Iš bebrų tapkime paukščiais…

Mikierių girininkijos patalpose birželio 3-iąją vyko Šimonių girios bendruomenės organizuota diskusija „Ekologinių, socialinių ir ekonominių poreikių suderinimas Šimonių girioje”, kurioje kalbėtasi apie Šimonių girios išsaugojimą ir apskritai apie miškotvarkos situaciją Lietuvoje.
Renginyje savo požiūrį išsakė ir Šimonių girios gynėjai, ir valdininkai, ir miškininkai, ir mokslininkai.

Kirsti mažiau!

Į Šimonių girios bendruomenę susibūrė sodybas šiame miške turintys žmonės. O juridinio vieneto suformavimo tikslas, kaip sako patys miško gynėjai, turėti tvirtesnę platformą, nes į fizinių asmenų reikalavimus valdžia dėmesio nekreipia.
Mikieriuose kalbėjo Vilniaus universiteto docentas dr. Ričardas Skorupskas, Seimo narė Aistė Gedvilienė, Aplinkos viceministras Danas Augutis, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė ir kiti. Konferenciją moderavo dr. Giedrė Godienė iš Vilniaus universiteto Geomokslų instituto.
Renginys prasidėjo smuikininkų Martyno Švėgždos von Bekerio ir Barboros Domarkaitės koncertu. Šie menininkai ir patys Šimonių girioje turi sodybas. O po pagrindinių pranešimų vyko darbas grupėse.
„Vietos bendruomenė tvirtai išsako savo poreikius – KIRSTI MAŽIAU!!! Laikas pereiti prie mažiau intensyvios, gamtai artimos miškininkystės, didinti ekosistemų apsaugos ir ekstensyvios rekreacijos miškų plotus, kur galėtų rastis žalios darbo vietos, augti nemedieninė ekonomika. Šimonių biosferos poligonas galėtų tapti gamtinių tyrimų ir gamtinės miškininkystės bei miško terapijos centru, taip išnaudojant šios teritorijos ekologinį, rekreacinį-socialinį potencialą ir teikiant šaliai ne mažesnę ekonominę naudą“, – po renginio savo siekius „Facebook“-e reziumavo Šimonių girios bendruomenė.

Meras: gerai, kad bent kažkas vyksta

Koferencijoje kalbėjęs Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, profesionalus gamtininkas, sakė pritariantis Šimonių girios bendruomenės iniciatyvoms.
„Daugybę metų kalbėjau, kad negali būti plyni kirtimai vykdomi saugomose teritorijose. Ir mano tėviškėje, Kaukinės miške (Kaišiadorių raj. – aut. past.), kuris mano iniciatyva buvo paskelbtas draustiniu, kertama plynai, nors ten auga rečiausi augalai. Jeigu koks nesusipratęs brakonierius pagauna kokį kilbuką mažo upėtakio pavidalo, tai jis gauna milžinišką baudą, o iškirtus hektarą miško plynai, sunaikinama tūkstantis svogūninių dantažolių, kurios jau yra ant išnykimo ribos. Ir jokių baudų“, – Mikieriuose kalbėjo S.Obelevičius. Šioje vietoje merą pertraukė Valstybinės miškų urėdijos Anykščių padalinio laikinasis vadovas Kęstutis Bilbokas sakydamas, jog meras, būdamas gamtininkas, neturėtų leistis į emocijas.
Po K. Bilboko replikos S. Obelevičius sakė, jog dabar bent kažkas vyksta. „Vyksta nacionalinis miškų susitarimas. Sunku susitarti, kai yra visiškai diametraliai priešingos pozicijos, bet vyksta. Dėl saugomų teritorijų irgi atsiranda rezultatai. Savivaldybė tokiems bendruomenių projektams visiškai pritaria. Suprantame ir miškininkus, kurie vykdo ūkinę veiklą. Pagaliau tai yra ir valstybės pajamos. Bet išskirti teritorijas, kurios yra rekreacinės paskirties, yra įmanoma“, – dėstė politikas.
Renginio moderatorė dr.G. Godienė S. Obelevičiaus klausė, ar tiesa, jog ketinta Anykščių regioninį parką plėsti į Šimonių girios pusę.
„Taip. Ir profesorius Paulius Kavaliauskas kažkada pripažino, kad Anykščių rajone turėjo būti Aukštaitijos nacionalinis parkas, nes dabartinis Aukštaitijos parkas yra pusiau Dzūkijoje. Į Šimonių girios pusę logiška plėsti regioninį parką, ypač Šventosios upės kilpos, tai unikalūs dalykai“, – kalbėjo S.Obelevičius.

