Bandymas įtikti šeimos neišgelbėjo

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių filialo pirmininkas, kraštotyrininkas Gintaras Vaičiūnas išleido knygą „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“
Istorikas „Anykštai“ papasakojo, ką pavyko išsiaiškinti apie prieškaryje veikusius komunistus, jų rėmėjus bei patriotus Anykščių krašte. Dramatiškų istorijų netrūko ir tada.

Kompartijos nariai – skirtingų tautybių

„Peržiūrėjau 63 baudžiamąsias bylas – medžiagą nebuvo lengva surinkti, – kaip sekėsi rinkti informaciją naujajai savo knygai, pasakojo G. Vaičiūnas. – Kadangi ilgą laiką istoriko darbo nedirbau, surinkta medžiaga gulėjo stalčiuje. Kai pradėjau dirbti Genocido tyrimo centre, papildomai radau įvairių bylų ir sugalvojau rašyti ne tik sukilimo tema, bet ir plačiau: kaip kolaboravimo sistema atsirado, kaip kūrėsi, kas buvo toje barikadų pusėje ir kas buvo patriotai. Taip knyga ir atsirado.“
Istorikas teigė, kad, ėmus rinkti medžiagą, išaiškėjo įdomių dalykų: vienas tokių – kompartijos, kuri veikė Anykščių krašte, sudėtis pogrindyje.
„Nustebino pasidalijimas tautybėmis: miesteliuose, pogrindyje lietuvių ir rusų kompartijos narių beveik nebuvo. Anykščiuose buvo trys lietuviai, vienas rusas, visi kiti – antra pagal dydį tautybė Anykščių mieste. Kaimuose – visai kita situacija. Vien lietuviai.
Visame Anykščių valsčiuje radau apie 10 komunistinių pažiūrų žmonių, o pačiuose Anykščiuose – tik tris. Šiuos žmones laikau kolaborantais, nes jų tikslas buvo svetimos valstybės santvarkos įtvirtinimas čia, Lietuvoje. Per juos vyko visa propaganda, spaudos platinimas.
Jų judėjimas buvo rimtai reguliuojamas, juos aprūpindavo net kopijavimo technika, kuri buvo išties brangi. O pažiūrėjus į jų profesijas, išsilavinimus, jie niekaip tokių aparatų patys nusipirkti negalėjo. Kai kurie turėjo brangių ginklų. Smulkių ūkininkų vaikai Vildžiūnai turėjo karabinus…“ – apie tai, ką pavyko sužinoti ir kas nugulė į knygą, pasakojo jos autorius G. Vaičiūnas.

Turtingieji vidutiniokai…

G. Vaičiūnas sakė, jog Lietuvos saugumo policija buvo užvedusi bylą, pagal kurią istorikui ir pavyko išsiaiškinti visus komunistinio veikimo pogrindžio narius. Anykščiuose ir Kavarske tokie buvo teisiami net 53.
„Pagal tą bylą išsiaiškinau visus komunistinio veikimo pogrindžio narius. Pavyko išsiaiškinti net tuos, kurie buvo kompartijos rėmėjai, kurie buvo įkalbinti suimtiems komunistams užstatus mokėti. Jau tuometinė Lietuvos valdžia leisdavo iki teismo už užstatą išeiti iš kalėjimo. Tų piliečių, kurie mokėjo užstatus, visos pavardės liko.
Kai kurie mokėjo įspūdingus pinigus. Už vieną iš vadų – Vildžiūną Joną – vienas ūkininkas sumokėjo 10 tūkst. litų, o tuo metu tai buvo didžiulė suma. O pats buvo vidutiniokas ūkininkėlis. Tad aišku, iš kur jis tuos pinigus gavo“, – pasakojo G. Vaičiūnas ir pasidalijo dar vienu pastebėjimu: žydai užstatą mokėdavo tik už komunistine veikla kaltinamus žydus, o lietuviai – už lietuvius, nors visi buvo tos pačios kompartijos nariai.
„Kai pažiūri, kas teisiami už komunistinę veiklą – tai eiliniai, paprastų profesijų žmonės, smulkūs amatininkai, nepasiturintys žmonės. O jų advokatai buvo iš Kauno, Lietuvoje gerai žinomi. Iš kur pinigai? Aišku, kas rėmė, iš kur pinigai tekėjo“, – kalbėjo knygos autorius, savo leidinio pabaigoje pateikęs Anykščių krašto komunistinių organizacijų narių ir jų rėmėjų sąrašus.

