Yra straipsnių, į kuriuos reaguoju asmeniškai. Jiems pasirodžius portale anyksta.lt vis atsiverčiu pasižiūrėti, ką žmonės prikomentavo. Ir reikia man ne liaupsių ir pagyrų – esu dėkinga savo skaitytojams už gražius žodžius, už tai, kad kartais sustabdo gatvėje ir tarsi nejaukiai jausdamiesi prataria – „įkrito man į širdį“, tačiau būna tekstų, pašnekovų, situacijų, kurios man taip „įkrenta į širdį“…
Nemėgstu grįžti prie senų tekstų, prie jau pasakotų istorijų, stengiuosi laikytis principo – „parašei ir paleisk“. Aišku, ne visada pavyksta. Ir tada kremtuosi, nežinau, kaip vėl iš naujo pasakoti jau pasakotą istoriją, į kurią teksto vietą įpinti naujas detales, o mintis apie vieną ar kitą straipsnį dažnai nešiojuosi su savimi ir eidama į parduotuvę, ir plaudama namų grindis, ir glostydama katiną, o kartais net bendraudama su artimaisiais. „Tu vėl kažkur išėjai…“ – būna išgirstu iš savųjų, geriausiai mane pažįstančių…
Šiandien su savimi nešiojuosi pavasarį pradėtą temą apie dvi našlaites dvynes Kristiną ir Aureliją Budrytes iš Čekonių kaimo (Anykščių r.) bei jų globėją septintą dešimtį bebaigiantį Jurgį Čirbinską.
Tiesą sakant, su šia šeima susipažinau kiek anksčiau, kai prieš porą metų rengiau tekstą Tėvo dienai…
O šį pavasarį viena mergaičių krikštamotė Sveta Smertjeva pakvietė geros valios žmones prisidėti prie labdaros akcijos ir mergaitėms, gyvenusioms avarinės būklės name, padovanoti šiltus, jaukius, šviesius namus. Nepasakosiu, kaip vyko labdaros akciją, kiek pinigų buvo suaukota, kokie darbai padaryti – visa tai bus galima perskaityti rugsėjo pabaigoje išeisiančiame žurnale „Aukštaitiškas formatas“.
Noriu kalbėti apie gerumą, atjautą ir žmogiškumą… Pavasarį portale pasirodžius tekstui, kuriame pasakojau mergaičių gimimo ir gyvenimo istoriją, pasipylė komentarai. „Kam čia tokioms aukoti“, „geriau duoti meškerę, o ne jau sužvejotą žuvį“, „tai yra probleminės merginos, kurios mokykloje terorizuoja vaikus, tad ne jų buitimi reikia rūpintis, o psichine sveikata…“. Tai tik keli komentarai, kuriuo tada skaičiau ir priėmiau labai asmeniškai…
Ir skaitydama komentarus galvojau ne apie mergaites, o apie tai rašiusius žmones. Man rėkte norėjosi išrėkti: „Mielieji, neaukokit, užverkit savo pinigines ir tik būkit laimingi“. Laimės linkėjau todėl, jog manau, kad laimingas žmogus niekada neteis, nesityčios, jame nebus piktdžiugos.
Visada tikėjau bumerango principu – tu duosi, tau irgi bus duoti, tu pasidalinsi – ir su tavimi dalinsis, tu sušildysi – ir pats būsi apglėbtas. Tačiau prieš kelias dienas gerdama jaukioje S. Smertjevos virtuvėje arbatą, išgirdau paradoksalią mintį apie tą skraidantį ir neva grįžtantį bumerangą. Ji man pasakė: „Daiva, o gal būna situacijų, kai tas bumerangas negrįžta, kai padarai gerą darbą ir paleidi jį nelaukdamas grąžos..“ Išgirdusi tai, kiek sutrikau – noriu, kad mano apkabinimas neliktų nepastebėtas, noriu, kad ištartas palaikymo žodis man grįžtų, kai labiausiai jo stokosiu… Tačiau praėjus kelioms dienoms po pokalbio supratau, kad gyvenime iš tikrųjų taip būna – gal tikrai gražių norų pridėtas bumerangas nuskrenda ir lieka kaip įrodymas, kaip garantas, kad pasaulis gražus, kad jame gyvena žmonės, kurie nuoširdžiai nori padėti.
Rašydama apie dvynių mergaičių istoriją, galvoju apie tuos teisuolius, kurie žino, ko labiau joms reikia – finansinės ar psichologinės paramos, naujų batų ar šilto glėbio…
Ir kai galiausiai išgirstu „kad, oi, ne saldainiukai auga“, minčių galvoje prisikaupia galybė ir atrodo, kad imsiu ir jas vis išrėksiu, tačiau tik pakeliu akis ir nuoširdžiai tikiuosi, kad tokie vertintojai ir teisuoliai bent trumpam apleis nežinia kokiu būdu „užsitarnautą“ pasaulio teisėjo kėdę.
„Ne saldainiukai, o ir pedagogai su jomis vargsta“, – toliau girdžiu kalbant.
Ir nesuprantu vieno, kaip suaugę dėdės ir tetos šitaip reiškia savo mintis. Ar beveik niekam nereikalingas kūdikis, augęs tik visiškai svetimų žmonių pagalba, galėjo tapti „saldainiuku“? Ir, ačiū Dievui, kad tokiu netapo, nes šiandieniniame pasaulyje jis ir bus suvalgytas kaip saldainiukas – gurkt, ir nebėra.
Laimei, šalia atsirado žmonių, kurie nevyniojo mergaičių į blizgantį saldainių popieriuką ir neaugino „šiltnamyje“.
O jau pasakymas, kad „mokytojai su jomis nesusitvarko” man kelia šypsena. Tiek mokyklose pristeigta visokių etatų – socialinių pedagogų, psichologų, pagalbininkų, žmonių, kurie tokias ir panašias situacijas turėjo spręsti universiteto suole, o ne atsidusti ir sakyti „šis atvejis beviltiškas“. Ir mokytojų problema, kad negeba prieiti prie vaiko – gal kiek kitokio, gal kiek daugiau reikalaujančio dėmesio, o gal paprasčiausiai norinčio būti apkabintu. Ir galiu daryti tik vieną išvadą – arba visi tie psichologai ir kitokie „-ogai“ universitete pasirodydavo tik sesijų metu, arba mama liepė stoti į labai nemėgstamą specialybę.
Tad grįždama prie Aurelijos ir Kristinos noriu pasakyti tik tiek – pabendraukit su jomis ne kaip kažin kokį statusą turintys asmenys, o nuoširdžiai, šiltai ir gal vaikiškai.
Ir dar – nustokim laukti grįžtančių bumerangų, teskraido jie savo keliais…