Nėra tik juoda ir balta

Aplinkos viceministras D. Augutis Mikieriuose sakė, jog turi ne vien tik gerų žinių.
Viceministras sakė, jog Nacionalinis miškų susitarimas jau baigiamas redaguoti, tačiau iki galo interesų grupėms taip ir nepavyko susitarti: „Artimiausiu metu tekstas bus redaguotas ir perduotas politikams – jie priims sprendimą, ką daryti dėl tų vietų, dėl kurių nebuvo sutarta. Nebuvo sutarta dviejose labai stipriose vietose, kuriose niekada ir nebuvo sutarta,- dėl biologinės įvairovės apsaugos ir ekonominio naudojimo. Visam pasaulyje miškų apsauga tik didėja. Lygiai tuo pat metu mediena yra labai svarbi žaliava Žaliajam kursui, kad neatsinaujinančius išteklius pakeistume atsinaujinančiais ištekliais. To balanso paieškoms ir buvo skirtas nacionalinis susitarimas. Po metų reikia konstatuoti, kad pačiam sektoriui dėl to susitarti nepavyksta. Turės tartis politikai, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Tik klausimas, ar tai įmanoma.“
Pasak svečio, ūkininkavimo intensyvumas Lietuvos miškuose nėra didelis, palyginti su Vakarų Europa. „Galime kažkokia apimtimi atsitraukti iš saugomų teritorijų ir intensyvinti veiklą ūkiniuose miškuose, nes balansą reikia išlaikyti. Profesorius Gediminas Brazaitis yra pasakęs, kad ten, kur saugome, turime saugoti labiau, o ten, kur naudojame, – turime naudoti labiau. Toks ir ministerijos požiūris būtų“, – aiškino D.Augutis.
Jis dėstė, jog yra rengiami Šimonių girios apsaugos tikslai, tačiau šioje girioje vyraujanti miškų grupė yra ūkiniai miškai. Tiesa, veiklą ūkiniuose miškuose riboja kiti įvairūs įsipareigojimai, susiję su paukščių apsaugos zonomis, natūraliomis buveinėmis. „Turime dvi paralelines sistemas – miškų grupė, kuri nevisiškai atitinka tikrovės, ir miškininkas negali pagal ją priimti sprendimo, turi pasižiūrėti dar ir kitus dokumentus. Reikia tas sistemas suvienyti. Dabar Lietuvoje yra toks kazusas, kad ūkinis miškas nebūtinai reiškia, kad tu gali kirsti, o draustinio miškas nereiškia, kad ten nebus vykdoma kažkokia ūkinė veikla. Šitai reikia išspręsti“, – pasakojo Aplinkos ministerijos atstovas.
„Biosferos poligonas nėra skirtas rekreacijai. Biosferos poligonas yra skirtas gamtos vertybių apsaugai. Rekreacija šitoje vietoje yra antrinis, gal net tretinis veiksmas. Biosferos poligone nėra rekreacinių miškų. Ir jų nenumatoma (steigti – aut.past). Visi čia nori lėto poilsio, bet aš nežinau, ar jūs tikrai norite tos tikrosios B grupės miškų su stovyklavietėmis, pavadinkim, su tuo aktyviuoju turizmu. Saugotina teritorija ne tam skirta, tam turime nacionalinius parkus, regioninius parkus su išskirtomis zonomis. O čia pirmiausia turėtų būti miško ekosistemos apsauga, pasyvusis turizmas.
Negalima pasakyti, kad Šimonių girioje nebus kertama. Kur nėra gamtinių vertybių, iš ten reikia gauti medieną“, – išvaryti medžių pjovėjų iš Šimonių girios nežadėjo viceministras.

