Dykumoje – jau penkiasdešimt metų laikini miestai

Gegužės 7-ąją Anykščių menų centre vyko susitikimas su įtakingiausių pasaulio moterų sąraše esančia Nagla Muhamed Lamin bei fotomenininku Andriumi Mažeika, kuris mėnesį gyveno pabėgėlių stovykloje, domėjosi sacharavių kultūra ir buitimi, keliavo po Sacharos dykumą.
Anykščiuose jis pristatė skaitmeninę nuotraukų parodą „Namai Sacharoje“.

Komanda: vienakojis vyras, asiliukas ir 65 ožkos

Susitikimą su fotomenininku ir žmogaus teisių gynėja moderavo žurnalistė, keliautoja, dvejus metus Palestinoje gyvenusi Giedrė Steikūnaitė.
Renginio pradžioje ekrane pasirodė vienakojo sacharavio nuotrauka. A. Mažeika pasakojo šio vyro, vardu Salekas, istoriją, kuri, pasak fotomenininko, iliustruoja sacharavių užsispyrimą ir stiprumą.
„Salekas be vienos kojos, be dešiniosios. Ją prarado užlipęs ant Maroko kariuomenės padėtos minos. Salekas be kojos, bet Salekas, kaip ir visi žmonės, nori gyvent, nori mylėti, nori turėti žmoną, vaikus ir šeimą. O norint turėt žmoną, reikia ją kažkur apgyvendinti, reikia namų, reikia pinigų. Salekas sugalvojo planą, kad nuvažiuos giliai į Sacharos dykumą.

Salekas nusigauna giliai giliai į Sacharos dykumą. Nusiperka ten 65 ožkas ir asiliuką, kaip kelionės pagalbininką, ir turi dvi opcijas. Viena opcija – pasisamdyti transportą ir visus juos parsivežti į taip vadinamą išlaisvintą Vakarų Sacharos dalį, kuri nuo tos vietos, kur jis buvo, yra už 750 kilometrų. Kitas variantas – nueiti ir nemokėti pinigų. Salekas pasirenka antrąjį variantą. Jis vienas, su 65 ožkomis ir asiliuku. Pasiėmęs 20 litrų vandens, paskui rado, kur pasipildyti. Kelionė truko 3 mėnesius. Kai minime žodį „Sachara“, kiekvienas įsivaizduojame padidintą Nidos versiją. Kopos, daug smėlio. O iš tikrųjų – ne. Tokios Sacharos – tik 20 procentų, o didžioji dalis – kalnai. Kur pabėgėlių stovyklos ir kur Salekas buvo, yra plynė, akmenys. Primena gal Marso paviršių. Nėra nei pavėsio, nei užuovėjos. Tiesiog plokščias niekas. Ir Salekas šituo niekuo žygiuoja. Kai pavargsta, užsilipa ant asiliuko. Su protezu negali sėdėti, skauda, todėl jį nusiima, prisega prie asiliuko ir joja. Ir vieną kartą asiliukas užkliūna, Salekas nuo jo nukrenta, o asiliukas su jo protezu toliau tęsia kelionę. Kelias valandas Salekas šliaužė paskui asiliuką ir jį visaip kvietė. Asiliuko nesustabdymas realiai reiškė Saleko mirtį. Tada jis atsiminė, kad kišenėje turi duonos, su tuo duonos gabalu Salekas šliaužė paskui asiliuką. Galų gale tas asiliukas išalko ir sugrįžo pasiimti duonos, Salekas jį pasigavo, užsilipo ir šį kartą viskas baigėsi gerai. Klausėme: ką asiliukui po to padarei? „Nieko… supratau, kad aš be jo miręs“, – apie sacharavio Saleko kelionę per Sacharą pasakojo fotomenininkas.

Kol Salekas pasiekė kelionės tikslą, asiliukas dar kelis kartus jam pakiaulino, bet žygis baigėsi sėkmingai. Kelionės pabaigoje prasidėjo liūtys, dykuma sužaliavo, ožkos buvo atpenėtos ir sėkmingai parduotos.

