Nors paaugliškai smulkaus sudėjimo, tačiau Anykščių Jono Biliūno gimnazijos bibliotekininkė, 2016 m. Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatė Renata MIŠKINIENĖ į „Laiko mašiną“ tilpo sunkiai. Dešimtmečiais laiko neskaičiuojanti Uršulės, Jokūbo, Motiejaus ir Marijono mama turi visai kitus savo gyvenimo matus: šokis, kultūra, knygos, projektai.
Apie juos su „Anykštos“ skaitytojais ir dalinosi R. Miškinienė.
1969-1979.
Jauniausia šeimoje
„Esu pojūčių žmogus, todėl pasaulį priimu per pojūčius, o ne per laiką“,- kalbėjo R.Miškinienė. 1969 metais gimusi ir augusi Kauno centre, prisipažįsta esantis visiškas asfalto sovietinis vaikas, kuris likimo kažkokiu būdu buvo atgabentas į Kavarską, kur nuo 1992 metų gyvena Miškinių šeima. „Mama iš manęs juokėsi, kad važiuoju į kaimą, bet net ir vištos nepažįstu. Taip ir buvo. Tačiau šoko nepatyriau.“,- pasakojo R.Miškinienė
Apie vaikystę ji pasakojo šiek tiek nostalgiškai „Augau paprastų Kauno darbininkų šeimoje. Tėvelis Juozas ir mama Danutė Vaigeltai augino tris vaikus, aš buvau jauniausia, turiu dar sesę Robertą, kuri yra grafikė, ir brolį Virgį, kuris yra inžinierius. Mano tėveliai buvo labai paprasti žmonės. Sakykim, tėvelis Juozas buvo darbininkas „Pieno centre“. Visą gyvenimą dirbo vienoje įmonėje. Jis buvo mechanikas, padaręs pirmąją Lietuvoje glaistytų sūrelių liniją. Ir kaip jis augino savo dukrą – kiekvieną dieną parnešdavo 6 glaistytus sūrelius. O mano klasiokai sakydavo, kaip jie man pavydi, o aš valgydavau sūrelius, susuktus į foliją su dobilėlių piešiniu“, – apie tai, kaip tėtis ją lepindavo, prisiminė R.Miškinienė.
R.Miškinienė teigė, kad jau vaikystėje patyrė tolerancijos pamokas, kurias gavo iš tėvų.
„Mano mama labai buvo „nesunkiasvorė“, labai laki. Kartais ji „pabėdavodavo“, kad „kitų vaikai tai kaip visi, o jūs (t.y. mes su sese)“… Tėčiui tai buvo labai didelis iššūkis. Mama eidavo į visus koncertus, o tėtis sakydavo: „Aš tokių nežiūriu, gerai, kad ne nuogos“. Jį trikdydavo. Nei savo jaunystėj, nei vaikystėj aš prievartos nepatyriau. Aš augau tokioj aplinkoj, kur buvo kreipiamas dėmesys į tai, ką aš jaučiu, ką aš galvoju, kas man svarbu“, – pasakojo R.Miškinienė.
1979–1989.
Mokykla ir šokis
R.Miškinienė 1976–1987 m. mokėsi Kauno 27-oje vidurinėje mokykloje. Tuo metu ji susidomėjo ir išraiškos šokiu. 1980–1990 m. lankė Kauno profsąjungų rūmų išraiškos šokių kolektyvą „Sonata“, kuriam vadovavo Kira Daujotaitė. Buvimą šiame kolektyve, pažintį su išskirtine asmenybe K. Daujotaite R. Miškinienė įvardina kaip esminę jos asmenybės formavimo sąlygą. „Šokio aplinka, kūrybiškumas, savitumo, pagarbos žmogui momentai yra patys svarbiausi. Išraiškos šokis remiasi tuo, kad jame tu esi labai savitas, individualus, tai ne niveliuotas judesys, kurį turi atkartoti. Šio šokio grožis tame, kad atsiskleidžia tavo unikalumas. Galvoju, kad tai ir šiais laikais turėtų būti puoselėjama visuomenėje, kad tu, kaip asmenybė, esi įdomus. Tuo metu susiformavęs mąstymas mane lydi ir tolesniuose mano darbuose“,- pasakojo R.Miškinienė.
R.Miškinienė buvo pagrindinės šio kolektyvo trupės šokėja. 1989 m. ji buvo šio kolektyvo vaikų grupės vadovė. „Atvirai pasakius, aš turėjau iš K. Daujotaitės ir perimti kolektyvą, jai buvo didelis šokas, kai pasakiau, kad išvažiuoju“, – pasakojo R. Miškinienė.
Dar vienas svarbus momentas vaikystėje, kiek netikėtai vėliau susiejęs jos likimą su būsima profesija, buvo apsilankymas muziejuje. „Žaliakalnyje yra rašytojo Balio Sruogos muziejus-biblioteka, aš ten lankydavausi, tokia jauki bibliotekėlė. Prisimenu, kaip ten dirbusios moterys mane, gal penktokę, užvedė į to namo antrą aukštą pažiūrėti. Man tai padarė didelį įspūdį“,- sakė R. Miškinienė.