Miškininkas tikino, kad žino, ką daro

Valstybinės miškų urėdijos Anykščių padalinio laikinasis vadovas K.Bilbokas dėstė, jog iki tol, kol miškas pasiekia brandą, jį prižiūrėti turi trys kartos.
„Jūs matote trijų kartų rezultatą. Nėra blogas tas rezultatas, kurį mes šiandien turime. Yra valstybiniai miškai, kur reguliavimas yra valstybiniu mastu sprendžiamas, ir turime privačius miškus, kur ūkininkavimo intensyvumas galbūt skiriasi. Anykščių krašte valstybiniai miškai sudaro 30 procentų. Biosferos poligone yra 54 proc. valstybinių miškų. 85 ha užima pagrindiniai kirtimai: toks derliaus nuėmimas iš 6200 ha. Iš tų 85 ha 76 proc. yra neplyni kirtimai. Tik 24 proc. čia kertame plynai. Lietuvoje mes esame pirmąją vietą neplynų kirtimų srityje pasiekę. Nors kritikuojate, kad pušynų neplyni kirtimai atrodo kaip plyni kirtimai, bet mes esame profesionalai, mūsų tikslas – atkurti mišką ir pušyno kitaip mes neatkursime. Aiškiname visuomenei, kad pušynus turime būtent taip kirsti. Eglynuose paprasčiau, juos galima kirsti laipsniškai, pomiškis užtamsina, eglaitės gali augti ir tamsiau, todėl eglynų kaitos labai ir nepastebite. O su pušynais – kitaip nebus, nes norime turėti gerą mišką, sveiką mišką ir gyvą mišką. Gyvas miškas, tai jūs akcentuojate, turi būti prižiūrimas, turi būti ūkininkaujama, turi būti gydomos ligos, kontroliuojama kenkėjų invazija. Aš 38 metus esu miškininkas. 1992 – 94-ųjų istorija, sausros ir visa kita (man žinoma – aut pastaba). Šimtais hektarų džiūvo eglynai ir, jeigu būtų buvusi nestabdoma šita invazija, mes dabar turėtume nudžiūvusius eglynus. Šabakštynus, nebe miškus. Norėčiau supratimo. Mes – urbanizuota visuomenė, nebe laukinis kraštas, be ūkininkavimo mes sveikų miškų neturėsime, pati gamta nebesugeba gintis“, – miškininkų poziciją išdėstė K.Bilbokas.

Apsauga ir rekreacija nedera viena su kita

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė kalbėjo, kad Lietuvos piliečiai dabar išgyvena tarsi antrąją ekologinio – gamtosauginio pakilimo bangą. Pirmoji banga susiformavo atkuriant nepriklausomybę, kai pradėti steigti nacionaliniai bei regioniniai parkai ir žmonės labai rūpinosi aplinkosauga.
„Labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp apsaugos ir naudojimo. Tik rezervatuose uždrausta bet kokia veikla. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, draustiniuose, biosferos poligonuose – ir saugom, ir naudojam. Ir čia žymiai sunkiau. Uždrausti gal tuo metu sunku, bet paskui paprasta: visiems žaidimo taisyklės aiškios. Kitur nėra lengva. Biosferos poligonais pasinaudota, kai valstybė turėjo įvykdyti savo įsipareigojimus Europos komisijai dar prieš narystę ES. Reikėjo įsteigti paukščių apsaugai svarbias teritorijas, buvo atrinktos teritorijos, kurios svarbios vienoms ar kitoms rūšims. Jas nebuvo labai sudėtinga įsteigti, bet išsaugoti tikrai sudėtinga. Teisės aktai taip pat modifikavosi: pradžioje neleidome šukomis mėlynių rinkti, bet kai pravažiuoja miškovežis, tai jisai viską sunaikina. Mūsų teisės aktai eina iš paskos, nespėjame koja kojon. Teisės aktai pritaikyti vienai sistemai, o atsiradus kitai sistemai… “ – kalbėjo R.Baškytė tikindama, kad reikia koreguoti šalies teisės aktus. Pasak jos, labai svarbu suderinti rekreacijos ir miško išsaugojimo klausimus.
„Negalėtume pasakyti, kad visi draustiniai bus skirti ir rekreacijai. Draustiniuose galimas pažintinis turizmas, dar yra viena išimtis – vandens turizmas. Matėme Mikierių kilpose: kai žmonės plaukia ilgą atstumą, jiems reikia išlipti ir į krantą, bet stovyklavietes reikėtų iškelti iš draustinių, nes ten, kur galima vandens turistui, atvažiuoja ir žmonės su automobiliais“, – sakė Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja.

