Baltarusija: idėjų mainai, liaudies ūkio pasiekimai ir kepti paršeliai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 53/9343)
Klecko, su Anykščiais susigiminiavusio Baltarusijos miesto, delegacija, vadovaujama Vykdomojo komiteto pirmininko Anatolijaus Michailovičiasi Lodygos, dalyvauja mūsų miesto šventėje.
Į tai, kas vyksta šioms dienomis Anykščiuose, baltarusiai, spėju, taip pat žvelgia kaip į egzotiką. Kitaip ir būti negali. Du kartus buvome viena valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau okupuoti TSRS, dabar, nepaisant šiltų ir mielų prisiminimų, jaučiame, kad esame kur kas skirtingesni nei panašūs.
Priminsiu, kad Baltarusijoje, minint 75-ąsias išlaisvinimo iš fašistinės Vokietijos metines, viešėjau drauge su Anykščių rajono savivaldybės delegacija.

Pro liaudies ūkio pasiekimus bėgte

Pasiekimams buvo skirta visa diena. Pažintį pradėjome iš pat ryto. Susodinti į ,,mikriuką“ pakankami gerais keliais, vedančiais pro dirbamus laukus, keliavome po Klecko rajoną. Negavome nė minutės laisvo laiko savarankiškai pasivaikščioti po miestą, prisėsti ant suoliuko ar užeiti į parduotuvę. Visur kone bėgte, tačiau išsamiai ir sočiai prie vaišių stalų, kurių buvo, regis, visur, kur tik žengė mūsų koja.
Žaislų fabrike mielu pavadinimu ,,Malvina“ buvo pasiūti apie 20 dolerių kainuojantys lapiukai – talismanai Europos žaidynėms, kurios vyko birželio pabaigoje Minske. Baltarusiai gyrėsi, kad toks simpatiškas lapiukas buvo įteiktas pačiam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Po tokį lapiuką dovanų gavome ir mes.
Kaip siuvami žaislai, nematėme. Ceche, į kurį buvome palydėti, kelios siuvėjos siuvo kuprines. Pakalbinta cecho vadovė sakė, kad dabar daugumai atostogos, fabrikui nuolat stinga gerų siuvėjų, tačiau kalbėti apie vidutinį darbo užmokestį atsisakė.
Mechanikos fabrike, gaminančiame laidus ,,Mazams“, dirba apie trys šimtai darbuotojų. Inžinieriai noriai rodė fabriką, kilnojo skirtingų spalvų laidus ,,Mazo“ technikai. Čia taip pat stigo darbuotojų.
Sulčių ir daržovių fabrike ,,Gama vkusa“ (,,Skonių gama“) smagiai sutikome žinią, kad čia gaminami ne tik ypač kokybiški mišinėliai kūdikiams ir sultys, bet ir garsieji ikrai iš baklažanų. Filme,,Ivan Vasiljevič meniajet profesiju“ (,,Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“) išgarsėjęs kalambūras apie ikrus iš baklažanų slavų kraštuose anaiptol ne juokelis. Į puslitrinius stiklainius sukrėsti ikrai tepami ant duonos ir, sakyčiau, yra visai pakenčiamo skonio. Puikios ir sultys, kurias, kaip gyrėsi baltarusiai, iš jų mielai perka žydai. Šiame fabrike prie įėjimo buvome apvilkti vienkartinias baltais chalatais, tačiau pamatėme tik kažkokį laaabai didelį baltą neveikiantį agregatą. Tačiau degustacijos salėje, kol ragavome ,,ikra baklažanavaja zamorskaja“ (baklažanų ikrai iš užjūrio), sukosi meniškas filmukas apie žalius, fabrikui priklausančius ir, žinoma, ekologiškus laukus, kuriuose auginama žaliava, bei darbčius krašto žmones.
Kam buvo reikalnigi balti chalatai, supratau tik pamačiusi vieno iš mūsų dažais ištepliotas rankas – pasirodo, didysis agregatas stovėjo ką tik išdažytoje patalpoje.
O sūrių fabrike man apskritai uždraudė fotografuoti. ,,Zdes nelzia. Technologija“ (,,Čia negalima. Technologija“). Tarsi aš kažką apie sūrių gamybą suprasčiau. ,,Technologija“ apsireiškė tuo, kad mačiau, kaip iš transporterio krinta pradžioje nesuvynioti į popierių, o vėliau – suvynioti glaistyti sūreliai.
Tačiau sūrių fabrikas už cenzūrą atlygino su kaupu fabriko valgykloje. Turėtų ,,Anykščių vynas“ tokią valgyklą – ir aš ten pietaučiau: staltiesės ant stalų, jokio seno aliejaus kvapo, švarus tualetas. Apie glaistytus sūrelius net nepasakosiu. Pas mus jų nepirktų, nes labai riebūs.
Visose lankytose įmonėse įrengtos garbės lentos su darbo pirmūnų nuotraukomis, rašoma apie planus, iškeltus uždavinius, kolektyvo įsipareigojimus.

