar nuoširdžiai apgailestauju ir žadu nebenusidėti.
O dabar – apie Amžinąją ugnį, Nežinomą kareivį, karo veteranus ir pionierius.

Koncertuoja tik savi

Kleckas laikosi taisyklės, kad per šventes koncertuoja savi.
Modernių, tvarkingų ir, regis, gerai finansuojamų kultūros namų (o juose yra net atskira kino salė, kurioje esą rodomos taip pat ir visos pasaulio kino naujienos) vadovai pasakojo, kad miestiečiai labiau myli savus atlikėjus nei atvykusius iš Minsko. Į vietinių menininkų pasirodymus neva ir žmonių susirenka daugiau, o ir bilietai pasižiūrėti vietinių meninkų brangesni.
Dėl to pagrindinis Baltarusijos nepriklausomybės minėjimo renginys buvo organizuotas vietos saviveiklininkų pajėgomis – atliekamos mano jaunystės dainos, skambėjo ,,Katiuša“, šoko vaikai, teatralizuotu judesio teatro pasirodymu priminta skaudi baltarusių tautos istorija Antrajame pasauliniame kare. Beje, šis pasirodymas daugeliui išspaudė ašaras. Vien Klecko sritis per Antrąjį pasaulinį neteko aštuonių su puse tūkstančio žmonių. Karo sunkumai gulė ant paprastų žmonių pečių, ypač moterų, vaikų. Inscenizuoti blindažai ir palapinės, kareiviais persirengę suaugusieji ir vaikai su visa tų laikų atributika – raudonimis vėliavomis, trimitais, vatinukais bei kanistrais – Klecko gatvėse kažkaip skaudžiai gnybo širdį ir vertė sukti į šalį akis. Kadaise ir Lietuvoje panašiai buvo minima Gegužės 9-oji, Pergalės diena. Tačiau tai nekėlė šypsenos, kaip kėlė tarybinius laikus primenantys išsitempę saliutuojantys pionieriai ar iš litrinių butelių toje pačioje erdvėje (kaip ir Amžinoji ugnis, iškilmingo koncerto scena) gausiai laistomas samagonas bei tas nelaimingasis keptas paršelis, kurio,, vėlė nemarūnė“, spėju, dar ilgai ilgai lydės mano biografiją.

Sveikino baltarusių kalba

75- mečio minėjimo renginys vyko centrinėje Klecko aikštėje. Priešais valdžios rūmus buvo pastatyta scena ir patogios sulankstomos kėdės. Programa gerai apgalvota: su visais sveikinimais, koncertu, judesio teatro spektakliu bei gėlių ir vainikų dėjimu prie Amžinosios ugnies ( šiai ceremonijai nusidriekė ilgėliausia eilė), Klecko rajono galvos Anatolijaus Michailovičiaus Lodygos sveikinimu baltarusių kalba, svečių iš užsienio prakalbomis bei trimis mūsų Tomo Tuskenio koncertiniais numeriais (tarp jų buvo Vytauto Klovos operos ,,Pilėnai“ Ūdrio arija bei baltarusių kalba atliekama ,,Ne šumite beriozy“) truko vos kiek daugiau nei valandą.
T. Tuskenio ir jo akopanimeisterio Stasio Aglinsko pasirodymą lydėjo gausūs plojimai, o vietos žiniasklaida netrukus į internetą įdėjo Lietuvos atlikėjo nuotraukas.
Beje, A. Lodygos kalba taip pat buvo komentuojama baltarusių žiniasklaidos, nes tai buvo pirmasis atvejis, kai vadovas į tautą prabilo baltarusiškai.
Štai ir geroji patirtis, kaip organizuoti šventes, kurios verta pasisemti Anykščių kultūrininkams. Būčiau aš Anykščių merė, tai į kitą Klecko miesto šventę išvežčiau dviaukštį autobusą Anykščių kultūros įstaigų darbuotojų drauge su ,,biču baltu megztiniu“.

Priėmimai be ponių

Dienos priėmime, kuris vyko iš karto po minėjimo, kai kurie aukščiausiojo rango Klecko vadovai pasirodė su poniomis. Kita vertus, kur tas ponias reikėjo dėti, jeigu jos privalėjo šalia vyrų dalyvauti koncerte ir nešti gėles prie Amžinosios ugnies?
Mugė, kurios nepakartojamiems įspūdžiams perteikti mano talento nepakako (todėl ją gausiai iliustruoju) baigėsi prasidėjus šventiniam koncertui, į kurį susirinko ne vienas tūkstantis žmonių.
Rašydama žodį ,,privalėjo“, dėstau grynai asmeninius pamąstymus. Neturiu jokių įrodymų, kad švęsti karo pabaigos metinių baltarusiai susirinko taip pat savanoriškai, kaip kadaise, būdama studentė, aš savanoriškai dalyvavau Gegužės 1-osios demonstracijoje ir, laukdama po Vilniaus Žaliuoju tiltu, kol ateis mano eilė energingai pamojuoti prie Konservatorijos išsirikiavusiems Nariams, valgiau batoną, užsigerdama kefyru.
Apie politiką Baltarusijoje kalbėti toks pat blogas tonas, kaip Anykščiuse – apie Kęstutį Tubį ,,estetešnikams“ įskundusius anykštėnus. Regis, visi viską žino, supranta, tačiau, kad ir kiek besikeistum mandagiomis frazėmis, pokalbiai niekuomet neišsirutuliojo toliau nei šiuolaikinio jaunimo auklėjimo problemos. Kalbėdami bendražmogiškomis temomis, baltarusiai žavėjo atvirumu ir nuoširdumu. Prisipažinsiu, jaučiuosi dvasiškai praturtėjusi, nes turėjau galimybę susipažinti su keletu iš tiesų gilių, jautrių žmonių.
Vaikų studijų aptarimui su Vykdomojo komiteto pirmininku, šalia kurio per priėmimus turėjau garbės sėdėti, perėjus iki draugiškos ir abipusės abiejų šeimų nuotraukų peržiūros telefonuose, įsidrąsinusi jo paklausiau, kodėl vakaro priėmime nematyti ponios. ,, Ji buvo minėjime, bet diena karšta, suprantate, reikėjo persirengti, o atsivežti ją iš namų (pobūvis vyko kažkokio ūkio viloje, tolokai už miesto, – red. pastaba) naudojantis valdišku transportu jau būtų traktuojama kaip korupcija“, – paaiškino man inteligentiškas ir neabejotinai puikų išsilavinimą įgijęs ponas A. Lodyga.
Ir mano nuojauta sakė, kad Klecko vadovas nemeluoja.
Beje, apie jaunąją kartą. Baltarusijoje neištekėti iki 25 – erių yra gryniausia pražūtis. Merginai tekėti, vos baigus studijas, – sveikintina ir normalu.
O ko ir laukti, kai liaudies ūkiui svarbios kiekvienos rankos.
Kitame tekste, pažadu, jokios kultūros – pasakosiu apie traktorius, karves, sultis ir …truputį apie cerkvę.