1989-1999.
Pasirinkimai
Ko gero, pats intensyviausias dešimtmetis – į jį sutelpa ir mokslai, ir šeimos sukūrimas, vaikų gimimas ir persikėlimas gyventi į Kavarską, dalyvavimas ekologiniame judėjime „Atgaja“.
1990–1996 m. R. Miškinienė Vilniaus universitete įgijo bibliotekininkės išsilavinimą. Tačiau ši profesija buvo ne visai tai, ką ji planavo. R.Miškinienė sako, kad savo gyvenimą visų pirma siejo su šokiu. Tačiau, kai pradėjo ieškoti, pasirodė, kad studijuoti išraiškos šokio ji negali, nes tokių studijų tiesiog nėra. „Tada pradėjau domėtis, ką daro kiti, ką dirba kitos šokėjos, pasirodė, kad viena iš vadovių yra bibliotekininkė. Pagalvojau, kad ten kažko ypatingo nereikia, turėsiu knygas, bet aš toliau šoksiu. Suprantat, mokytis norėjosi, man, beje, ir dabar tas pats yra, galėčiau mokytis ir mokytis“,- juokėsi R.Miškinienė, pasakodama, kaip pasirinko bibliotekininko specialybę.
Pasak jos, negalima nutylėti ir vieno svarbaus momento, kai ji labai norėjo studijuoti menotyrą Dailės akademijoje. „Aplink buvo kūrybinė terpė, pažinojau daug žmonių, besimokančių Dailės akademijoje, mano sesuo taip pat ten mokėsi. Menas labai rūpėjo, bet mano išraiškos būdas buvo kūnas – girdžiu garsą ir jį piešiu kūnu, nuotaika, būsena. Galėčiau šokti ir pagal radijo žinias. Beje, mes taip ir darydavom su draugais“,- juokiasi R. Miškinienė.
„Stojau į menotyrą dvejus metus. Vienais metais buvau visai nepasiruošusi ir netikėjau, kad į mane kas nors kreips dėmesį, tiesiog norėjau pažiūrėti, o štai antrais metais aš stojau labai pasiruošusi. Tačiau buvo labai „gražūs“ tarybiniai laikai. Priima septynis studentus į specialybę. Rašai darbą, laikai piešimo egzaminą, tave įvertina „kaip reikia“ ir pagal rezultatą aš buvau aštunta. Sakykim, vyksta piešimo egzaminas 3 dienas po 4 valandas. Panos prie palangės rūko dvi dienas, darbas tuščias, o štai per kitą sesiją ateinam ryte ir vienai merginai viskas nupaišyta. Kai tu jaunas būdamas matai, kaip tai vyksta, pasakai: „Nebenoriu“.
Mane pasikvietė katedros vedėja ir sakė: „Kitais metais ateisi, būsi pirma, žiūrėk, štai ta mergina stoja dešimtą kartą, o tu – tik antrą.“ Bet pagalvojau, kad man niekas ir taip netrukdo domėtis menu ir be mokslo, ir tikrai niekas netrukdo – kas gali trukdyti stebėti meno reiškinius, imti jų esmę? Per tuos dvejus metus puikiai pasiruošiau ir įsigilinau į meno istoriją ir tas niekur nedingo. Kas eina į drugelių muziejų, o aš – į tapybos. Aplankiau visus muziejus, kur tik buvau“,- pasakojo R. Miškinienė.
1989-1999.
Šeima ir Kavarskas
Trečiajame dešimtmetyje ji sukūrė šeimą su dailininku Šarūnu Miškiniu, tačiau į Kavarską, kur dabar ir gyvena, atvažiavo vėliau. „Šarūnas išvažiavo pirmas, gal trejus metus vienas pagyveno, nes aš tuo metu dar šokau ir nežadėjau į jokį kaimą važiuoti. Bet tu niekur nepabėgsi nuo to, kas tau lemta. Ir nieko nepakeisi – taip skirta. Nuo 1992 m. R. Miškinienė yra Kavarsko gyventoja. Kaip ji sako, kultūrinio šoko nepatyrė, bet patirčių buvo visokių. „Kavarske man buvo atradimas pati aplinka. Mano prigimtis yra kūrybiška ir atvira, todėl labai sužavėjo pati aplinka, gamta. Kai tu esi mieste, tu jautiesi stebimas, kontroliuojamas. O čia turi savo erdvę, laisvę. Man labai patinka pažinti kitus žmones, jų mąstymą. Aš iš karto susidraugavau su kaimyne, ji turėjo duonkepį, mes kepdavom duoną, tai buvo kažkas nuostabaus. Įdomu, kad mūsų kaimynas laikė kumelę, vardu Balerina. Paradoksalu, labai juokdavausi. Ta pati geroji kaimynė sakydavo – o kodėl pas jus taip ilgai dega šviesos? Močiute, aš skaičiau. „Ką darei?“, – nustebdavo.
