Praėjusių metų lapkritį Pagrundos kaime (Zarasų r.) Gražūtės girios gilumoje, po a.a. Zozei Ramanauskienei priklausiusios sodybos langais, dirbo keturi UAB „Kultūros vertybių paieška“ archeologai. Jie iškasė ir tolimesniems tyrimams išsivežė keturis II pasaulinio karo metais šalia sodybos palaidotus vokiečių kareivių kūnus.
Palaikus atkasę archeologai kol kas neturi informacijos, kas buvo šiuose miškuose esančiame Aukštaitijos kaime po langu palaidoti žmonės. Sodybos šeimininkė buvo šią vietą paženklinusi, prisodinusi gėlių.
Po langais palaidoti kareiviai baimės nekėlė
Prieš trejus metus, mirus senelei Zosei Ramanauskienei, jos anūkė Daiva Šinkūnaitė paveldėjo senelės sodybą su kryželiu po langu. Ji papasakojo iš močiutės girdėtą istoriją, kaip po gyvenamojo namo langais atsirado vokiečių karių kapas. Z. Ramanauskienė šioje vietoje buvo prisodimusi gėlių. „Močiutė į Pagrundas atitekėjo, šį namą pastatė jos vyro Antano tėvas su broliais. Ramanauskai buvo pakankamai turtingi, jie buvo nupirkę visą Pagrundą. Čia viskas atrodė kitaip – buvo didžiulis ūkinis pastatas, dirbtuvės, tvartai, o jau šis namas pastatytas vėliausiai – apie 1940 m. Tuo metu kaip tik traukėsi fronto linija – už upės buvo rusai, o šioje pusėje – vokiečiai. Traukiantis frontui, visam kaimui liepė slėptis. Giminaičiai slėpėsi prie Ilžikio ežero, miške. Jame ir dabar yra bunkerių…
O šis namas keliems mėnesiams buvo virtęs vokiečių štabu. Gal todėl ir nekeista, kad keturi karininkai buvo palaidoti po štabo langais – yra kelios prielaidos, kodėl taip buvo. Spėliojama, kad jie galėjo būti aukštesnio rango karininkai, todėl jų palaikų nevertė į bendrą kapavietę. Gal tokiu palaidojimo būdu tikėtasi baigiantis karui palaikus atkasti ir išgabenti perlaidoti į Vokietiją. Jų tapatybes atskleisti galėjo prie kiekvieno kūno rasti žetonai“, – pasakojo D. Šinkūnaitė.
Pašnekovė teigė, kad dar būdama gyva močiutė norėjo, kad palaikai būtų atkasti ir tinkamai palaidoti, deja, to nebesulaukė.
Paklausta, ar ramiai jausdavosi būdama name, po kurio langais buvo mažos kapinaitės, D. Šinkūnaitė tik gūžteli pečiais: „O ko čia bijoti? Aš ir viena, tik su katinu, atvažiuodavau čia pabūti. Gal kai bijai ir nuolat apie tai galvoji, gal ir gali pradėti vaidentis, bet nei aš, nei močiutė nieko nematėm ir negirdėjom. Močiutė visada per Vėlines žvakelę po langu uždegdavo…
Prie palaikų rasti ir keli daiktai
Prie šios kapavietės dirbę archeologai prie palaikų rado tris identifikacijos žetonus, kurie turi būti perduoti ekspertizei, tokiu būdu nustatant karių tapatybes. Taip pat buvo rastas stiklinis butelis – viduje buvo matyti dokumentai (galbūt kareivių identifikacijos aprašymai), tačiau butelio kamštis buvęs iš kažkokios nepatvarios medžiagos, tad kažin, ar tie popieriai bus įskaitomi. Prie vieno iš palaikų dar buvo rastas kryželis.
Identifikacijos žetonai dažniausiai būdavo dvigubi arba gaminti iš vieno metalo lakšto su iš abiejų pusių iškalta ta pačia informacija. Žuvus kariui, jo kovos draugai, jeigu būdavo galimybė, pasiimdavo žetoną (arba vieną jo dalį), ir tai buvo liudijimas vyresnybei, kad jų draugo jau nebėra. Kitą pusę palikdavo prie žuvusiojo.
Kasinėjimų metu radus kryželį kilo hipotezė, kad galbūt vienas iš žuvusiųjų galėjo būti karo kapelionas.
Dvi dienas archeologai dirbo Pagrundos kaime, kol atkasė kapavietę, nuvalė žemių sluoksnį nuo palaikų, atliko kitus būtinus formalumus, tada kiekvieno kareivio kaulai, sudėti į mažus juodus karstelius, iškeliavo į Vilnių tolimesnei ekspertizei.
Buvusios kapavietės vietoje kupa gėlės
Šį rudenį dar kartą susisiekiau su sodybos šeimininke D. Šinkūnaite, klausdama, kaip ji praleido vasarą močiutės sodyboje, kai po langais nebeliko kapinaičių.
