„Didieji praeities karaliai žiūri į mus iš viršaus. Ir jeigu tu kada pasijusi vienišas, prisimink, kad visi karaliai šviečia iš viršaus ir rodo kelią. Kada nors ir aš ten būsiu“, – sako liūtas Simbai.
Todėl, kol esame gyvi, šiandien tebūnie Hakūna matata“!
Esame maitinimosi grandinės viršūnėje, ėdam antilopes… Tačiau kažkada mūsų kūnai taps žole ir mes tapsim antilopių maistu.
„Kai mano kapą užžels žolė,/ Tai bus ženklas, kad atėjo metas mane amžinai pamiršti./ Gamta nieko neprisimena, todėl ji graži./ Bet jeigu jums kiltų liguistas noras paaiškinti žalią žolę ant mano kapo,/ Tebus pasakyta, kad aš žaliuoju ir esu realus.”- rašo ir mano mylimiausias iš mylimiausių, po kurio kiekvienu žodžiu pasirašyčiau, nes jis kalba apie tai, ką jaučiu, ir ko, deja, aš vis dėlto niekada nesugebėčiau taip tobulai paprastai parašyti, portugalų poetas Fernando Pessoa.
Nieko nėra amžinesnio už žolę…
Garsiausia Lietuvos ragana – profesorė Eugenija Šimkūnaitė- paprašė ant jos kapo gimtuosiuose Tauragnuose pasodinti vyšnią. Prasmių profesorės testamente galima įžvelgti daug – sakura (kaip nedaug ji skiriasi nuo mūsų vyšnios) japonams simbolizuoja gyvenimo trapumą ir trumpumą. Vyšnių uogos – maistas paukščiams – mūsų simbolikoje – sparnuotiems tarpininkams tarp dangaus ir žemės. Arba tarp nežinomybės ir nežinomybės. Tarp vietos, kur, pasak Meksikos indėnų išmintį užrašinėjusio Karloso Kastanedos, nei pabudęs, nei sapnuodamas niekada nepamatysi saulėlydžio ir net neprisiminsi, kaip jis atrodo…
O mano bobutės pažadai sumaišyti su, matyt, pagoniška tikėjimo pomirtiniu gyvenimu tradicija, ir Šventojo Rašto žodžiais, kad Jericho trimitui sutrimitavus kelsimės visi iš dulkių – vyrai ir moterys, vaikai ir seniai – visi vienodo 33 metų amžiaus kaip Viešpaties sūnus Jėzus ir rinksimės visi Juozapotos pakalnėj paskutiniam teismui, kad teisieji būtų atskirti nuo neteisiųjų – vieni paskirti į kairę, kiti – į dešinę, kad tada jau gyventume per amžius taip, kaip nusipelnėme šioje žemėje… Kaip ir kasmet per Vėlines šitą bobutės sektą legendą pasakosiu savo dukrai, kad, gink Dieve, ji žodžių „Jerichas“ ir „Juozapotos pakalnė“ neužmirštų ir būtinai, kai jau mano pačios kaulai gulės šalia mano protėvių, nesumaišydama ir nesutrikdama, ramiu ir nusišalinusiu balsu pakartotų savo vaikams.
Kiek daug metaforų apie paguodą ir kiek mažai paguodos. Tas pats visose kultūrose, visuose kraštuose, nepriklausomai nei nuo išminties, nei nuo intelekto. Visur ta pati viena nuožmi tiesa – galų gale visų mūsų kelias iš rūmų ir iš lūšnyno, vieškeliu ar raudonu kilimu, pūslėtom kojom ar laineriu, atves ten pat – į kapą. Todėl ar didelis skirtumas kokį – su akmeniu, su žolėmis, su vyšnia?
Vėlinių dieną dauguma sugrįšime ten, kur guli mūsų šaknys.
Aš taip pat stovėsiu Salake, kalnų kalnelių išraižytose senose kapinėse, akmenyne, kur žemė niekam daugiau nebuvo tinkama, tik laidoti mirusiems, klanelyje, kur yra visas Stacevičių giminės panteonas. Mūsų po žeme yra kelis kartus daugiau nei žiūrinčių į žvaigždes.
Kaip ir daugelis vėlų vakarą apeisiu pažįstamų, kaimynų kapus. Uždegsiu žvakelę ir ubagėlei Galeniūtei, kurią atsimenu ne ką ryškiau, negu vaikai atsimena laumę, prie lopšio lėmusią (be abejo… žinoma… o kaip kitaip) gražų ir laimingą gyvenimą. Sulinkusią ir raišą, gyvenusią po dideliu beržu dūminėje trobelėje girios pakraštyje, bet, matyt, ne mažiau už kitus troškusią žemiškos, ne pomirtinės laimės.
Prisiminsiu ją gal net ne kaip moterį, o žmogiško vienišumo idėją, nes gėrė vandenį iš versmelės, kuri kažkodėl išdžiūvo, kai ji numirė. Tarsi ne požemių vanduo ją būtų maitinęs, o ji vandenį.
Keisčiausia, kad prie Galeniūtės kapo sustos turbūt visi mano beišnykstančio kaimo žmonės. Ir nuravėtas tas kapas bus, ir žvakių bus uždegta. Tarsi tas kapas būtų koks simbolis visų žemėje esančių užmirštų ir apleistų kapų, o „amžiną atilsį“ sukalbėtas prie jo sumažintų neatperkamą gyvųjų kaltę prieš numirusius.
Nors, kas žino. Gal jiems ten, kur nėra saulėtekių ir saulėlydžių, kaip tik yra geriau. Gal jie kaip filmuke iš „Liūto karaliaus“ dabar yra mus stebinčios, kad nesijaustume vieniši, žvaigždės.
