Charkivo meras I. Terechovas džiaugėsi moksleivių pasiekimais ir kartu su abiturientais leido svajonių balionus į dangų.
Eldoradas BUTRIMAS, specialiai iš Charkivo
Paskutinio skambučio šventės vieta žurnalistams buvo pranešta likus vos dviem valandoms iki jos pradžios. Mat Charkivo vadovai baiminosi, kad informacijos neperimtų Rusijos žvalgyba ir nesumanytų bombardavimais sugadinti renginį. Juolab, kad tą naktį dronai atakavo troleibusų parką ir sužeidė vieną darbuotoją bei sugadino 18 troleibusų.
Maksimalių atsargumo priemonių buvo imtasi ir todėl, nes naujoje modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, todėl pagrindinė renginio dalis vyko tame pačiame kieme stovinčios senosios mokyklos rūsyje. Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai demonstravo atsisveikinimo valsą, visi buvo pakviesti paskutinei pamokai į klases. Žurnalistus tuo tarpu mokyklos direktorė Larisa Žolnovač pakvietė į ekskursiją aštuonis metrus po žeme įrengtoje ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą.
Į ją yra patenkama per neišvaizdų kvadratinį vienaukštį statinį, kurį pamaniau esant senosios mokyklos sandėliuku. Laiptais nusileidus į apačią, teko praeiti pro ginkluotą budėtoją, o koridoriai pasitiko nepriklausomybę bei tautiškumą aukštinusių asmenybių portretais bei vaikų piešiniais. Direktorė ypač didžiavosi gražiai išpuoštu kabinetu, kuriame vyksta Tėvynės gynimo pamokos, kuriose yra ugdoma meilė gimtajam miestui ir šaliai, tautos tradicijoms, kultūrai, istoriniam protėvių palikimui. Kabineto sienos išrašytos pergalės šūkiais bei iškabintos fronte kovojančių brigadų ženklais, garsių kovotojų citatomis, senovės kazokų kovos ginklais.
Apsilankę pradinių klasių pamokoje matėme, jog tautiškai išsiuvinėtus rūbus dėvi tiek mokytoja, tiek ir nemaža dalis vaikų. Požemiuose nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, ir yra specialus poilsio kambarys tiems, kas išsigąsta eidami į mokyklą sprogimų. Medicinos kabinete budėjusios terapeutės paklausiau, dėl kokių nusiskundimų mokiniai dažniausiai ateina ir ar dažni būna panikos priepuoliai. Medikė paaiškino, kad daugiausia pas ją lankosi žemesnių klasių mokiniai, kuriems dėl suvalgytų saldumynų suskauda pilvą, ima pykinti. Panikos priepuolį pamena tik vieną, kai bijojęs eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtas paauglys čia ėmė drebėti. Vaiko tėvams buvo patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir lankytis pas psichologą.
„Šiaip dėl mokyklos lankymo labiau pergyvena vaikų tėvai, o patys mokiniai greit pamiršta sprogimus, ir trokšta bendrauti, būti drauge“, – kalbėjo terapeutė. Kad taip yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į krykštaujančių moksleivių bei tėvų būrį. Pasibaigus šventei, dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo prie senosios, žemės paviršiuje esančios mokyklos ir šnekučiavo, dainavo, šoko, žaidė. Visi džiaugėsi bendravimu, linksminosi, išskyrus vieną mergaitę, kuri gailiai kūkčiojo, prisispaudusi prie mamos. Prisiartinęs paklausiau mamos Natalijos, kodėl dukrelė verkia.
„Lenai aštuoneri metai, ką tik baigė antrą klasę. Ji yra labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl covido epidemijos bei karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos jai buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti požeminę mokyklą, vaikas atsigavo, tiesiog veržėsi į klasę. Verkia todėl, nes pasakiau, kad rytoj į mokyklą nebeis, o pamokų nebebus visą vasarą, tad tik dabar suvokė, kad vėl vienai teks sėdėti kambaryje“, – paaiškino vaiko motina.
Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos kreipimasis į mane su klausimu, kada baigsis karas. Tą moterį su pirmoke dukrele fotografavau kiek anksčiau, nes abi dėvėjo tautiškai išsiuvinėtas palaidines ir tuo išsiskyrė iš kitų. Po kiek laiko mama sugrįžo neramiomis akimis ir ėmė klausinėti, kas ES kalbama apie karo pabaigą.