Daugelis be kojų ar be rankų…

A. Mažeika anykštėnams trumpai paaiškino Vakarų Sacharos paskutinių dešimtmečių istoriją. Iki 1975 metų ši teritorija buvo Ispanijos kolonija. Ispanijai iš Vakarų Sacharos oficialiai pasitraukus, pagal slaptą susitarimą, ši teritorija buvo perleista Marokui ir Mauritanijai; šių valstybių kariuomenės iš karto įsiveržė į Vakarų Sacharą.
„Sachariečiai vyrai ėjo kovoti, o moterys bėgo į dykumą, jas persekiojo lėktuvais, šaudė į civilius. Nagla su savo mama taip pat bėgo“, – pasakojo A. Mažeika.
1991 metais buvo pasirašytos paliaubos su Mauritanija. Dar tais pačiais metais buvo sutarta, kad Vakarų Sacharoje bus surengtas referendumas, kuriame šios valstybės gyventojai patys nuspręs, ar jie nori savarankiškos valstybės, ar nori būti Maroko dalimi. Referemdumas iki šiol nėra surengtas, o Marokas 2020 metais atnaujino karinius veiksmus. Fotomenininkas aiškino, kad Marokas yra įrengęs 2 720 kilometrų ilgio įtvirtinimų liniją, šalia kurios – 10 mln. minų.
„Dėl to labai daug sacharavių be kojų ar be rankų“, – dėstė svečias.

Pabėgėlių stovyklose – 200 tūkst. žmonių

Sacharos dykumoje, Alžyro teritorijoje, yra įkurtos penkios Vakarų Sacharos pabėgėlių stovyklos, jose iš viso – apie 200 tūkst. gyventojų. Stovyklas Alžyro suteiktoje teritorijoje įsirenginėjo sacharavės moterys. Jos ir namus pačios statėsi, ir tuo pat metu vaikus augino.
Pabėgėlių stovyklos – keliasdešimties tūkstančių gyventojų dydžio miestai. Dauguma jų neturi geriamo vandens – kiekvienai šeimai vanduo išdalijamas kas mėnesį ar kas du. Šeimos turi savo atskiras vandens talpas.

Pabėgėlių miestai iš esmės išgyvena tik tarptautinės pagalbos dėka. Kaip humanitarinę pagalbą gauna ryžių, aliejaus, medikamentų. Pasak A. Mažeikos, pabėgėliai iš Vakarų Sacharos neturi asmens dokumentų, tačiau po Alžyro teritoriją jie gali laisvai judėti. Į Ispaniją legaliai sacharaviai patekti negali, bet jeigu patenka, Ispanija jiems išduoda dokumentus, kurie leidžia imigrantams įsidarbinti šioje šalyje. Ispanijoje gyvenantys sacharaviai siunčia pabėgėlių stovyklose likusiems artimiesiems pinigus, dažnai ir patys grįžta atgal į stovyklas. Beje, visos pabėgėlių stovyklos yra pavadintos Maroko okupuotų miestų vardais.
Pabėgėlių stovyklose dirba daug gydytojų iš Kubos. Užsienyje mokslus baigusi, Alžyre, pabėgėlių iš Vakarų Sacharos šeimoje, pabėgėlių stovykloje užaugusi N. Muhamed Lamin yra žmogaus teisių gynėja, kovotoja už Vakarų Sacharos nepriklausomybę.

N. Muhamed Lamin sakė, kad jos, trisdešimtmečių kartoje, apie 95 proc. sacharavių yra baigusių aukštuosius mokslus, o visi pabėgėlių stovyklose dirbantys gydytojai mokslus baigė Kuboje, nes ši šalis sacharaviams suteikia nemokamą išsilavinimą.

Yra dykumų piratų

Pabėgėlių stovykloje gyvenęs A. Mažeika buvo perspėtas, kad Sacharos dykumoje gali būti užpultas – banditai kartais pagrobia europiečius ir vėliau už juos reikalauja išpirkos. Sacharos dykuma priklauso kelioms valstybėms, tačiau realiai saugomų valstybių sienų nėra, todėl sausumos piratams nesudėtinga judėti po skirtingų valstybių teritorijas.

