Birželio 23-29 dienomis Švenčionių rajono Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centre vyko jaunųjų miško bičiulių stovykla, į kurią buvo pakviesti Aplinkos ministerijos konkursus laimėję laureatai – jaunieji miško bičiuliai. Jaunųjų miško bičiulių sambūris apima visą Lietuvą. Jo būreliai veikia kone kiekvienoje mokykloje, o globoja juos atskiros miškų urėdijos arba girininkijos. Taip ugdoma naujoji miško draugų karta. Dalis jų taps miškininkais, kaip nutiko man, o kiti bus tiesiog geri, gamtą atjaučiantys žmonės.
Birželio 23-29 dienomis Švenčionių rajono Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centre vyko jaunųjų miško bičiulių stovykla, į kurią buvo pakviesti Aplinkos ministerijos konkursus laimėję laureatai – jaunieji miško bičiuliai. Jaunųjų miško bičiulių sambūris apima visą Lietuvą. Jo būreliai veikia kone kiekvienoje mokykloje, o globoja juos atskiros miškų urėdijos arba girininkijos. Taip ugdoma naujoji miško draugų karta. Dalis jų taps miškininkais, kaip nutiko man, o kiti bus tiesiog geri, gamtą atjaučiantys žmonės.
Stovykloje dalyvavo šimtas jaunųjų miško bičiulių iš visos Lietuvos. Iš mūsų Anykščių rajono Viešintų pagrindinės mokyklos dalyvavo trys moksleiviai .
Į minėtą stovyklą Kaltanėnuose buvau pakviesti lektoriai. Užsiėmimus vedė Audronis Vilutis (Švenčionėlių meno mokyklos dailės mokytojas), Ona Gilienė (Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė) ir Kęstutis Kvietkauskas (LR Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento miškų kontrolės skyriaus vyr. specialistas ), Andrius Gaidramavičius, miškininkas, biologas, o dabar VU doktorantas.
Kas vakarą vyko vis skirtingi renginiai: Joninių šventimas, naktinis žygis, talentų vakaras, viktorina, šikšnosparnių stebėjimas, diskotekos.
Pagaliau vien ko verta pati to krašto gamta! Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras įsikūręs itin gražioje aplinkoje, ant Žeimenos kranto, buvusios mokyklos patalpose. Man, kaip mažųjų kaimiškųjų mokyklų „advokatui”, labai gaila tų uždaromų mokyklų. Nes jei nebėra mokyklos, tai naujos šeimos tokioje gyvenvietėje nebesikuria. Kas norės vaikus į mokyklą vežioti dešimt ar keliolika kilometrų? Sukasi užburtas ratas: mokykla uždaroma, nes sumažėja mokinių, o mokinių nelieka, nes nebėra kur jiems mokytis.
Bet jei nėra kitos išeities, tai mokyklų reorganizavimas į ugdymo ir turizmo centrus, kaip padaryta Kaltanėnuose, yra geriausias pavyzdys ne tik mūsų rajonui ir visai Lietuvai. Reikia žemai nulenkti galvą buvusios Kaltanėnų pagrindinės mokyklos direktoriui Kęstučiui Lisauskui, kad jo iniciatyva uždaryta mokykla tebėra kultūros ir švietimo židinys šiame gražiame krašte.
Kaltanėnų turizmo centre mane sužavėjo miniatiūrinė aktų salė, valgykla, mažos klasės. Galiu įsivaizduoti, kad tokioje mokykloje mokytis ir dirbti buvo labai jauku. O dabar vaikus tenka vežioti autobusais į svetimą miestą. Darant ne vieną reisą. Iš gamtos prieglobsčio į pilkas gatves. Manau, kad būtent didesnių miestų vaikus reikia vežioti į kaimo mokyklas, o ne atvirkščiai. Kuo kaimo vaikai yra blogesni, kad vežioti reikia būtent juos?
Dėstytojai pastebėjau, kad jaunieji miško bičiuliai turi daug teorinių žinių, bet praktinių – labai mažai. Buvo viena maža mergaitė, kuri pažinojo beveik visus augalus, nes pati prisipažino, kad gyvena kaime, o dauguma kitų moksleivių net lubino nepažįsta. Dėstytojas papasakojo apie gamtoje sutinkamus valgomus augalus, daugelis nustebo, kad biologijos pamokos gali būti tokios įdomios.
Tokios stovyklos, kokia vyko Kaltanėnuose, tarsi kompensuoja tai, ko negali vaikams duoti miestų mokyklos. Čia vaikai mokosi pažinti tikrą, gyvą pasaulį, kuris yra kur kas įdomesnis nei virtualus pasaulis kompiuterio monitoriuje ar televizoriuje. Belieka padėkoti Aplinkos ministerijai, kuri suteikė galimybę jauniesiems miško bičiuliams nemokamai dalyvauti šioje stovykloje iš viešajai įstaigai „Nepriklausomi projektai”, kuri šią stovyklą įgyvendino.
Aidas Aidukas, Anykščių r. Viešintų pagrindinė mokykla
