Jaunasis Kauno elitas – partizanų takais…

Antradienį visa lietuviška kapa – apie šešios dešimtys kauniečių, elitinės Sveikatos mokslų universiteto gimnazijos dešimtosios klasės moksleivių, keliavo Anykščių krašto partizanų takais. 

Pirmiausia istorijos pažinimo ieškančius skraidinantis milžiniškas dviejų aukštų autobusas stabtelėjo partizanine šlove paženklintuose Niūronyse. Gimnazistai tarsi sekliai ieškojo sumaniai įrengto ir paslėpto bunkerio. Nelengva buvo, nors jo angos maskuotė tą dieną buvo neįprastai paprasta ir pažeidžiama. Neįprasta pabūti požemio namuose, toje prieblandoje. Kaimo kapinaitėse aplankėme partizanų kapus, kur prisiminėme Jono Biliūno – Žolyno būrio vyrus, žuvusius 1945 m. birželyje, su jais buvusius vokiečius, vermachto karius Zigfridą ir Liudviką.
Andrioniškis – partizanų sostinės vardu paženklintas miestelis, jo pakraštyje, tuoj už kapinių, Jovaišų sodybvietė Butkiškių kaime, vieta, kur 1949 m. spalio 28-ąją žuvo Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka – Šarūnas su bendražygiais. Pokalbis apie žmogaus patvarumo ribas: kiek jis gali išlaikyti nežmoniškai kankinamas, nieko nepasakyti, nieko neišduoti?.. Koks patekęs į jų vietą būtum tu?
Dar vienas sustojimas jau Šimonių girios pakraštėlyje. Smagiu žingsniu nuo vieškelio vis žemyn nukeliavome iki liepto per Šventąją, „bezdžionių tiltu“ vadinamo, o jį peržengę patekome į kitą upės krantą, į Inkūnus. Kapinėse pagerbėme čia besiilsinčius partizanus, ypač mokytoją, partizaniškos spaudos redaktorių ir leidėją, poetą Jurgį Urboną – Lakštutį. Prisiminėme jo pranašišką, įkvepiančią, įpareigojančią poemą „Fariziejams“. Gėrėjomės bažnyčia, nykstančius kaimus įamžinančiais kryžiais bei stogastulpiais, gaivinomės šaltu šaltinio vandeniu.
Prie Priepado ežero prisiminėme puikų karį, Algimanto apygardos vadą Antaną Starkų-Montę, jo žygius ir ištikimuosius jo kovos draugus. Bunkerio duobė, tunelių siluetai, tarsi tylintys pokario kovotojai stūksantys pilko betono paminklai ir malda už tėvynę.