Gandrai – jau pakeliui į Afriką

Rugpjūčio 24-oji – Šv. Baltramiejaus, Gandrų išskridimo diena. Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus.

Ar iš tiesų gandrai užvakar pasitraukė iš Lietuvos, kur jie skrenda žiemoti ir ką daryti su čia pasilikusiais, „Anykštai“ papasakojo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Mindaugas Kirstukas.

Maisto užtenka

„Didžioji dauguma gandrų maždaug tokiu metu ir išskrenda – ne veltui tas laikas sugalvotas. Žinoma, klimatas keičiasi ir metai metams nelygūs, tad gandrai prisitaiko prie naujovių. Nebūna taip, kad būtent tą dieną gandrai ima ir išskrenda – vieni Lietuvą palieka anksčiau, kiti vėliau, tačiau tas pikas panašiu laiku ir yra“, – teigė specialistas ir pridūrė, kad pavienių gandrų būna matyti ir rugsėjo mėnesį, tačiau dauguma jų vis tik pasitraukia ir žiemoti skrenda į Pietų Afriką. Tokia kelionė trunka du-tris mėnesius, baltieji gandrai įveikia 8–10 tūkstančių kilometrų.

Pasiteiravus, nuo ko priklauso, kada gandrai išskrenda – nuo maisto, ar nuo oro sąlygų, M. Kirstukas sakė: „Kaime gyvenantys žmonės sako, kad, jei būčiau gandras, dar galėčiau pabūti, nes maisto dabar yra – ir graužikų, ir varliagyvių. Jei daugiau lietaus, varlių kaip tik daugėja. Tad maisto jiems netrūksta. Kad orai jų išskridimui turi įtakos – faktas. Dabar matosi būriai, dešimtimis, o gal ir šimtais, visiems šitiems sklandytojams reikalingos tam tikros oro srovės, kurios kelia į viršų tuos didelius paukščius. Tad jie sulaukia tinkamesnio oro. Jei lyja savaitę, tuomet nebūtinai jie skris. Paprastai, kai nusistovi giedri orai, gandrams yra geriau skristi, tad oras pakoreguoja gandrų migraciją.“

Pasak M. Kirstuko, šie metai buvo sausi, tad, kalbant apie maistą, jie gandrams nebuvo patys dėkingiausi.

„Tiek varliagyvių, tiek dirvinių graužikų populiacijos, kai būna sausa, nebūna gausios. Kad metai būtų palankūs, oras turėtų būti stabilus, o kraštutinumai – kuomet ilgai lyja arba užtrunka sausra – gamtoje visuomet pridaro pokyčių, išbalansuoja paukščių mitybą ir įpročius“, – paaiškino biologinės įvairovės apsaugos specialistas.

Nemažas galvos skausmas sodybų, šalia kurių perėjo gandrai, šeimininkams – pasilikęs, žiemoti neišskridęs gandras. Paprastai neišskrenda traumuoti, ligoti ar prie žmogaus pripratę paukščiai. Pamačius tokį vienišą gandrą, pasak M. Kirstuko, reikia laikytis paprasčiausios taisyklės – nieko

nedaryti.

„Visų gamtininkų vienintelis požiūris yra toks, kad geriausia yra tada, kai žmogus nesikiša ir nedaro nieko. Aišku, rūpestis gelbėti nelaimėlius yra suprantamas, bet nebūtinai globodami padarysime geriau. Yra pavieniai atvejai, kai žiemą gandrai apsigyvena, o tiksliau – juos apgyvendina žmonės savo sodyboje ar ūkiniame pastate. Gal, kai vienam kitam paukščiui žmogus padeda, didelės blogybės ir nėra. Tačiau specialiai gaudyti ir bandyti gelbėti tikrai nereikia.

Gandras – mėsėdis, jam žmogus neprigaudys pelių, varlių, vabzdžių. O kad gandras maitinsis koše, abejoju“, – kalbėjo M. Kirstukas.

Išskrenda nevienodu laiku

Pasiteiravus, kada iš Lietuvos pasitraukia kiti paukščiai: gervės, kregždės, čiurliai, – M. Kirstukas vardijo: „Čiurliai jau išskridę – šie paukščiai vieni trumpiausiai būnančių Lietuvoje, vidutiniškai gegužės pradžioje atskrenda ir išskrenda rugpjūčio pabaigoje. Mieste jų jau nebesimato.

Kregždės pas mus būna gan ilgai, būriuojasi nendrynuose, švendrynuose, paupiuose, tupi ant elektros laidų – priklauso nuo konkrečios rūšies, išskrenda jos dažniausiai rugsėjį. Taip pat ir gervės vėlyvos – išskrenda vėlyvą rudenį, kuomet jau ir šalnų būna.“