Glazge gyvenanti poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė anykštėnams pristatė poezijos rinkinį „Mėlynų naktų vieškeliai“, kurią išleido asociacija ,,Slinktys”.
Trečiadienį, spalio 2-ją Anykščių Istorijų dvarelyje Glazge gyvenanti poetė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė pristatė poezijos rinkinį „Mėlynų naktų vieškeliai“. Reginį vedė Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos bibliotekininkė Judita Skačkauskienė, muzikavo Anykščių meno mokyklos mokytojas Justinas Kanaporis ir jo mokiniai.
R. Mikulėnaitė-Jonuškienė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, „Mėlynų naktų vieškeliai“ – jos šeštasis poezijos rinkinys. Iki 2006-ųjų poetė dirbo Utenos rajono laikraščio „Utenis“ korespondente.
„Vieną naktį atvažiavau, kitą dieną pradėjau darbą senelių slaugos namuose. Iš pradžių buvo nelengva. Kokių dešimt metų aš apie tai nekalbėjau, absoliučiai niekam nieko nepasakojau. <…>
Buvo mėnesių, kai dirbau po vieną laisvą dieną turėdama, pamainos po 12 valandų. 20 metų dirbu toje pačioje vietoje su žmonėmis, sergančiais senatvine silpnaprotyste. Gyvenimas yra tai, ko negali atidėti rytdienai, nes niekas nežino, kas gali atsitikti rytoj, kai tu nepažįsti savo artimiausių, savo vaikų, nežinai, kas tu esi, užmiršti, tu valgei ar nevalgei…“ – Anykščiuose kalbėjo poetė.
Ji sakė, kad pažįstami prie emigraciją patarė nepasitikėti indais, musulmonais, juodaodžiais, neva visi jie vagys ir apgavikai. „Pirmiausia susidraugavau su tais žmonėmis, su kuriais man liepė nedraugauti. Seselė iš Pietų Afrikos padėjo rasti butą, indė išaiškino, kaip nusipirkti bilietus, kaip pasipildyti telefoną“, – pasakojo R. Mikulėnaitė-Jonuškienė.
„Kaip mano tėvas sakydavo: „Žmogus gimsta ir Dievas jam išsiunčia pakvietimą, kad reikės grįžti. Tik niekada nežinai, kada tau jį įteiks. Aš pagalvojau, jog jeigu dar negaunu pakvietimo, tai reikia gyventi“, – dėstė viešnia, kuri tvirtino, jog stengiasi nieko neatidėlioti kitai dienai.
„Nei vienas mano eilėraštis nėra sugalvotas. Šita knygutė sveria nedaug, bet jeigu kas sudėtų ašaras, kiek čia jų sudėta, būtų daugiau“, – apie rinkinį „Mėlynų naktų vieškeliai“ aiškino poetė.
R. Mikulėnaitė-Jonuškienė auditorijai perskaitė keletą savo eilėraščių, o jai atsikvėpti kartais leisdavo J. Kanaporio ir jo mokinių muzikavimas.
„Anykštos“ leidinių vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė dėstė, kad R. Mikulėnaitę-Jonuškienę atsimena kaip jauną žurnalistę, su kuria kartu važiavo į seminarą. „Niekad negalvojau, kad žmogus, rašantis apie paprastus dalykus, apie kuriuos mes visi rašome, turi šitokį gebėjimą atsiverti. <…> Yra toks keistas jausmas, tarytum maudytumeisi svetimame skausme. Bet skausmas – keistas dalykas, skausmas traukia žiūrėti. Tu galvoji, kiek gali žmogus atsiverti, nebūtų atsivėrimo, nebūtų nuoširdumo, neatsivertum ir pats“, – kalbėjo G. Šmigelskienė. Ji viešnios klausė, ar galėdama iš naujo rinktis, vėl eitų tuo pačiu keliu.
„Daug kartų esu apie tai galvojusi. Nesu labai giliai tikinti, bet tikinti. Galvoju, kad jeigu man Dievas duotų pasirinkimą ir sakytų „imk dar vieną gyvenimą“, aš sakyčiau „duok man tą patį“… Niekada nežinai, kas tavęs laukia. Tokio dalyko kaip dabartis nėra. Mes čia sėdime dabar, bet tai, ką jau pasakėmė, jau praeitis, o ką pasakysime – ateitis. Negali žinoti, kas laukia“, – kalbėjo R. Mikulėnaitė-Jonuškienė.
Dabarties nėr ir nebus