A. Mažeikai išvykstant iš pabėgėlių stovyklos teritorijos, buvo patarta prisidengti veidą – tam, kad be reikalo neatkreiptų į save dėmesio. Nemažai jo nuotraukų dėl asmeninio saugumo darytos neišlipus iš automobilio.
Laikytis saugumo instrukcijų A. Mažeikai ne visada pavyko. Kartą, iš vienos stovyklos važiuojant į kitą, sugedo jį vežęs automobilis, todėl keliautojams teko nakvoti dykumoje.

„Jie važiuoja iš stovyklų atostogauti į dykumą, išvažiuoja trims mėnesiams iš stovyklos, paleidžia ožkas, pasistato palapines ir gyvena, kaip gyvendavo iki okupacijos“, – apie stovyklose gyvenančių beduinų norą grįžti prie ištakų, pasakojo fotomenininkas.
Jis dėstė, kad padaryti natūralias sacharavių nuotraukas labai sudėtinga – jie labai svetingi, draugiški, o europietis fotografas pats visada yra dėmesio centre.
A. Mažeika pasakojo, kad sacharaviai galbūt tik 4 valandas per dieną skiria darbams, o kitą laiką tiesiog būna, bendrauja tarpusavyje, juokiasi, žaidžia. Didesnis dėmesys skiriamas šeimoms – tėvams, vaikams.

N. Muhamed Lamin sakė, kad ji su savo seserimis tiesiog konkuruoja, kuri daugiau laiko praleis su motina. „Mūsų mamos – kaip karalienės“, – sakė viešnia.
Prie svetimų žmonių savo vaikų sacharaviai nepuola glamonėti. Sacharavių vaikai – tarytum visų aplinkinių bendri vaikai, jie neįtikėtinai komunikabilūs, nebijantys žmonių.

Beje, A. Mažeika sakė, kad sacharaviai ožkas pjauna matant vaikams, tačiau ožkos neturi matyti, kaip žudomos kitos ožkos.
Sacharavių maisto racionas labai siauras. Daržovių, vaisių, prieskonių praktiškai nėra. Yra arbatos kultas, net priklausomybė nuo arbatos ir cukraus.
„Kai jaunimas susiruošia į išvyką už stovyklos ribų, pasiima arbatžolių ir arbatos virimo reikmenis. Pas mus alų jaunimas gertų, o jie – arbatą“, – šypsojosi A. Mažeika.
N. Muhamed Lamin Anykščiuose virė ir auditoriją vaišino stipria ir saldžia žaliąja arbata – tradiciniu sacharavių gėrimu.

Marokas šantažuoja Europą

N. Muhamed Lamin 2023 metais BBC įtraukta į įtakingiausių pasaulio moterų šimtuką, ne kartą yra kalbėjusi Jungtinių Tautų posėdžiuose. Ji sakė, kad savo gyvenimo kelio tarytum ir nesirinko – gimus ir augus pabėgėlių stovykloje, buvo lyg ir aišku, kad ji privalo ginti žmogaus teises, siekti Vakarų Sacharos išlaisvinimo.
„Mūsų žmonės pasistatė pabėgėlių stovyklas. Galvojo, kad prabėgs mėnuo ar du ir jie grįš. Bet ten gyvena jau 50 metų. Kiekviena šeima turi metalinę dėžutę, vadinamą sugrįžimo dėžute. Ji skirta greitai susidėti svarbiausiems daiktams grįžtant namo. Lyg ir visada pasiruošę grįžti. Ir taip nuolatiniame laikinume, laukime gyvename. <…> Sachara – ta, kur dabar gyvename ir iš kurios esame išvaryti – yra visiškai skirtingos. Gyvename dykynėje, o mūsų tėvynėje – nuostabi pakrantė, kalnai, puikus oras. Oras tėvynės kitas“, – kalbėjo N. Muhamed Lamin.

A. Mažeika dėstė, kad Maroką remia Prancūzija ir Ispanija.
„Marokas turi svertus. Šantažuoja. Marokas gali atidaryti vartus masinei migracijai į Ispaniją“, – kalbėjo fotomenininkas.
Pasak jo, Vakarų Sachara nedaug reikalauja – jai reikia tik pasiekti, kad Jungtinių Tautų saugumo taryba įpareigotų surengti šalyje referendumą dėl jos kelio pasirinkimo.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas