Dirbti į mokyklą mokytoja sugrįžo po 16 metų pertraukos

Po studijų mokytojos darbą išbandžiusi anykštėnė Diana Kisielienė daugiau nei dešimtmetį Anykščiuose dirbo su jos profesija visiškai nesusijusį darbą, vėliau išvyko gyventi į užsienį. Moters gyvenimas susiklostė taip, kad po ilgos pertraukos ji vėl sugrįžo į mokyklą.
Šiandien ji – Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Papasakokite, kodėl nusprendėte tapti mokytoja, kodėl vėliau nutarėte pedagoginiame darbe padaryti pertrauką ir kas jus vėl paskatino sugrįžti į mokyklą.
Aštuoniolikos metų jaunuoliams yra be galo sunku apsispręsti, ką toliau nori veikti visą savo gyvenimą. Mano įkvėpėjai – Anykščių J. Biliūno gimnazijoje mane mokę mokytojai. Kai kurie taip sužavėjo savo erudicija ir kitomis savybėmis, kad baigusi gimnaziją pasirinkau filologijos studijas. Baigusi studijas dirbau lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus rajone. Tuo pat metu dirbau Lietuvių kalbos institute. Darbo sritis – dokumentų kalba. Kai nusprendėme grįžti gyventi į Anykščius, mokykloje darbo nebuvo, todėl pasirinkau su studijomis nesusijusį darbą. Kadangi esu pastovus ir greitai prisitaikantis žmogus, tai vienuolika metų ir dirbau Migracijos tarnyboje. Susiklostė taip, kad su šeima dvejiems metams išvykome į Vokietiją, o grįžus nebuvo jokios galimybės dirbti senajame darbe. Ir štai, sukaupusi įdomios patirties, grįžau į mokyklą.
Kokią prisimenate savo pirmąją darbo dieną mokykloje?
2003 m. rugsėjo pirmąją, iškart po bakalauro studijų, pradėjau dirbti lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus rajono Pagirių vidurinėje mokykloje. Pirmąją dieną buvo įdomu, smalsu, be abejonės, kirbėjo daug klausimų sau, bet laiko stoviniuoti nebuvo. Su kolege, taip pat ką tik studijas baigusia lituaniste, atlaikėme visų žvilgsnius, kai buvome pristatomos visai mokyklos bendruomenei ir atėjusiems tėvams, o jau kitą dieną kibome į darbus.
Kaip jautėtės, kai dirbti mokytoja sugrįžote po ilgos pertraukos? Kokie mokyklos pokyčiai labiausiai krito į akį?
Dvejus metus gyvenome Vokietijoje. Dukroms Gabijai ir Smiltei teko vienu metu mokytis dviejose mokyklose: lietuvių ir vokiečių. Taigi, visą tą laikotarpį ,,dirbau“ savo dukrų mokytoja, nes lietuviškoje mokykloje niekas vaizdo pamokų nevedė, o lietuvių kalba yra sunki, savarankiškai vaikui ją išmokti būtų sudėtinga. Tie dveji metai, matyt, ir lėmė mano apsisprendimą grįžti dirbti į mokyklą po šešiolikos metų pertraukos. Juolab kad augindama dukras nebuvau nuo jos atitolusi. Nepasakyčiau, kad mokykla labai pasikeitė per tuos metus. Žinoma, patobulėjo technologijos, kurios padeda paprasčiau bendrauti, pateikti informaciją, stebėti ugdymo procesą, užduotis ir panašiai.
Kas Jums mokytojos darbe teikia daugiausia džiaugsmo?
Mokytojo darbas nenuspėjamas ir dinamiškas. Kiekviena diena yra įdomi ir kupina iššūkių. Džiugina galimybė stebėti ir būti drauge su augančia, svajojančia, šėliojančia Lietuvos ateitimi. Taip pat tai, kad pati galiu nuolat mokytis, dalyvauti naujose veiklose, kurti ir įgyvendinti idėjas.
Esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kaip šiuolaikinius vaikus pavyksta įtikinti atsiversti ir perskaityti knygą, trumpąsias žinutes mobiliaisiais telefonais rašyti lietuviškais rašmenimis?
