Butėnų panteono dvasia

Tas Šventosios  pakrantės kalnas, smėlio kopa, mirusiųjų miestu tapusi. Kartais ir karaliai gali pavydėti čia besiilsintiems su kokiu lengvos, lakios smilties lengvumu čia amžinybei priglaudžia žemė. Kryžiai, paminklai, vardai šventi, pažįstami, parėjusio pasaulio žavesiu ir išmintimi prabylantys. Tik ateik, įkopk į kalną, tyloje surask ramybę, įsiklausyk… Tai vis žodžiai apie garsiojo Butėnų kaimo prie Svėdasų kapinaites. 

Carinių rublių pakako 
ir koplytėlėms

Pačioje kalvos viršūnėje nuo senybių senybės turėjo stovėti bendras, visų pastangomis padarytas, pastatytas, pašventintas, vaišėmis bičiulystėje įtvirtintas kryžius. Čia butėniečiai pastatė ir bendrą kaimo jaunimo kryžių 1901-iais – jubiliejiniais krikščionybės metais. Statė tuomet tie, kuriems amžių sandūroje buvo per dvidešimt, su viltimi jie į tą baisybėmis ir laime žemiškąja persmelktą, kruviną ir širdies gerumu nuskaidrintą XX amžių. Buvo jie iš Motiejaus Žvirblio, kitų Žvirblių, Pakštų, Baronų, Navikų, Juškų ir visų kitų čia nepaminėtų šeimų. Sako, kad kryžių metalinį nukalė ir ant plokščio akmens postamento įtvirtino kalvis Jurgis Žvirblis, carinių rublių sudėję nemažai, tad pakako dar ir metalinėms koplytėlėms su stiklinėmis durelėmis per kurias matėsi Jėzaus ir Jo Motinos statulėlės. Gaila, kad mūsų laikų tos grožybės nesulaukė – teliko tik pamatinis akmuo su naujai nukaltu kryžiumi.
Moterų katalikių iš Butėnų kaimo sumanymu bei lėšomis lemtingais 1940-iais, meldžiant Aukščiausiąjį apsaugoti nuo artėjančio karo, svetimųjų siautėjimo baisybių, pastatytas grakštus klasikinių formų betoninis kryžius. 

Jaunimas iš 1989-ųjų 
ir uolusis Juozapas

Atgimstant Lietuvai, 1989 m. vasarą kaimo jaunuoliai, žynių, dainių ir narsių karių bei kantrių moterų – senovės romantizmo sugauti iš skaldytų akmenų sumūrijo aukštą aukurą. Pamenu, kad besidarbuojant sutemo, buvome šiek tiek pasivaišinę alumi, skubėjome, mat artėjo kraštiečių suvažiavimas – įdėjome ir kapsulę. Paprastą, greitosiomis surastą buteliuką, į kurį įdėjome lapą su įrašytomis visų statytojų pavardėmis ir vilties pareiškimu – tikėjimu laisva ir teisinga Lietuva.
Kiek vėliau buvo pastatytas Juozapo Valuntos paminklas žuvusiems pokariu ir didiesiems kentėtojams – keistai geltona spalva nudažytas kresnas medinis kryžiaus formos obeliskas.
Tuo pat metu statytas kryžius jau supuvo, vieną vėjuotą dieną išlūžo, dunkstelėjo į žemę subyrėdamas. 
Dabar vėl ateina laikas, jau, matyt, pribrendome dar vienam paminklui – gal klasikiniam kryžiui, o gal koplytstulpiui su senu, išmintingu, susirūpinusiu Dievu, vadinamu Rūpintojėliu, kuris kažkiek mena ir senovės Perkūną, jei dar meistras kokį simbolį slėpinį į jo figūrą ar pačią koloną tikėjimo, pasaulį trapų išlaikantį, įpins.
Pasikalbėjimai