Net pilietinio karo metu siuntė rezidentus

Knygoje G. Vaičiūnas teigė rašantis ne tik apie tuos asmenis, kurie buvo įvardyti užsiimantys komunistine veikla, bet ir tuos, kurie partinių bilietų neturėjo, o viską darė dėl konspiracijos.
„Valstybės istorijos archyve man pavyko surasti bylą, kurioje labai smulkiai aprašyta jų veikla nuo 1936 iki 1940 metų, iki pirmosios sovietinės okupacijos pradžios. Ten išdėstyti net Lietuvos saugumo policijos agentų pranešimai – tų, kurie buvo infiltruoti į komunistinį judėjimą. Kai kurias bylas buvo sunku nagrinėti, šifruoti, nes jos perfotografuotos, o fotografijos kokybė buvo prasta.
Dar radau bylą, kuri vadinasi „Utenos apskrities kompartijos narių anketos“, nes kai rusai pirmą kartą okupavo Lietuvą, jie LKP narius priiminėjo į bendrą visos Sovietų Sąjungos bolševikų partiją. Tų kompartijos anketų išlikę tik 12“, – pasakojo istorikas, kraštotyrininkas G. Vaičiūnas ir įvardijo jo manymu pačius svarbiausius asmenis, veikusius mūsų rajone.
„Vienas tokių – Karosas Alfonsas, gyvenęs prie Kavarsko. Jis kurį laiką gyveno Rusijoje, net buvo vieno pulko komisaras. Jis buvo atsiųstas kaip agentas. Įsivaizduokite – tuomet Rusijoje vyko rimtas pilietinis karas, ir jie vis tiek turėjo resursų atsiųsti apie 2000 rezidentų vien į Lietuvą, kurie ruoštų dirvą jų atėjimui…
Vieni įtakingiausių tapo trys Vildžiūnai iš Paraisčio kaimo. Buvo Vildžiūnas Jonas ir Vildžiūnas Vladas – pusbroliai. Vienas tapo Vilniaus apskrities NKVD viršininku, organizavo represijas. Jo pusbrolis Vladas tapo Ukmergės NKVD viršininku. Trečias Vildžiūnas, Alfonsas iš Paraisčio, kuris nebuvo jiems giminė, tapo Utenos apskrities NKVD viršininku. Dėka Vildžiūnų, Karoso, ta vietovė buvo tankiausiai apgyvendinta komunistais – vien lietuviais.
Įdomus dalykas, kad rusai niekur „neišlenda“ – saugumo policija nė vieno neužfiksavo, užsiimančio komunistine veika. Jų labai daug atsirado po antrosios okupacijos. Nepriklausomoje Lietuvoje jie buvo labai lojalūs Lietuvos respublikos piliečiai.
Lietuvės moterys kompartijos veikloje beveik nedalyvavo, išskyrus vieną Vildžiūnaitę Juliją, Alfonso seserį. O žydų moterų buvo labai daug – suskaičiavau 37 procentus“, – pasakojo G. Vaičiūnas.

Stojo į partiją ir iš naivumo

Pasiteiravus, ar nebijo, kad paviešintų asmenų giminaičiai gali autoriui pareikšti priekaištų, G. Vaičiūnas teigė, jog savo knygoje nieko nepamelavęs ir pavardžių neišgalvojęs:
„Aš pateikiu oficialius dokumentus, kuriuos galima pasiimti iš archyvo. Siūlau patiems nuvažiuoti į archyvą, pasikelti dokumentus ir įsitikinti, kad giminaitis sumokėjo užstatą už kažkokį komunistą ar buvo nuteistas už komunistinę veiklą.“
G. Vaičiūnas pabrėžė, kad naujajame leidinyje mini ir asmenis, kurie atsisakė komunistinės veiklos, ir daug dėmesio skiria patriotams.
„Negalima visko tepti viena spalva. Mano knygoje tai atsispindi. Aprašyta pirmoji okupacija, kaip keitėsi, kokia valdžia tuomet buvo Anykščiuose, ar vadovavo žydai, kaip dauguma sakė, ar ne žydai.
Parašyta, kaip prasidėjo holokaustas, kas buvo atsakingas už žydų žudynes Anykščiuose. Svarbu, kur tie mūsų patriotai. Rašau apie 1941 metų sukilimą, kaip jis vyko, kokie pagrindiniai veiksmai. Sudariau smulkų sukilėlių sąrašą.
Mano knygoje matyti, ko žmonės siekė, eidami į organizaciją. Neturtingesnių noras buvo užsidirbti, nes jiems buvo sakoma, kad taip gyvenimą pasigerins.
Daug kas tikėjo bolševikų propaganda, kad gyvensime puikiai, jei jų valdžia ateis. Buvo ne vienas toks naivus žmogus, patikėjęs šia propaganda.
Kariuomenės teismas net atsižvelgdavo į kolaborantų amžių, išsilavinimą – jei nepilnametis, mažaraštis, bausmė būdavo sumažinama ženkliai. Žinoma, buvo ir labai rimtų lyderių, kurie buvo numatę net nušauti kai kuriuos pareigūnus, tačiau Lietuvos saugumo policija gan sėkmingai viską kontroliavo“, – istorijos vingius atskleidė pašnekovas, istorikas G. Vaičiūnas.