Kėdės turi tarnauti 100 metų

Nacionalinės aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė sakė, jog ji išvaikščiojo Šimonių girią, ir dėstė, kad girioje vyrauja ūkininkavimas, o aplinkosauga yra tik apsimestinė.
„Kas yra Žaliasis kursas? Visiems tai yra mistika. Visi galvoja, kad tai yra aplinkosauga. Tai nėra aplinkosauga. Iš principo nuo to, kaip ir ką mes vartojam, priklauso mūsų gamta.
/…/. Mes turime biologinės įvairovės krizę, turime klimato krizę ir taip nebegalime elgtis. Mes turime esmingai keistis, tai turi būti klimatui neutralu. Mūsų ekonomika turi būti atsieta nuo papildomų išteklių poreikių. Viceministras kalbėjo, kad mediena labai reikalinga. Taip, ji labai reikalinga. Tada klausimas – ką mes darome su nukirsta mediena? Ar mes ją deginame, ar gaminame kėdes, ar dedame į baldus, ar dedame į namus? Ir tai yra mūsų pasirinkimas. Mes turime keistis. Kai iškertame, medieną turime naudoti kuo ilgiau ir kuo geriau. Užuot kažką gaminę, eikime į miškus. Ekonomiką gaminkime per nemedieną. Reikia pajusti, kas yra tas pokytis, ir tai esminiai dalykai. Ir šitame lūžio taške mes nueiname į nacionalinį susitarimą. Galima pamiršti mūsų susitarimą, imti Europos strategiją ir ją įgyvendinti. Iš tiesų, tai yra kompromisas – ambicija buvo geresnė. Kaip Lietuvoje, taip ir Europoje vyksta kova tarp sena ir nauja. Tarp to, kad mes esame besaikiai vartotojai, tarp to, kas turi būti ateityje. Turime būti kažkokie kitokie. Europinė strategija pirmiausia numato, kaip naudojama mediena: mediena turi tarnauti ilgiau, mes negalime turėti kėdžių penkeriems metams, reikia šimtui metų. Taip, mums reikės daug kuro. Aišku, mediena turi keisti cementą, cementas labai imlus CO2 ir panašiai. Bet turi būti vystoma nemedieninė ekonomika. Mes turime eiti į socialinius dalykus“, – dėstė L.Paškevičiūtė, atstovavusi vienai iš pusių, kai buvo rengiamas Nacionalinis miškų susitarimas.

