Eurovizija

Taigi:„Šiemet galbūt rinkosi ne pagal ryšius, į Euroviziją siunčiami ne prodiuserio Tylos dainininkai, ne Čivilytės auklėtiniai, bet vis tiek rinkosi ne pagal reikiamus kriterijus, norint patekti į finalą ir užimti sąlyginai aukštą vietą, bet pagal politiką. Ir nenuostabu, juk Eurovizijos atrankos prodiuseris L.Lučiūnas pagarsėjęs, kaip asmuo, kuriam politika aukščiau visko, tai jis vienintelis iš komisijos narių Gagarinai ir Lazarevui skyrė paskutines vietas. Dabar atgal atsukus visas atrankas, matosi, kaip nuo pat pradžių buvo keliama „Fusedmarc“, skirtingai nuo kitų atlikėjų, jokių esminių trūkumų komisija nepastebėjo, tik šiaip smulkmenėlės ir nuolatinis atlikėjos bei dainos liaupsinimas, tai ir suformavo žiūrovams klaidingą nuomonę, beje, tas pats, kaip ir pernai, kai savo komentarais komisijos nariai sunaikino, tiesiog nužudė Pilvelytės puikią dainą ir gerą atlikimą, nes reikėjo į Euroviziją išsiųsti saviškį. Dabar užsienio komentatoriai pastebi, kad daina iš dvidešimtojo amžiaus, kai kas net laiko Stevie Wonder dainos “Superstition” kopija, kai tuo tarpu pagal komisijos narių pagyras atrodė, kad daina yra kažkas nepaprasto, originalaus. Ir dainininkės vokalas prastas, ir anglų tarimas neaiškus, ir judesiai prasti, kaip ir priklauso artistams, atėjusiems „iš rūsio“. Lietuva daugiausiai į Euroviziją ir siuntė atlikėjus „iš rūsio“: „naujus veidus“, mažai kam žinomus, jaunus ir sceninės patirties neturinčius dainininkus. Todėl nėra ko stebėtis, kai išsiuntus nepatyrusius artistus, užimamos paskutinės vietos.Nežinau ką mąstė prodiuseris Lučiūnas, išrinkęs šią dainą, gal manė taip įtiksiąs ukrainiečiams. Tik jiems revoliucijos jau per gerkles lenda. O ta raudonai apsirengusi Ivanovskaja labiau primena spalio revoliuciją nei ukrainiečių maidanus. Galbūt Lietuva Eurovizijoje taip paminės gražų spalio revoliucijos jubiliejų, šimtąsias metines.Visada maniau, kad jeigu jau siunčiami atlikėjai, iš kurių nereikia tikėtis stebuklo, tai nors lietuvių kalba dainuotų- ar taip, ar taip paskutinės vietos.”