Gydytojo Bronislavo Palionio sūnus Valdas, tėvo netekęs prieš metus, atsimena jį kaip itin stiprios valios, skųstis nemėgstantį ir savo pavyzdžiu kitus užkrečiantį žmogų. Suvokti, kad jo nebėra, V.Palioniui iki šiol sunku.
Kalbėdamas apie prieš metus mirusį Anykščių pirmininės sveikatos priežiūros centro gydytoją Bronislavą Palionį jo sūnus, Anykščių viešosios policijos skyriaus viršininkas Valdas Palionis, sako, kad susitaikyti su tėvo netektimi padeda šeima, darbai ir suvokimas, kad viskas, kas prasideda, turi baigtis…
Nespėjo laiko skirti sau
„Su netektimi susitaikyti, žinoma, labai sunku, bet supranti, kad nieko negali pakeisti, – sakė V.Palionis, – tenka suvokti, kad gyvenimas tuo nesibaigia ir reikia eiti toliau. Tai – natūrali kiekvieno mūsų pabaiga. Pagalvoji, kad galbūt dar ne laiku žmogus išėjo, tačiau taip jau yra… Man gaila, kad tėtė nepasidžiaugė gyvenimu, nepagyveno sau, nes visą gyvenimą gyveno dėl kitų. Norėjosi, kad išeitų į pensiją, kad prie namų kažką pasitvarkytų, kad išvažiuotų į kelionę, nes jo gyvenimas buvo tikrai sunkus. Didžiąją dalį savęs jis atidavė kitiems, o sau laiko nelabai spėjo skirti. Tėtė spėjo išeiti į pensiją prieš metus, bet labai sirgo“.
Svarbiausia – pacientas
B.Palionis, pasak sūnaus, buvo ne tik gydytojas, jis kartu atliko socialinį darbą. „Manau, jis darė daugiau nei jam priklausė pareigybės aprašyme. Jei susirgdavo koks gydytojas, kad pacientas neliktų neapžiūrėtas, jis niekada nepagalvodavo, kad gal grįžti namo, paslaugos nesuteikti. Manau, tai – kiekvieno gydytojo pareiga, tačiau jis visada buvo labai žmogiškas, – apie tėvą kalbėjo V.Palionis, – galbūt dėl savo darbo tėtė patirdavo daugiau išgyvenimų, bet matau, kad po išėjimo apie tokius žmones kalba kiek kitaip nei apie tuos, kurie nebuvo tokie atsidavę“.
Paklaustas, galbūt tėvas ir namo parsinešdavo pacientų rūpesčius, V.Palionis sakė: „Tėtė buvo toks žmogus, kad darbo problemomis šeimos neapkraudavo. Grįžęs namo, stengdavosi mums kažkuo padėti, kažką padaryti. Jei jam viduje ir būdavo sunku, niekada nesu girdėjęs, kad skųstųsi“.
Tėvas – pavyzdys
Pasak V.Palionio, tėvas buvo stiprios valios žmogus. „Prisimenu, jau kai tėtei buvo 65 metai, aš kartu su juo nepadirbdavau – jo valia buvo labai stipri. Niekada nesiskųsdavo, kad sunku, kažko negaliu. Šioje vietoje su juo man sunku lygiuotis. Tėtė augęs sunkiai, pokario metu, matė didelį nepriteklių, vargą. Tai, matyt, žmogų ir užgrūdino. Jis ir kitus užjausdavo, jei matydavo, kad žmogus sunkiau gyvena“.
Apie gydytoją B. Palionį sūnus kalbėjo kaip apie autoritetą: „Man tėtė buvo autoritetas, džiaugiuosi, kad turėjau tokį tėvą, kuris tikrąja to žodžio prasme man buvo ir pavyzdys, ir atrama. Įvertini tai, ką turi, net iš aplinkinių išgirsdamas, kad „va, čia Palionio sūnus“, kai dėl to tau kažkur durys atsidaro. Tai įrodo, kad tas žmogus tau padėjo pamatus. Pajauti, kad tą žmogų gerbia ir dalelę tos pagarbos, nors galbūt jos ir nenusipelnei, gauni ir sau“.