Aš sugebėdavau turėdama du mažus vaikus įsidėt juos į mašiną, nuvažiuot į Vilnių pasižiūrėti spektaklį, naktį grįžti ir iš ryto vėl eiti į darbą. Tai buvo visiškai nesunku.
Žinoma, stebino vietinis mentalitetas, kategoriškumas, mūsų bendraamžiai, kurie ateidavo pas mus. Tuo metu aš buvau nusikirpus plaukus labai trumpai. Tai jie Šarūnui sakydavo: „Jei ji nebūtų tavo žmona, tai jau duočiau“. Juos labai trikdydavo“, – juokėsi R. Miškinienė.
Alternatyvios Joninės
1997 metais ji dirbo Kavarsko kultūros namų direktore. „Per tuos metus spėjom kai ką padaryti, aš gi negaliu be alternatyvų. Man žodis alternatyva yra labai artimas – visada noriu ieškoti kito požiūrio kampo. Per Jonines sukūrėm su jaunimu tokį alternatyvų šou iš antrinių medžiagų su elektronine muzika, kad dar iki šiol apie tai pasakoja. Pievoje ištiesėm 20 metrų polietileno, darėm kostiumus iš antrinių medžiagų, parinkom labai sudėtingą elektroninę muziką, buvo apšvietimas, paskui net ir į Anykščius atvažiavom parodyti“,- juokėsi R. Miškinienė
Pasak jos, būdavo ir kiek netikėtų nuotykių. „Kavarske išasfaltavo Šaltinio gatvę, o kartą su labai trumpais šortais ten patraukiau mokytis važinėti riedučiais. Tuo metu buvau Kultūros namų direktore – kad važiuoju, kad mojuoju, o iš priekio ateina monsinjoras Alfonsas Svarinskas su sutana, mane pamatęs nuščiuvo žmogus. Turėjau teisintis, kad mokausi riedučiais važiuot“,- prisiminė R. Miškinienė.
Filmai pasiekia ir Paryžių
Nuo 1998 m. R. Miškinienė dirba J. Biliūno gimnazijos bibliotekos vedėja, o į jos veiklų sąrašą be įvairių neformaliojo švietimo veiklų, meno ir šiuolaikinio šokio įsibrovė dar ir kinas. Jos vadovaujamas „Kino klubas“ garsina Anykščius ir užsienyje. „Kino klubas“ kasmet sukuria apie 10 kino ir video filmų, darbai jau pelnė apdovanojimų mokinių kino festivaliuose. R. Miškinienė dirba su tarptautiniu kino edukacijos projektu „Le Cinema, cent ans de jeunesse“. Šio projekto metu anykštėnų moksleivių sukurtas vaidybinis filmas „Tiltas“ 2016 metais kaip lietuviško kino pavyzdys buvo pristatytas Prancūzų sinematekoje Paryžiuje (Prancūzija).
„Į mokyklą mane pakvietė direktorius Vaclovas Bražėnas. Ne aš pati čia atėjau, iki šiol prisimenu labai gražiai pirmą pokalbį. Atvirai pasakiau, kad daugelio dalykų aš nemoku ir nežinau. Visą laiką einu atvirai – daugeliui darbdavių sakydavau, kad nesu to dariusi, kai šiuolaikinė įsidarbinimo filosofija teigia, kad tu save turi pateikti tik iš geros pusės. V. Bražėnas sakė: „Mes bibliotekoj turim vieną kompiuterį“. Aš jam pasakiau, kad esu mačius kompiuterį studijose, bet dar nieko apie jį nežinau. „Gerai“,- atsakė V. Bražėnas. Ir tada prasidėjo mano darbai, esu parašiusi krūvas projektų, kaip gauti tų kompiuterių“, – darbo pradžią prisimena R. Miškinienė.
Ji teigia, kad visos jos, kaip bibliotekininkės, veiklos yra skirtos tam, kad jaunas žmogus atsiskleistų, sakykim, jos sukurta „1 kūrinio galerija“, kuri gyvuoja daugiau kaip dešimtmetį. „Kaip bibliotekininkė, iš esmės kitaip traktuoju knygas ir pačios bibliotekos veiklą. Literatūra – tai būdas atrasti save. Ne perskaityti ir užsikrauti kažkuo, o būdas atrasti ir keisti save. Iš viso aš darau tik tai, kas, mano manymu, gali apeliuoti į jauno žmogaus pasaulėjautinius dalykus. Tai leidžia jaunuoliui susidėlioti vertybes pačiam“,- apie savo siekius kalbėjo R.Miškinienė.
Beje, nors jos veikla įvertinta jau ne vieną kartą, R.Miškinienė teigia, kad jai svarbesnis yra kūrybos procesas, o ne rezultatas. Kodėl? Todėl turbūt, kad kūryba panaši į gyvenimą.