„Tikrai nesitikėjau tokio susidomėjimo dėl palaikų iškasimo ir perkėlimo į kitą vietą. Ačiū „AF“ redakcijai už išsamų ir gražų straipsnį, taip pat archeologei Dianai už kantrybę atsakinėjant į mano karts nuo karto išsiunčiamas žinutes dėl palaidotų vokiečių karių.
Pažįstami ir artimieji irgi klausinėja, kaip sekėsi ieškoti žuvusiųjų artimųjų.
Kol kas neturim atsakymo, kaip sekasi žuvusių kareivių artimųjų paieška ir kur jie bus perlaidoti bei kada. Ne taip viskas greit vyksta, kaip norėtųsi.
Šiuo metu jau esu gavusi pranešimą apie raudonosios zonos panaikinimą, vadinasi, jokių apribojimų sklype jau nėra. Ženklinimo irgi neliko, duomenis apie buvusią kapavietę jau bus galima rasti tik istoriniuose išrašuose.
Atvykusi pavasarį į sodybą iš karto pasitiko visai kitas vaizdas, negu kaip buvo. Tiesiog pamatėm didelį žemės kvadratą. Jausmas buvo keistas lyg kažkas ne taip“, – pasakojo D. Šinkūnaitė.
Moters atsiųstose nuotraukose prie namų Pagrundose matyti gėlynas… „Taip, šiuo metu ten vėl gėlynas, tik jau didesnis, įvairesnių augalų pilnas. Taip pat jau ramiai bus galima vykdyti namo rekonstruciją, be jokios baimės, kad galim pažeisti palaikus“, – kalbėjo sodybos šeimininkė.
D. Šinkūnaitė išsakė ir savo norą, galbūt tikrai kada išsipildysiantį: „Labai tikiuosi, kad atsiras nors vieno žuvusiojo artimieji, kurie palaikus pasiims. Likimo ironija – net taip galima būtų įvardinti, nes močiutės brolis žuvęs ir palaidotas lyg ir Liepojoje, tikslių duomenų nėra. Bet visada ji sakydavo: “Tikiuosi ir mano brolis kažkur palaidotas prie namų, o ne miške…“
Jau atlikta žuvusiųjų palaikų ekspertizė
UAB „Kultūros vertybių paieška“ archeologė Dijana Antropikaitė „AF“ sakė, jau buvo atliktos žuvusiųjų kūnų ekspertizė ir palaikai kol kas laikomi jų įmonės saugyklose. „Mums niekas nesakė apie jų tapatybę, net ir žinodami, mes neturėtumėm teisės atskleisti šią informaciją. Vokietijos visuomeninei organizacijai Volksbund (Vokietijos karių kapų globos tautinė sąjunga) perduoti visi su aptikta kapaviete susiję duomenys. Šie duomenys saugomi pas juos archyvuose, ir žuvusiųjų giminaičių ieškantys žmonės norėdami gali pateikti užklausas. Kol kas jokių žinių apie atsiradusius artimuosius neturime“, – kalbėjo archeologė.
Keletą detalių, susijusių su iškastais palaikais, ji atskleidė. „Pirmiausia, kas žinoma, kad žuvusiems kareiviams buvo suknežintos galvos. Tai ne šūviai, ne smūgiai, galbūt per kareivių galvas pervažiuota kokia nors technika. Ar tai galėjo būti jų mirties priežastimi, sunku pasakyti. Galbūt… Taip pat rasti kūnai buvo apvynioti laidais – vėlgi daroma prielaida, galbūt tik tokiu būdu jie galėjo būti pergabenti ir palaidoti toje vietoje, gal kūnai buvo pradėję irti…“ – pasakojo archeologė.
Paklausta, ar rasta kapavietė tipinė to meto palaidojimams, archeologė sakė: „Jau pirmas netipiškas dalykas, kad kūnai palaidoti prie namų. Antra, jie palaidoti labai tvarkingai. Tenka rasti masinių kapaviečių, kur sunku net suskaičiuoti, kiek ten palaidota žmonių, ir apskritai surinkti visas vieno žmogaus dalis į visumą yra sunku“.
Jeigu neatsiras žuvusių vokiečių artimųjų, jie greičiausiai bus perlaidoti Vilniuje, Vingio parke. Lietuvoje iš viso yra trejos kapines, kuriose perlaidojami žuvusių vokiečių palaikai.
Tolimesni planai
Archeologė D. Antropikaitė dar užsiminė, jeigu spės ir oro sąlygos leis, jų komanda tyrinės kapavietę Tiltiškių kaime (Salako sen., Zarasų r.). Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parengtame Krašto žinyne teigiama, kad Gražutės miško pakraštyje, pietinėje Zarasai – Salakas kelio pusėje, aukštumėlėje, kuri apaugusi medžiais, manoma, yra penkių II pasaulinio karo dalyvių vokiečių kapavietė. Ši vieta yra paženklinta.
D. Antropikaitė, kreipdamasi į „AF“ skaitytojus, prašė, jeigu kas turi kokių nors žinių apie galimus vokiečių karių palaidojimus, susisiekti su UAB „Kultūros vertybių paieška“, tel.(8-5) 2138190 arba el.paštu kulturosvertybes@gmail.com.