Ar tėvas buvo griežtas? „Iš tėtės turbūt per visą gyvenimą nesu girdėjęs griežto žodžio. Jis mus mokė savo pavyzdžiu. Niekada nesakydavo, kad ateičiau padėti, dirbdavo sau tyliai, tikėdamasis, kad pats ateisiu ir jam padėsiu. Kai žinai, kad žmogus iš tavęs tikisi pagalbos, eini ir darai neprašytas. Jei neateisi, nė žodžio nepasakys, nepajausi jo priekaišto“, – atsiminimais dalijosi V.Palionis.
Geriau paleisti?
Paklaustas, ar prisiminimai, laikui bėgant, išsitrina, V.Palionis sakė, kad praėjo dar per mažai laiko – tik metai – dėl to pasakyti, ar prisiminimai išblės, yra per anksti.
„Man apskritai nebuvo tekę susidurti su tokio artimo žmogaus mirtimi. Artimiausi palaidoti žmonės – seneliai. Tėvo mirtis – pakankamai sunkus patyrimas, jis mirė praktiškai man ant rankų… Gyvenimas yra intensyvus – šeima, darbas, visokie reikalai, tad nėra laiko, kada galėtum apie netektį nuolat galvoti. Suvoki, kad netekai, bet gyveni, perimdamas dalį tėtės funkcijų, tapdamas kažkam atramos tašku. Žmogus nugyveno gražų gyvenimą. Tačiau pabaigoje jo liga buvo tikrai sunki ir perspektyvos gyventi praktiškai nebebuvo. Todėl, matydamas, kaip žmogus akyse nyksta, egoistiškai pagalvodavai: ar beverta toliau jį kankinti? Galbūt geriau leisti jam išeiti ir bandyti su tuo susitaikyti?“, – svarstė pašnekovas.
Sunku suvokti, kad nebėra…
Kalbėdamas apie tokią netektį, V.Palionis sakė: „Keista, kai tokio artimo žmogaus nebėra. Važiuodamas pas mamą, tikiesi ten rasti ir tėtę. Atrodo, kad jis ateis – visada su šypsena, visada geros nuotaikos. Visada visur mokėdavo pasisakyti, daug skaitė, mėgo eilėraščius. Todėl įvairiomis progomis jo pasisakymai būdavo labai gražūs. To visi giminėje pasigenda. Tiesiog sunku suvokti, kad žmogaus nebėra. Žmogaus užmiršti – ypač tokio, kurį mylėjai – neįmanoma. Jis visą laiką bus su tavimi, tik kitokia forma. Pagalvoji, kad vis tiek su juo kažkada susitiksi. Esu tikintis, tikiu, kad pomirtinis gyvenimas vienokia ar kitokia forma egzistuoja. Kokia tai forma – sunku pasakyti“.
„Lankyti kapus šiek tiek priprantu, – sakė tėvo netekęs V. Palionis, – iš pradžių būdavo labai keistas jausmas – suvoki, kad ten guli tėvas. Tai sunkiai apibūdinamas jausmas ir prie jo sunku priprasti. Ten tavo artimas žmogus, turi tuo kapu rūpintis. Iki tol matydavau, kaip tėvai rūpinasi savo tėvų kapais, kažkur važiuoja. Tai atrodė natūralu – kažkur važiuoju ir aš, uždegu žvakutę. Seneliai mirė, kai dar buvau mažas, atrodė, kad jie buvo seni ir tas kapų lankymas buvo labai natūralus. Tačiau kai miršta artimesnis žmogus, tai suvoki kitaip, galų gale, ateina toks amžius, kai ir tie 70 metų atrodo ne tiek daug. Imi galvoti, kad žmogus dar galėjo gyventi. Tai žodžiais apibūdinti sunku“.
