Šių metų šventės Jokūbavos šeimynos (Anykščių sen.) įkūrėjų Simonos ir Nerijaus šeimoje bus ypač džiaugsmingos – mamos ar tėčio glėbyje guguos vos keturių mėnesių Ąžuolas… Prie šventinio stalo sės ir Tubių globojami vaikai.
„Trys iš trylikos mūsų globojamų vaikų išvažiuos pas tėvus ar gimines, vadinasi, dešimt liks pas mus“, – sako 34-erių S. Tubienė.
O Jokūbavos šeimynos galva – 37-erių N. Tubis, „tėvystę paveldėjęs“ iš savo mamos Nijolės Tubienės, kuri beglobiais vaikais rūpinosi iki pensijos, sako, kad jų namuose užaugo ne viena dešimtis vaikų.
Tvyro šventinė nuotaika
Kai pas S. ir N. Tubius lankėmės prieš trejetą metų, jų namai atrodė visai kitaip. Kalbėjomės nedideliame kambarėlyje, o likusios nemažos patalpos itin „prašėsi“ remonto. Senos krosnys nelaikė šilumos, grindys irgi lūžinėjo nuo daugybės kojyčių bėgiojimo…
Šiemet šeimynos įkūrėjai mus pasitinka jau kitokiuose namuose – šildomos grindys, sandarūs, dideli langai, šviesios sienos, šilti ir ypač tvarkingi vaikų kambariai. Nors užėjus į vieną iš kambarių, kur viena iš globotinių ruošia pamokas, N. Tubis pajuokauja, kad tik mergaitė nerodytų svečiams savo rašomojo stalo stalčių, bet rožine spalva nudažytas kambarys dvelkia laiminga vaikyste…
S. ir N. Tubių dukra trečiokė Ieva karpo snaiges, tėtis pamoko, kaip jas padaryti dar gražesnes… „Kol papuošim visus namus, matyt, ir šventės praeis… Vaikai nori pasipuošti namus, bet, kai reikia įdėti darbo gaminant dekoracijas, šiek tiek ir tingisi“, – juokauja S. Tubienė. Ir eglutės namuose kol kas dar nėra – ją visi puoš šv. Kalėdų išvakarėse.
Vietoj saldainių buvo
ir muilo gabalėlių
Mažesni S. ir N. Tubių globotiniai Kalėdų seneliui ir laiškus rašo, didesni šiaip po egle tikisi sulaukti dovanų… Ir sulauks – tiek savus vaikus, tiek globotinius S. ir N. Tubiai nudžiugins dovanėlėmis.
Nors kartais net ir per šv. Kalėdas vaikai gauna „prevencinių“ dovanų… „Atvažiuoja pas mus visokių vaikų: vieni vandens bijo, reikia vargti, kol prikalbini eiti po dušu, o po kiek laiko išgirsti, kaip sako: „Man taip gera, kai mane prausi“, – pasakoja S. Tubienė. Jai antrina ir vyras: „Kartą turėjom kelis vaikus, kurie vos ne kiekviename sakinyje vartojo rusiškus keiksmažodžius, ir aiškinom, ir mokėm, kad taip nemandagu kalbėti, bet vaiko įpročius kartais labai sunku pakeisti. Tai Simona padarė taip: mažais gabaliukais supjaustė muilą – atrodė lyg karamelė, ir šv. Kalėdų proga tokią „dovanėlė“ įteikė vaikams – mažieji jau norėjo ragauti, bet laiku susigriebėm – paaiškinom, kad šios „karamelės“ skirtos burnai nuo keiksmažodžių išsiplauti… Ir padėjo, ir baigėsi keiksmai“.
Nors kiekvienas šeimynos vaikas sukaukia šventinių dovanų, per daug lepinti Tubiai jų nelinkę. „Tačiau pastebim, kad vaikai ne tik patys tikisi kažką gauti, bet nors po kokią smulkmeną ir mums nori nupirkti. Kiekvienas turi savų pinigėlių, tai dabar jau paprašo, kad kažkiek duotumėm… Suprantam, kad nori dovanėlėms išleisti, bet mums tikrai nieko nereikia, tegu geriau savus pinigus jie taupo sau. Sakom, kai užaugsit, kai uždirbsit, tada ir galėsit dovanas pirkti“, – pasakoja S. Tubienė.
