Likimas man lėmė ne tik gimti Smetonos laikais, bet ir nugyventi atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, ilgesnį už prieškarinės nepriklausomybės periodą. Nenoromis peršasi mintis, kad per atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį buvo galima nuveikti daugiau negu tarp dviejų pasaulinių karų.
Visi pripažįsta, kad kai ko jau turime per daug, kaip antai per negerąjį okupacijos laikotarpį sumūrytų niekam nereikalingų statinių. Dabar jie sunkia našta gula ant savivaldybių biudžetų. Tik tokia paguoda, kad griauti lengviau negu statyti…
O štai jaunimo liko mažoka, bet apie šį skaudulį šiuo kartu verčiau patylėsiu. Jau daug apie tai prirašyta ir prikalbėta, tik poslinkių į gerąją pusę kaip nėra, taip nėra.
Kuo sunku patikėti, kad per ketvirtį amžiaus nesugebėjome sukurti reikalingiausių tobulų įstatymų. Kiekviena nauja politinė valdžia, o iš paskos ir žiniasklaida, kartoja, kad baisiai reikia ryžtingų permainų ir naujų reformų. O kaip jas įgyvendinti, jei ne įstatymais?
Tiesa, mane kiek trikdo nebeprisimenu kurio romėnų išminčiaus parašyta sentencija – „Labiausiai sugedusioje šalyje yra daugiausiai įstatymų“. Bet ką gali žinoti: gal permainų iniciatoriai išmintingesni už romėnų mąstytojus.
Šios valdžios siūlomi ir kai kurie jau priimti įstatymai turėtų galioti labai skirtingose valstybės gyvenimo srityse, tad ir reakcija į juos nevienoda. Vieną pirmųjų buvo bandyta prastumti urėdijų pertvarkos įstatymą. Vienas iš jo šalininkų argumentų buvo toks: dabar savarankiškose urėdijose už tą patį darbą darbininkams mokama nevienodai. Sujungus visas 42 urėdijas į vieną galingą Lietuvos miškų įmonę, už tą patį darbą, atliekamą bet kuriame miške, bus mokama vienodai. Čia prisiminiau, kad net anais negerais laikais už tą patį darbą įvairiuose rajono kolūkiuose buvo mokama skirtingai. Ir neatsirado tokio išminčiaus, kuris būtų visus rajono kolūkius sujungęs į vieną superkolūkį ir už tą patį darbą visiems traktorininkams, melžėjoms, šėrėjoms būtų garantavęs vienodą atlyginimą. Ir štai atsirado kovotojų už teisingumą, bandančių šį principą įgyvendinti laisvosios rinkos sąlygomis. Nors reformos autoriai kai ko nereklamuoja, bet net provincijos senoliui aišku, jog po tokios reformos rajono miškuose dirbančių žmonių trupučiuką sumažės. Bet susiburs itin įžvalgių, išmintingų miškų vadybininkų būrys sostinėje. Jau jie neklysdami spręs nuo kurio kampo kirsti miško ruožą, kur sodinti ąžuoliukus, o kur – uosius. Naujausia technika jiems leis nesunkiai kontroliuoti, kaip vykdomi išmintingi nurodymai. Nuskris dronas virš Skuodo miškų ir vaizdingai praneš, kaip čia sodinami ąžuoliukai, o po to pasuks Anykščių kalvų link ir vėl raportuos, kaip tos kalvos apželdinamos. O gal bus kitaip, bet neabejotinai geriau, negu iki šiol.
Ką gi, į miškus dauguma lietuvių įžengia tik kaip poilsiautojai. Tai jiems ir nelabai svarbu, ar medžių daigų augintojams komanduoja iš Anykščių ar iš Vilniaus. O štai Darbo kodeksas… Mums, pensininkams, neapsakomai liūdna, kad visą darbingą savo amžiaus pabaigą atkurtoje nepriklausomoje šalyje praleidome trikdomi netobulų darbo įstatymų. Todėl tesidžiaugia jaunimas, kaip sakoma studentų himne. Kai tik Vakarų kapitalistai sužinos, kad Lietuvos darbo žmogui užtenka 20, o ne 22 darbo dienų atostogų, tai tuoj ir puls investuoti į mūsų pramonę bei technikos pažangą. Šioks toks nerimas kyla prisiminus, kad darbo rinkoje su mumis konkuruojančios šalys – koks nors Bangladešas, Vietnamas ar Birma turi milijonus potencialių darbininkų, galinčių nepirkti žieminių drabužių ir avalynės, gyventi nešildomuose plonų sienų būstuose ir išgyventi už gerokai mažesnę minimalią algą. Bet tikėkimės, kad naujasis Darbo kodeksas vilios labiau už subtropikų ir tropikų klimato patogumus.
Peršasi dar vienas pastebėjimas – per savo gyvenimą seni ir pusamžiai lietuviai turėjo vykdyti tiek daug besikaitaliojančių įstatymų, kad jų ignoravimas tapo įprastu dalyku. Tai rodo ir reakcija į naująjį alkoholio kontrolės įstatymą. Bet gal apie tai – kitą kartą…
