Ir Tarybų valdžia rūpinosi laukine gamta

Senuosiuose „Kolektyvinio darbo“ laikraščiuose šiek tiek dėmesio skiriama ir kitai – laukinei – gyvūnijai. 1961 metų numeriuose atsirado skyrelis „Gamta, medžioklė, žūklė“, kuriame rašoma apie gyvąją laukinę gamtą.

Varnų skaičių reikia retinti

Minėtų metų 46-ajame numeryje yra tekstas „Aktyviau naikinti plėšrūnus“. S. Taleikis, valstybinis gamtos apsaugos inspektorius, piktinasi laukiniais ar sulaukėjusiais gyvūnais, darančiais žalą „laukinei medžiojamajai faunai“. Straipsnyje inspektorius rašo:
„Kiekvieno medžiotojo, gamtos mylėtojo pareiga kovoti su plėšrūnais, kurių mūsų laukuose gana daug. Vanagai, varnos, šarkos, valkatos šunys ir katės pavasario metu daro didelius nuostolius laukinei medžiojamai faunai, giesmininkams. Ypač pas mus paplitusios pilkosios varnos. Jų skaičių reikėtų gerokai apmažinti. Kai kurie medžiotojai supranta tai ir šį darbą nepriekaištingai atlieka. Debeikių apylinkės visuomeninis gamtos apsaugos inspektorius Jadlauskas kiekvieną pavasarį ir vasarą sunaikina dešimtis plėšrūnų. Šiuo metu jo sąskaita kaip niekad turtinga.
Aktyviai dalyvauja šiame darbe ir kiti medžiotojai, kaip L. Žemaitis, A. Maldeikis, Biliūnas, Vaišvila, Pilkis.

Bet tokių mažiau“.

Toliau S. Taleikis peikia anykštėnus medžiotojus: „Žymiai daugiau tų, kurių šautuvai per vasarą kabo ant sienos. Tai daugiausia Anykščių miesto gyventojai. Atsiranda tokių medžiotojų, kurie laiko palaidus skalikus. Pav., visą pavasarį bastėsi laukuose Akmenos apylinkės Valečkų kaimo gyventojo Strolios skalikas. Ir dabar plėšikauja Rubikių ežero pakraščiais medžiotojo P. Šeduikio margis. Nebėra reikalo kalbėti, kokią žalą jie daro.
Labai blogai vykdomas Anykščių rajono DŽD Tarybos 1960 metų rugsėjo mėnesio 27 d. Sprendimas „Dėl priemonių kovai su pasiutimo liga rajone“. Palaidų šunų pamatysi kuone antrame trečiame kieme, kai tuo tarpu laukiniai žvėrys, kaip lapės, usūriniai šunys, ir šiuo metu krinta nuo iki šiol nenustatytos ligos. Nėra abejonės, kad jų tarpe gali būti egzempliorių, kritusių pasiutlige. Reiškia, pasiutimo liga gali kiekvienu metu įsižiebti, nes jos židiniai gyvi. Tačiau apylinkių tarybų vykdomųjų komitetų, milicijos ir sveikatos apsaugos darbuotojai imasi maža priemonių aiškinamajam darbui gyventojų tarpe, pravesti ir rajono tarybos sprendimui įvykdyti. Gaujos šunų bastosi ir Anykščių mieste. Milicijos darbuotojai laukia, kol šunis ims naikinti medžiotojai, šie – kol milicijos darbuotojai, nors kovoti privalo visi“.