„Bijau, kad kovoms užsitęsus ir fronte trūkstant karių, gali paankstinti mobilizacinį amžių, o mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo paskutinis skambutis. Bijau ir to, kad sūnus neišvyktų keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį, nieko man nesakydamas. Po jo mirties užsisklendė savyje, nebesidalina planais“, – kalbėjo Irina prisistačiusi moteris.
Įsiminė ir kitos mamos priekaištas. Į klausimą, ar sūnus džiaugiasi vėl galėdamas lankyti mokyklą, Katia Iščenko atsakė, jog su šeštą klasę baigusiu Denisu atvyko vien į šią šventę. Tačiau vienturčio sūnaus neleido lankyti mokyklos, ir šis mokėsi nuotoliniu būdu. Kai pasidomėjau, kodėl neleidžia, mama žybtelėjo piktu žvilgsniu ir į klausimą atsakė savo paklausimu: „O jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau, nei suskamba oro pavojaus pranešimas?“. Katia pridūrė, kad sprendimą Deniso neleisti į mokyklą priėmė bendrai visa šeima, kartu su tėvais ir uošviais, bei pridūrė, jog vaikų į mokyklą neleidžia ir dvi jos draugės. Panašią baimę turbūt išgyvena nemažai tėvų, nes į požeminį pastatą, atidarytą prieš pusmetį, neskuba leisti vaikų. Mokyklos direktorės teigimu, prieš karą licėjuje pamokas lankė 1100 mokinių, o dabar tik 450, nors užsiregistravę yra 950. Kiti penki šimtai mokosi nuotoliniu būdu, gyvendami Ukrainoje arba užsienyje, o 150 mokinių perėjo į kitas mokyklas.
Dėl sumažėjusio mokinių kiekio požeminėje mokykloje pamokas buvo nuspręsta leisti rengti dar trims to mikrorajono mokykloms, tad bendrai dviejomis pamainomis mokosi devyni šimtai vaikų. Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko atskleidė, jog šiemet Charkive iš viso mokėsi šimtas tūkstančių vaikų, iš kurių kiek daugiau kaip pusė gyveno mieste, dvylika procentų kitose Ukrainos vietovėse, o trečdalis užsienyje. Dauguma moksleivių mokėsi nuotoliniu būdu, nes pamokas lankyti buvo galima tik požeminėse mokyklose, kurių yra dešimt. Šešios įrengtos perdarytose pagalbinėse metro stočių patalpose, o dar keturios požeminės mokyklos irgi buvo skubiai pastatytos. Labiausiai į požemines mokyklas veržėsi abiturientai: iš 7500 net pusė kasdien ėjo į pamokas. Visoje Ukrainoje mokyklas baigė 360 tūkstančių abiturientų.
Į šventę atvykęs Charkivo meras Igoris Terechovas džiaugėsi, kad pagal laimėjimus mokslo olimpiadose Charkivo moksleiviai užėmė antrą vietą šalyje. Meras abiturientams linkėjo sėkmės, siekiant išsikeltų aukštumų ir atskleidė, jog mieste yra statomos dar šešios požeminės mokyklos. Jos atsiras po vieną visuose mikrorajonuose, o didžiausiame Saltovkos mikrorajone bus dvi. Meras mokyklas tėvams gyrė kaip modernias ir saugias.
Po šventės kelių abiturientų paklausiau apie ateities planus. Mokyklą pergalėmis pramoginių šokių varžybose garsinęs Renatas Kalašnikovas užtikrino, jog lieka Charkive, studijuos universitete. Gimto miesto palikti neketino ir Irina Sabanenko, nors tėvai merginą kalbina vykti studijuoti į toliau nuo fronto esančią ir saugesnę vietą.
„Kare žuvo tėčio draugas, žuvo ir vieno klasioko tėtis. Pati ne visada gerai išsimiegu, ne visada drąsiai jaučiuosi vaikščiodama gatve, bet čia draugai, čia viskas įprasta, nenoriu išvykti“, – kalbėjo mergina. Teko išgirsti ir apsisprendimus studijuoti Kyjive, Lvive. Vienas septyniolikmetis vaikinas, prašęs neminėti jo vardo ir nefotografuoti, išsidavė, kad vyks pas Italijoje gyvenantį dėdę ir ten bandys susirasti darbą, mokytis. Atgal grįš tik po karo, nes bijo būti mobilizuojamas, bijo žūti fronte.