Daugelyje vietų butėniečiai ir pasimirę, senąja bendryste ir suvokimu, kad giminės yra svarbiausi ir brangiausi, kapinaičių ploteliuose sulaidoti kartu. Vienoje  vietoje suguldyti Juzėnai – koplytstulpis su metaline kryžiaus viršūne, keli masyvaus granito paminklai ir baltišku ornamentu, didingai plačia ir plika kakta spindintis patriarcho Jono Juzėno bareljefas, Cecilijos Pliupelienės stogastulpis išsiskiria liūdinčios motinos figūra ir jos vaikus įprasminančiomis sklendžiančiomis gulbėmis – čia ir žentas Vladas Murma atgulęs. Pakštų – klasikinis, aukštaitiškas, ornamentuotas, nors neaukštas kryžius. Čia atilsį suradęs ir liaudies meistras, skulptūrų sodo kūrėjas Zenonas Valunta, jo linksmoji Bronė. Mažylis, vikruolis filosofas Vincas Mikėnas, ir jo giminaitis iš vėlesnės kartos, skardžiabalsis pienininkas, senų kavalierių patriarchas Aloyzas Mikėnas. Po senutėliu giminės kryžiumi ir gudrusis Vitoldas Baronas, ten – Prūsai, o ten – Juškos, Navikai, Vilučiai, tarpukario mokytoja, šaulė Liuda Žvirblytė, jos pamaldžiosios seserys ir gausybė kitų Žvirblių atšakų mirusiųjų. Viliui Meškauskui teisingas paminklas pastatytas – meniškas, tyriaveidis angelas iš tauraus šviesaus medžio išskobtas tarsi laimina, tarsi pasergėti, pagelbėti pasiruošęs…

Atgimusi tradicija 

Jau labai seniai čia senosios pamaldžios moterys ir gal jau neatmenami vyrai susirinkdavo kapinių kalvos viršūnėje už čia palaidotus ir visus mirusius butėniečius bei pažįstamus pasimelsti. Tokioms pamaldoms jau po karo vadovavusi Jurgio Galo-Žvirblio Antano motina – Marijona Žvirblienė. Mano atmintyje – jau pirmosios lapkričio dienos ankstyvose sutemose susibūrusios aplink moterų katalikių kryžių melsdavosi – pagiedodavo „Viešpaties angelą“ ir kitas svarbesnes giesmes, iš storų maldaknygių skaitydavo litanijas ir maldas ilgiausias Kaziūnė Kazlauskienė, Emilija Juzėnienė, Zofija Pakštienė, Elena Valuntienė, Atilija Juškienė ir kitos moterys. Mistikos kupina buvo ta valanda, kai pasaulį dengė tamsa, o čia kalnelyje spindėjo, mirgėjo gausybė tikrų vaškinių ir parafino liejinio žvakių ir buvo taip ramu, jauku. Ir net vaikui jokia mirtis buvo nebaisi, kažkur viešpataujančios pasaulio blogybės, jau patirtos skriaudos išnykdavo. 
Juk turėjome degtuku ir žvakelių, nes tėtis paliepdavo uždegti ant tų kapų, kur jokia liepsnelė nedega ir ant to kapo pačiame kapinių kampe, prie mažųjų vartelių. Ten po neaukštu cementiniu kryžiumi guli palaidotas sovietų kareivių nušautas partizanas Vilutis.
Nunykusi buvo jau ta tradicija, daug metų bendruomenė čia kartu nesimelsdavo, bet šiandien Butėnų dieną pradėjome šiame kalne. Daugiau nei šimtas čia susirinkusių meldėmės už jau mirusius ir gyviesiems palaimos prašėme. 
Ir tai buvo nuostabu, ir klausėsi mūsų Dievas, ir atrodė, kad nė vienas medžių lapas tą valandėlę nevirpėjo. Visų Šventųjų šventės vidurdienį susirinko butėniečiai kaimo kapinėse ir kaip kadaise pamaldžios moterys ir vyrai giesmes giedojo, „Visų Šventųjų Litaniją“, kitas maldas skaitė, prisiminė mirusius, bet ir gyviesiems bei tėvynei Lietuvai prašyta taikos, vienybės, laimės žemiškosios ir gyvenimo vertybių suvokimo. Ir atrodė, kad taip buvo, yra ir jau per amžius bus.