Tai bene sunkiausia užduotis kiekvienam lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui. Jei vaikai nemato knygas skaitančių šeimos narių, tai įtikinti, jog skaitymas – nuostabi veikla, teikianti begalinį malonumą ir nukelianti į fantazijų pasaulį, kurio nepamatysime jokiuose filmuose, nes tai tik mūsų vaizduotės pasaulis, yra labai sunku. Bet yra tokių, kurie pasikeičia ir, pradėję skaityti, nebegali sustoti. Leidžiu mokiniams rinktis ne tik grožinės literatūros knygas. Kai kurie skaito mėgstamų sportininkų biografijas, kuriose aprašytas jų kelias į sėkmę. Tikiu, kad ateis laikas, kai jie paims į rankas ir kitokią knygą. Mokiniai rekomenduoja draugams perskaitytas knygas, kai kurias knygas ar autorius rekomenduoju pati, nes patinka skaityti paauglių literatūrą. Tik patys skaitydami, mes galime ,,užkrėsti“ savo vaikus. Mokinių trumpųjų žinučių neperskaitytų net profesoriai. Tai asmeninės žinutės ir jų negaliu kontroliuoti. Dukroms esu įskiepijusi, kad save gerbiantis žmogus net trumpąsias žinutes turi rašyti be klaidų. Jos man žinutes rašo lietuviškais rašmenimis, tikiuosi, kad ir kitiems. Su mokiniais apie taisyklingą rašybą kalbame per pamokas. Tikiuosi, kad didžioji jų dalis, bent jau kai bus suaugę, rašys taisyklingai.
Kas Jums yra sunkiausia mokytojo darbe?
Gal tai, kad mokytojo profesija vis dar yra negerbiama. Dabartinį visuomenės požiūrį į mokytojus pakeisti bus be galo sunku. Vis dar tikima tam tikrais stereotipais.
Taip pat sunku, kai parsineši į namus ne tik mokinių darbus, bet ir jų rūpesčius ir problemas. Arba niekaip negali rasti būdų prisibelsti į kai kurių mokinių širdis ir jiems padėti. Be to, nemaloni darbo dalis, kai mokinių darbus reikia įvertinti pažymiais. Kai kurie tėvai, neįvertindami vaiko gebėjimų, spaudžia gauti aukštus visų dalykų įvertinimus. O juk ne visi esame gabūs visiems dalykams.
Papasakokite linksmiausią nutikimą iš darbo mokykloje.
Pakalbinkite po kelerių metų, tada turėsiu ką papasakoti. Kol kas vieno įvykio tikrai negaliu išskirti. Mano visos darbo dienos nenuobodžios, tikiuosi, kad ateityje laukia daug linksmų nutikimų.
Pasidalykite, kokius projektus, idėjas šiuo metu realizuojate su mokiniais.
Šie mokslo metai yra jubiliejiniai: Antano Vienuolio progimnazija švenčia šimtmetį, o 2022 m. balandžio 7-ąją minėsime 140-ąsias rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio metines. Taigi, visi projektai ir darbai yra susiję su šiomis garbingomis sukaktimis. Kai įgyvendinsime idėjas, būtinai pasidalysime darbo rezultatais.
Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikio užsiėmimus.
Esame tradicinė smetoniškų laikų šeima – karininkas ir mokytoja. Su vyru Dariumi auginame dvi dukras – Gabiją ir Smiltę. Mėgstame keliauti, nemažai laiko praleidžiame gamtoje. Be abejo, patinka skaityti, todėl laukiu žiemos, nes ilgais vakarais galiu ilgiau mėgautis knyga. Šiek tiek mezgu ir neriu.
Kas Jums labiausiai patinka/nepatinka Anykščiuose?
Nesmagu, kai ne tik anykštėnai, bet ir nemaža lietuvių, nevertina savo krašto. Lietuvos gamta nepakartojama, esame įdomūs pasauliui, nes išsaugojome tiek daug savitumo, papročių, folkloro, patiekalų. Juk jeigu patys negerbiame savo krašto, tai kaip galime būti gerbiami kitų?
Mūsų šeima grįžo gyventi į Anykščius, nes miestas nėra didelis, bet kiekvienas galime rasti sau veiklos. Čia gyvena nemažai kūrybingų, iniciatyvių žmonių. Vaikams yra daug įdomių veiklų. Renginių tiek daug, kad fiziškai suspėti visur sunku.
Kokią matote Anykščių rajono mokyklų ateitį (moksleivių mažėja, daugėja pensinio amžiaus mokytojų)?
Manau, kad turės būti priimti tam tikri sprendimai, kad būtų užtikrintas kokybiškas ugdymas.
Koks turi būti „geras“ mokytojas?
Jis turi būti žmogus visomis prasmėmis: mylintis vaikus, empatiškas, teisingas, doras, nuoširdus ir kūrybingas. Be to, mokyti negali tas, kuris pats nesimoko.