Yra žmonių, kurie nori
pradžiuginti šeimynos vaikus
Tubių šeimynos Kūčių stalas – tradicinis, aišku, patiekalų ne dvylika, o daugiau, tačiau viską jie gamina kartu. „Man šv. Kalėdos – religinė šventė, tad ir kalėdaitį laužiam, ir maldelę sukalbam, vyrui – tai daugiau žiemos saulėgrįžos šventė, tad stengiamės vieni prie kitų taikytis. Kartais kieme ir laužą sukuriam, į kurį sumetam pagaliukus, kaip simbolius, jog atsikratom blogų įpročių, sudeginam didesnes ar mažesnes „nuodėmes“, – pasakoja mažąjį Ąžuolą glėbyje sūpuodama S. Tubienė.
Šv. Kalėdų stalui įprastai Tubiai kepdavo savo augintą antį. Šiemet tik nepasisekė – nemažą būrį paukščių sudorojo į kiemą įsisukusi lapė. „Teks pirkti, juk šventiniai pietūs turi skirtis nuo eilinių“, – pasakoja S. Tubienė.
Paklausti, ar vietiniai ūkininkai, rajono vadovai ar šiai eiliniai gyventojai nepasiūlo prisidėti prie didelės šeimynos gerovės, S. ir N. Tubiai atviri: „Vasarą Anykščių „Rotary“ klubas padovanojo traktorių, kuris mums tikrai labai reikalingas. Visai neseniai gavau elektroninį laišką iš užsienyje gyvenančių jaunuolių, kurie prašė atsiųsti sąrašą vaikams reikalingų daiktų. Visi pasitarėm ir nusprendėm, kad „noras“ negali viršyti 10 eurų, tad už tokią sumą ir surašėm dovanėlių sąrašą. Toks dėmesys labai malonus“.
Prezidentė Tubių šeimą
pateikė kaip pavyzdį
Gegužės pabaigoje S. ir N. Tubių šeimoje lankėsi ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tik atvykusi Prezidentė pademonstravo, kad gerai žino situaciją Anykščių rajone. „Jūsų valstybiniuose globos namuose 50 vaikų ir 50 darbuotojų, o čia 15 vaikų ir 3 darbuotojai. Kodėl mes turime valstybinius globos namus?“, – griežtai rajono vadovų paklausė Prezidentė. Kartu pas Tubius lankęsi rajono meras Kęstutis Tubis ir administracijos direktorė Veneta Veršulytė bandė sakyti, kad ne jie Aulelių vaikų globos namus sugalvojo, tačiau Prezidentė nukirto, kad ten „vaikų sąskaita gyvena 50 etatų“.
Prezidentė D. Grybauskaitė dėstė, jog valstybinių vaikų globos namų bei vaikų šeimynų skirtumas ne tik pinigais grįstas. Pasak valstybės vadovės, reikia siekti, kad kur galima išsiversti be valstybinių vaikų globos namų, ten taip ir turėtų būti. „Čia matome ir sodą, ir paukštelius. Matome, kaip formuojami vaikams darbo įgūdžiai“, – apie Jokūbavos vaikų šeimyną kalbėjo Prezidentė.
Mylėti galima ir svetimus vaikus
N. Tubis būrį vaikų gavo „kaip mamos palikimą“. 2011 m. Jokūbavos vaikų šeimynos įkūrėjai Nijolei Tubienei išėjus į pensiją, jos pradėtus darbus ėmėsi tęsti sūnus su marčia, jie ir įregistravo Jokūbavos šeimyną, į kurią pradžioje priėmė devynis vaikus.
Priešmokyklinio ugdymo ir pradinių klasių mokytojos diplomą turinti Simona, paklausta, kaip ryžosi tapti daugiavaike mama, atsako paprastai: „Nuo pat mažens mylėjau vaikus, kaip ir visos mergaitės, buvau mama savo lėlėms ir žinojau, kad užaugusi savo darbą siesiu su vaikais… Dabar man jau nebekyla klausimas – sunku ar lengva – tik galvoju, kaip aš be šių vaikų gyvenčiau…“
N. Tubis taip pat pasidalija savo patirtimi auginat būrį vaikų: „Klausiat, ar galima pamilti svetimą vaiką… Vienas berniukas sulaukė pilnametystės, turėjo palikti mūsų šeimyną… Grįžau jį nuvežęs į miestą, o akyse ašaros kaupiasi, stengiuosi negalvot apie tai, bet neišeina…“