Susitarimas tarp žmonių ir planetos

Vilniaus universiteto docentas dr. R.Skorupskas apžvelgė gamtinę ir geografinę Šimonių girios padėtį. Pasak mokslininko, Šimonių giria – vienintelis toks didelis ir įvairiapusis gamtinis objektas Šiaurės rytų Lietuvoje. Ji yra netoli urbanizuotų teritorijų ir turi didelį rekreacinį potencialą.
„Net pats intensyviausias rekreacinis naudojimas savo daroma žala niekada nepranoks ūkinio naudojimo. /…/. Iš bebro taptume paukščiais, mišką naudotume nieko negrauždami“, – linkėjo dr. R.Skorupskas.
Seimo narė A. Gedvilienė sakė, kad Nacionaliniame miškų susitarime ne interesų grupės turėtų tartis tarpusavyje.
„Pasidalykim kažkuo, kas yra ne mūsų. Kiek pjausim, ką pjausim… Nacionalinis susitarimas turėtų būti sudaromas tarp mūsų ir planetos, kuri siunčia signalus: aš pavargau nuo jūsų. Visas susitarimas turėtų būti orientuotas į tai, kaip mes galime padėti gamtai. Susitarimas dėl vartojimo nebus lengvas, bet bus drąsesnis negu ministerija norėtų“, – kalbėjo politikė.

Ruošia miško terapeutus

Aplinkosaugininkė, asociacijos „Gyvo Žalio“ steigėja anykštėnė Monika Peldavičiūtė kalbėjo apie miško rekreacinę ekonominę naudą. „Utenos regionas – antra teritorija po pajūrio pagal rekreacinį potencialą. Ir girdime viceministrą sakant, jog čia rekreacija nebus plėtojama, nes daug daro žalos, o ūkininkavimas – viskas „okey“. Šią savaitę padidinta miškų kirtimų norma. Gal dar „ant klaustuko“, bet didinami kirtimų plotai. (Vėliau aplinkos viceministras D.Augutis replikavo, kad kirtimų normos didinamos nebus. – aut.past.). Kad saugomos teritorijos būtų apsaugotos, mes ketverius metus turime eiti į Seimą, koncertuoti, linksminti visus. Užuot gyvenę savo gyvenimą, mes turime kovoti, kad saugomos teritorijos būtų saugomos. Ketverius metus bendruomenė dėstė savo poreikius, bet Utenos miškų schemoje tie poreikiai niekaip neatsispindi. Tai rodo mūsų sisteminę spragą, kad mes vieni kitų negirdime. Kodėl kitos pasaulio šalys skaičiuoja rekreaciją ir tai moksliškai pagrindžia. Suomija, plėtodama miško sveikatingumo paslaugas, sutaupo 4 milijardus sveikatos apsaugai. Pradėkime savo sveikatą skaičiuoti ekonomiškai ir mes pamatysime skaičius šalia medienos. Natūra 2000 šalyje padarytas tyrimas nustatė, kad socialinė-ekonominė nauda 2,2 karto didesnė nei medienos vertė. Jeigu mes šitoje Natūra 2000 teritorijoje toliau vartojame medieną, mes toliau darome 2,2 karto didesnę žalą, nes socekonominė vertė 2,2 karto didesnė“, – kalbėjo anykštėnė.
Ji pateikė pavyzdžių, kaip įvairiose pasaulio šalyse išnaudojamas miškų rekreacinis potencialas, bei kalbėjo apie miško terapeutus. „Pirmasis patyriminis miško maudynių takas įrengtas Anykščiuose. Pirmieji Europoje susikūrėme gamtos ir miško terapijos studijas. Sveikatos mokslų universitete įvesta nauja programa, o tai reiškia, kad turėsime apie 100 miško terapeutų. Kur bus jų darbo vietos, kur kursime žaliąsias darbo vietas? Ekonomiką? Mes Nacionaliniame miškų susitarime sutarėme, kad valstybė paruoš nemedieninės ekonomikos planą. Žymiausi pasaulio puslapiai skelbia – dirbk Lietuvoje ir užsiimk miško maudynėmis dirbdamas. Mus pasaulis taip pristato. Ar mes turime tokių centrų? /…/. Mūsų Šimonių girios vizija – eiti link gamtinės miškininkystės. Utenos apskrities bendrieji planai numato, kad čia būtų kryptis tausojančiam miškų ūkiui, rekreacijai, o dabar yra intensyvus naudojimas. Čia tikslinga didinti saugomų teritorijų plotus./…/. Mes nieko nekaltiname, sakome – paieškokime būdų. Atėjo laikas ir šiai interesų grupei“, – dėstė M.Peldavičiūtė.