Cerkvė buvo virtusi mechanikos fabriku

Nežinia, kiek dar liaudies ūkio pasiekimų būtume tą dieną įvertinę, bet aš užsikaprizijau, kad noriu į cerkvę. Noras kilo spontaniškai. Nuvedė mus į Klecko ,,zaksą“. O ten – visur veidrodžiai ir tribūna ,,a‘la altorius“. Žodžiu…
Kol šią prabangą fotografavo gruzinai, aš išėjau į gatvę ir pamačiau cerkvę. Prie vartų buvo parašyta, kad tai XVII a. statinys. Ar gali sakyti, kad buvai mieste, jeigu nematei šventovės? Mano norą entuziestingai palaikė rusų delegacijos iš Kašyro atstovas, kuris sakėsi esąs baigęs dvasinę seminariją.
Mus lydintis baltarusis sumanymu neapsidžiaugė, tačiau ėmė skambinti popui. Klecke cerkvė buvo paversta kultūros rūmais. Nurinkti auksiniai ,,svogūnai“, iškeltos žvaigždės. Iš trijų pusių (ketvirtosios reikėjo privažiavimui) cerkvė apstatyta dideliais pastatais, kad nesimatytų. Vėliau cerkvėje veikė mechanikos fabrikas. Tuo metu unitų XVII a. statyta bažnyčia, perėjusi provoslavams, buvo padalyta į du aukštus, o prie vienos sienos pristatytas bendrabutis.
Fabrikas cerkvėje veikė iki 1992 –ųjų. ,,Per išpažintį verkia žmonės, prisimindami, kad šioje vietoje nusidėjo” , – pasakojo valdžios turistų priimti iškviestas energingas ir rūstus šventikas. Jis sakė, kad cerkvę balatrusiai prisimena tik per laidotuves. O tuokaisi, vaikus registruoja kitoje pusėje gatvės. Per metus Klecko Kristaus Prisikėlimo cerkvėje sujungiamos vos šešios poros, o ir tos, pasak dvasiškojo tėvo, drauge nugyvenę po dvidešimt metų. Pakrikštijama per metus vos 15 naujagimių.

Fermos ir laukai

Mūsų delegacijos vadovas, buvęs vyriausiasis veterinarijos gydytojas, Dainius Žiogelis fermomis liko sužavėtas. Aš tai ne. Bet fermos ir ūkiai Baltarusijoje, matyt, iš tikųjų yra stiprūs, jeigu jų darbuotojai dieną du kartus maitinami šiltu maistu.
Mes lankėmės apie 6 tūkstančių hektarų dydžio ūkyje, kuriame yra apie 7 tūkstančius raguočių. Anykščių vicemeras šiuos skaičius susiejo su Anykščiais. Visame mūsų rajone yra tik apie 10 – 12 tūkstančių raguočių, arba tiek, kiek Klecko rajono dviejuose kolūkiuose. Iš vienos karvės baltarusiai melžia 7 tūkstančius litrų per metus. Tai geri rodikliai. Fermose, kurias apžiūrėjome, karvės ir teliukai gulėjo ant šiaudų, buvo tvarkinga.
O iš fermų mus nuvežė toli į laukus pažiūrėti, kaip kulia baltarusiški kombainai. Laukas buvo didelis. Iš vienos pusės aukšti bulvienojai, iš kitos – javai. Mamai bulvienojai būtų patikę. Kombainai ir traktoriai dirbo toli lauke, už kokio kilometro. Pasiūliau vyrams paėjėti arčiau, kad galėtų geriau įvertinti baltarusių technikos pranašumus. Norinčių neatsirado. Pasižiūrėjome nuo kelio. Po ekskursijos ūkio vadovai padovanojo po lininę staltiesę.