Briedės išgelbėti nepavyko…

67-asis numeris yra išleistas su L. Jariečio tekstu „Tragedija ežere“. Gamtininkas aprašo nelaimę, įvykusią Kušlių ežere – ten nuskendo briedė…
Skyrelyje „Gamta, medžioklė, žūklė“ L. Jarietis skaitytojams rašo:
„Šį kartą prie Kušlių ežero atsigerti ir pasimaudyti atėjo ne tik briedė su mažyliu, bet, kaip rodo pėdsakai, su jais atžingsniavo ir šeimos galva – girių karalius briedis.
Pirmoji maudėsi pataitė. Pūkštelėjusi į vandenį nuo liūliuojančios, pelkėtos pakrantės, ji valandėlę paplaukioji ir pasuko į krantą.
Jauna, gal kokių penkių metų briedė, įtempusi galingus raumenis, krūtine versdama dumblėtą pakraščio velėną ir kojomis raudama negilaus dumblėto pakrantės dugno augmeniją, be abejo, būtų išplaukusi. Bet staiga kažkas nutvėrė jos kairiąją priešakinę koją. Norėdama išlaisvinti koją, briedė pradėjo blaškytis, stengėsi atsiremti laisvomis kojomis į nematomą kliūtį. Bet ir kita koja įkliuvo. Apimta baimės, ji ėmėsi paskutinių pastangų, vartėsi ant šonų, spyrėsi užpakalinėmis kojomis. Bet, nežiūrint baisių pastangų, viskas veltui. Po kurio laiko ji amžinai nurimo.
Ilgai dar trypė krante senas patinas, stebėdamas tamsų paslaptingą vandenį, kuris amžinai prarijo jo draugę. Tyliai ir liūdnai mykė mažylis, šaukdamas motiną. Bet viskas veltui. Paryčiais patinas nusivedė jauniklį į girios gelmes.
Jau beveik įpusėjus dienai, Kušlių paežerės gyventojai Gečiūnas ir Mirklys pamatė ežere tamsią dėmę. Reikėjo padėti nemažai pastangų, kol briedės lavoną ištraukėme iš ežero. Bet medžio išvarta, gulinti dugne gal šimtus metų, po kuria briedė buvo pakišusi kojas, liko ežere.
Šią ežero vietą mes aptversime, kad ateityje panašios tragedijos nepasikartotų“.

Bebrų pietūs

Minėtų metų 87-ajame numeryje L. Žemaitis, Visuomeninis gamtos apsaugos inspektorius, pateikia jaukų tekstą apie bebrų gyvenimą „Bebrai darbuojasi“.
„Rugpjūčio pradžioj vėtra nulaužė krante augusią apie 20 cm storio drebulę. Medis pakibo per 10 cm nuo vandens.
Netrukus kamieno galas jau buvo nužievintas, o kai žvėreliai aukščiau iškilusio virš vandens kamieno nebepasiekė, pradėjo po truputį medį gramzdinti gilyn.
Vieną šviesų rugsėjo vakarą nutariau pažiūrėti, kaip darbuojasi bebrai. Vos pradėjus temti, prie drebulės pasirodė iš pradžių vienas, o po poros minučių dar ketvertas kirtėjų. Nužievintas drebulės kamienas baltavo virš vandens ir mažesniesiems bebrams buvo nepasiekiamas. Kurį laiką žvėreliai plaukiojo apie medį. Vienas storulis, matyt, jauniklis, bandė užsirepečkioti ant kamieno, bet, gavęs snukio niuksą į pašonę, atrodo, nuo šeimos vado, šlamštelėjo į vandenį. Netrukus bebrai vienas po kito dingo po vandeniu. Ir aš pastebėjau, kad medis pradėjo judėti ir grimzti gilyn. Netrukus rudieji kirtėjai vėl pasirodė paviršiuje ir žinovų akimis apžiūrinėjo medį. Antrą kartą panirę žvėreliai pabaigė jį gramzdinti. Netrukus stiprūs kapliai lengvai smigo į sultingą drebulės žievę. Gulėdamas virš jų ant kranto, tyčiomis nulaužiau drebulės šakelę. Trakštelėjus jai, didysis bebras liovėsi graužęs ir ėmė klausytis. Šakute ėmiau barbenti į kamieną. Visi kirtėjai iškarto nutilo ir sustojo lyg stabo ištikti, o netrukus be mažiausio garso dingo tamsioje gelmėje“, – pasakoja gamtininkas..
-ANYKŠTA