Pavasaris – laikas, kai sulaukiama faunos pagausėjimo ne tik ant žemės, bet ir povandeniniame pasaulyje. Nutirpus ledui prasideda ešerių ir lydekų nerštas, o iki vasaros pradžios išneršia ir didžioji dalis kitų žuvų rūšių. Kad vandens faunos gausėtų, efektyvus ir nebrangus būdas – įrengti dirbtines nerštavietes. Kodėl žuvų neršto gyvybingumui reikia pagalbos ir kokios priemonės pasiteisina, rašoma naujajame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje.
Skirtingos rūšių žuvys išneršia nuo kelių tūstančių iki milijono ikrelių, jei nors maža dalis jų apvaisinama, tampa lervutėmis, nežūva ir užauga ligi brandžių žuvų – vandens išteklių būklė gerėja, džiugina ir žvejus mėgėjus, ir žvejybos organizatorius.
Daugiausiai dėl žmonių ūkinės veiklos, vandens užterštumo mineralinėmis medžiagomis, ežerų uždumblėjimo, pasikeitusių gamtinių sąlygų vandens telkiniai užželia nendrėmis, kita augmenija, todėl nuolat mažėja natūralių nerštaviečių ežeruose, ne geresnė situacija ir upėse bei upeliukuose, kur dėl užtvankų, hidromelioracinių įrenginių aukštupių nepasiekia į juos neršti palaukiančios žuvys. Žalos žuvų nerštui pridaro ir užtvankas renčiantys bebrai. Nors šias „natūralias“ kliūtis žuvys įveikia, tačiau užlietuose plotuose susidarę tvenkinėliai sparčiai uždumblėja, todėl beveik visi išneršti ikrai ar išsiritusios lervutės žūva šių tvenkinėlių dumble.
Pasak dr. Egidijaus Bukelskio, ichtiologo, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo, stovinčiame, surūgusiame vandenyje negali išgyventi net vienos atspariausių mūsų žuvų, auksinių karosų palikuonys. Dar viena priežastis, dėl kurios vandens telkiniuose pradėjo nykti ir nebeatsistato vietinių žuvų populiacijos, yra gamtos dermės nesuvokiančių „vandens grynintojų“ veikla.
„Norėdami vandens telkinius išvalyti nuo augmenijos, turėti atvirus vandens plotus, žmonės prileidžia amūrų, kurie išėda visą augaliją. Dėl to vietinės žuvys: kuojos, karšiai, ešeriai – nebeturi kur neršti, o jei ir išneršia, ikreliai nusėda ant dugno ir žūva. Tuomet vandens telkinių savininkai, naudotojai, žvejai skundžiasi, kad ežeruose nebeliko lydekų, nepagalvodami, kuo gi lydekos galėtų ežere, kuriame nebėra žuvų mailiaus, maitintis“, – atkreipia dėmesį mokslininkas.
Pasak ichtiologo, kai kurių žuvų (ešerių, karšių, karosų, lydekų, sterkų, netgi – karpių) neršto sąlygoms pagerinti dirbtinės nerštavietės nebloga priemonė. Deja, ne visoms žuvims jas įmanomas įrengti, be to, jų panaudojimo galimybės ribotos ir dėl darbų apimčių, ir dėl „žuvų globėjų“ ichtiologinių žinių stokos.
Tačiau neblogų pavyzdžių esama. „Utenos nardytojų klubas“ užsimojo įrodyti, kad dirbtinės nerštavietės gali išgelbėti bent dalies žuvų neršto gyvybingumą. Jie Alaušo ežere (Utenos raj.) nerštavietėms ešeriams įrengti naudoja iš sintetinių medžiagų pagamintus natūralių vandens augalų pakaitalus.
„Nerštavietėms įrengti gali būti naudojamos ir spygliuočių medžių (eglišakių, kadagių) šakos, tačiau reikia atminti, kad panaudotas eglišakių girliandas ar kaištinių nerštaviečių „stalus“ po neršto per 2–3 savaites būtina iš vandens ištraukti, nes šakos apsineš dumblu, taps neefektyvios, po kurio laiko pradės pūti, rūgštinti vandenį ir pridarys daugiau žalos nei naudos. Kad būtų kur neršti lydekoms, reikia bent 2–3 kartus per metus išpjauti priekrantės nendrynus. Augalija metai iš metų auga, pūva, krenta į dugną. Nors lydekos tokiuose „pūdymuose“ neršia, tačiau ikreliai neišgyvena“, – teigia ichtiologas.
Anot mokslininko, nėra vieno modelio, kurį būtų galima pritaikyti visiems vandens telkiniams, todėl norint imtis nerštaviečių įrenginėjimo, ypač didžiuosiuose natūraliuose vandenyse, derėtų konsultuotis su ichtiologais, hidrologais, kitaip galima gamtai ne pagelbėti, o pakenkti. Tikslingiausia dirbtines nerštavietes įrengti privačiuose, iškastiniuose tvenkiniuose. Taip galima ne tiks savo vandens telkinių fauną pagausinti, bet ir sutaupyti lėšų brangiai įžuvinimo medžiagai pirkti.
Naujajame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje taip pat rašoma apie Lietuvos medžiotojų bendruomenei valstybės iškeltą uždavinį – gelbėti šalies kiaulių ūkius nuo gresiančios katastrofos – afrikinio kiaulių maro. Kaip prevencinę priemonę apsisaugoti nuo maro plitimo gamtoje valdžios vyrai reikalauja išnaikinti 90 % šernų, Jei tikėsime skelbiama statistika, tai reikės sunaikinti apie 54 000 individų.
Medžioklę ir gamtą mėgstančius skaitytojus taip pat sudomins straipsniai apie patikimuosius medžiotojų pagalbininkus šunis vachtelius, žinia apie naują medžioklės ir gamtos muziejų Molėtų raj., Mindūnuose, safarius Zimbabvėje ir Magadane.
Kaip ir visuomet, žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“ rasite ir daugiau gamtos mylėtojams aktualių žinių, naudingų patarimų, linksmų ir intriguojančių istorijų.