Pirmąjį pasipriešinimą organizavo rašytojo sūnėnas

O mūsų patriotizmo stuburą, pasak G. Vaičiūno, sudarė mokytojai, šauliai ir dvasininkai.
„Pagrindiniai patriotai mūsų krašte vis tik buvo Šaulių sąjungos nariai. Tik prasidėjus okupacijai, rusai pirmiausia griebė suiminėti šaulius. Jie iš karto suprato, ant ko laikosi visa mūsų tvirtybė. Šaulių sąjunga buvo pati stipriausia ir labiausiai pasiryžusi ginti savo kraštą.
Dideli patriotai buvo mokytojai, kurie buvo patriotiškai išauklėti ir pradinėse mokyklose mokinius mokė Tėvynės meilės. Kas įdomiausia, mokytojai taip pat buvo šauliai. Pavyzdžiui, Plungė Boleslovas iš Andrioniškio – buvo ir mokytojas, ir Andrioniškio Šaulių būrio vadas. Burbiškio – Grigas Antanas – ir mokytojas, ir būrio vadas.
Na, ir dar viena patriotų dalis – dvasininkija: ir Anykščių, ir Andrioniškio, ir Burbiškio kunigai buvo Šaulių būrių kapelionai“, – pasakojo G. Vaičiūnas.
Visi šie žmonės, sako istorikas, buvo vienoje šaulių organizacijoje ir tą okupantai labai gerai suprato, dėl to juos pirmuosius imta masiškai tremti.
„Tad jie visi pradėjo slapstytis ir kurti pirmuosius partizanų būrius, kadangi kitais būdais pasipriešinti buvo neįmanoma. Vienam iš prieš karą sukurtų Pavarių-Niūronių partizanų būriui vadovavo Jonas Biliūnas – rašytojo Jono Biliūno brolio Mykolo sūnus. Jis pirmasis organizavo ginkluotą pasipriešinimą mūsų krašte.
Rašytojas Antanas Vienuolis taip pat rašė apie nepriklausomybės kovas, turėjo Garbės šaulio ženklą. Dar šiuo ženklu buvo apdovanota viena moteris – Ida Ema Karazijienė, Balio Karazijos, vyno gamyklos savininko žmona. Ji vadovavo moterų šaulių būriui Anykščiuose. Galiu teigti, kad mūsų visuomenės elitas priklausė Šaulių sąjungai“, – apie pagrindinius Tėvynės gynėjus pasakojo naujosios knygos autorius.
Beje, G. Vaičiūnas knygoje pateikia ir Anykščių valsčiaus sukilėlių bei Apsaugos kuopos narių sąrašus.

Įstojo į šaulius, bet slėpė komunistus

Pasiteiravus, ar Lietuvoje buvo žydų patriotų, G. Vaičiūnas teigė, jog taip – yra radęs žydų savanorių pavardžių:
„Jų šeimas ištrėmė 1941 metų birželio mėnesį. Įdomus faktas, kad iš paties miesto daugiau ištrėmė žydų, nei lietuvių, o valsčiaus ribose – žymiai daugiau lietuvių.
Anykščiuose veikė žydų savanorių skyrius, jie turėjo savo vėliavą, buvo dalyvavę kovose dėl nepriklausomybės. Šie žmonės be abejonės buvo Lietuvos patriotai“, – teigė istorikas ir papasakojo, ar pavyko rasti kolaborantų, kurie vėliau tapo patriotais.
„Nepasakyčiau, kad buvo tokių atsivertusių, bet buvo Lietuvos saugumo policijos infiltruotų žmonių į komunistinį pogrindį.
Vienas toks veikėjas – Šakalys, išėjęs ir kompartijos, atgal niekaip nebuvo priviliotas, nors jam buvo pažadėti net pinigai už mokslą.

Labai sudomino Jonas Laskauskas

Laskauskų šeima iš Anykščių garsėjo tuo, kad Valerijonas Laskauskas, Jono tėvas, apie 1905-uosius atidarė pirmąjį knygyną Anykščiuose. Jis buvo puikus verslininkas – gaudavo tokių knygų, kokių tik kas paprašydavo. Turėjo geležies parduotuvę, įdarbinęs buvo 12 žmonių. Savo sūnui Jonui jis paliko savo verslą, o Jonas rėmė komunistinį pogrindį, Anykščių komunistams nupirko brangų kopijavimo aparatą. Įdomu tai, kad vėliau jis įstojo į Anykščių Šaulių sąjungą, būdamas komunistinio pogrindžio rėmėju. Norėjo įsiteikti ir tiems, ir tiems. Pas jį slėpdavosi kai kurie saugumo policijos ieškomi atstovai.
Kai prasidėjo pirmieji trėmimai, jį su žmona ir mažamete dukra suėmė ištremti. Tačiau iš valdžios atėjo pranešimas, kad J. Laskauskas su šeima būtų išleistas. Jis išlipo, o šeimą ištrėmė, nes ešalonas su moterimis jau buvo pajudėjęs. Jis visaip bandė šeimą susigrąžinti, tačiau niekas J. Laskauskui nepadėjo“, – gyvenimiškomis istorijomis dalijosi pašnekovas.

Knyga – ne pirmoji

G. Vaičiūnas – pirmasis Lietuvos genocido aukų muziejaus direktorius bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus vedėjas.
G. Vaičiūnas sudarė ir išleido kraštotyros informacinius leidinius „Šimonių-Ramuldavos girios ir jų apylinkių gidas“, „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“, „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“
Jis apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, Lietuvos Respublikos 100-mečio proga apdovanotas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu.