Dizainerė Jolanta Rimkutė pasakojo, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse dažnai „išgelbėja“ kokybiškus drabužius – jei jie pačiai dizainerei netinka, randa, kam padovanoti.
Garsi Lietuvos mados dizainerė, kostiumų dailininkė, sukūrusi daugybę teatro kostiumų šalies bei užsienio scenoms Jolanta Rimkutė, gyvena ne Paryžiuje ar Milane, o… Anykščiuose.
Drauge su gyvenimo vyru – psichologu, tyrinėtoju, fotografu Juru Eiduku – čia įsigijo šimtametę trobą ir pavertė ją ne tik gyvenamuoju būstu, bet ir profesionalaus meno galerija.
Kojos lūžis atvedė į Anykščius
Anykščiuose J. Rimkutė pasakojo atsidūrusi kone atsitiktinai: prieš ketverius metus, pandemijos metu, jiedu su J. Eiduku gyveno sodyboje Molėtų rajone. Tuo metu dizainerei teko patirti kojos traumą. Kadangi reabilitacija Anykščiuose buvo arčiau nei Vilniuje, J. Rimkutė kreipėsi į šio krašto medikus.
„Poliklinika, ligoninė buvo pirmos įstaigos, su kuriomis susipažinome. Tad, susilaužiusi koją, Anykščiuose pradėjau lankytis neįgaliojo vežimėlyje. Kadangi mes su Juru esame smalsuoliai, ėmėme domėtis čia esančiomis kultūrinėmis erdvėmis, vietomis. Iš smalsumo atvažiavome į Menų inkubatorių aplankyti parodą, – kaip vis labiau ėmė domėtis Anykščių kraštu, prisiminė kostiumų dailininkė. – Kai Menų inkubatoriuje mane nuvežė į terasą, pagalvojau, kad man čia taip patinka! Labai greitai – po savaitės ar dviejų – susimąsčiau: matyt, sėdėjimas vežimėlyje sako, kad reikia kažką gyvenime keisti. Prieš tai buvo daug lėkimo, o tie du baziniai įvykiai – pandemija ir kojos lūžis – privertė pakeisti gyvenimą.“
„Kai viskas vyksta lėtai, atsiranda daugiau drąsos susitikti su savimi. Tai buvo neišvengiama. O paskui prie savęs ir pripranti, nereikia kaukių kaitalioti“, – apie sulėtėjusį gyvenimą, kuris prasidėjo Anykščiuose, kalbėjo J. Eidukas.
Namuose įkūrė galeriją
Prieš ketverius metus J. Rimkutė Anykščiuose įsigijo seną pastatą – visai netoli Menų inkubatoriaus-menų studijos, kuriame rezidavo. Netruko pora įsilieti ir į Anykščių kultūrinį gyvenimą, surasti čia bendraminčių, net – įkurti pirmąją Anykščiuose profesionalaus meno Janydžių galeriją, duris atvėrusią praėjusią vasarą.
„Pirkau namą iš trijų vaikų, kurie čia užaugo. Jutau labai didelę pagarbą šiam namui, didelę meilę tėvams. O jie jį pirko iš dar kitų žmonių. Įdomiausia, kad šiame name radome lobį – smetoniškus pirmųjų šeimininkų pasus su nuotraukomis. Jie buvo užkalti staktoje 1944 metais rusams atėjus. Esame čia su pirmųjų šeimininkų palaiminimu, – kad įsigyto namo aura ypatinga, pasakojo J. Rimkutė. – Išsaugoti šį namą ir kartu sujungti su šiuolaikiniu pasauliu – šis kūrybinis procesas buvo labai įdomus. Buvo ir kančių, ir ašarų, bet buvo ir vietų, kuriose tikrai žinojau, kaip bus.“
Čia pat, šio namo kitame gale, įkurta ir Janydžių galerija.
Pasiteiravus, kaip kilo tokia idėja, J. Eidukas juokavo: „Kai sugalvojome nedėti lubų.“
Pirmąją profesionalaus meno galeriją mieste atidarė ne viena J. Rimkutė, o net trys menininkės: ji pati, Ramunė Pranckevičiūtė ir Loreta Uzdraitė. Čia eksponuojama J. Rimkutės tekstilė, R. Pranckevičiūtės keramika, L. Uzdraitės grafika.
„Mus visas tris suvedė Menų inkubatorius, Anykščiai. Iš pradžių nusprendėme daryti bendrą parodą Menų inkubatoriuje. Užsimezgė kūrybinis pokalbis, susiderinome vertybes, kodėl mes čia, ką darysime. Apžiūrėję kultūrinį lauką, sumanėme daryti tai, ko nėra. Galerija yra ne vien ekspozicija, tai vieta, kur gali ateiti ir sutikti menininką.
Smalsaujančių yra, dėl to labai gera. Yra ir suprantančių. Labiausiai įsiminė, kad per parodos atidarymą liepos mėnesį, kai pakvietėme mažą bendruomenę – draugus, kuriuos jau užsitarnavome, atėjo ir jauna pora. Kauniečiai, šlapiais plaukais, ką tik nuo Šventosios. Sako, pamatėme, kad užrašyta „Galerija“, atėjome pažiūrėti, kas vyksta. Yra žmonių kategorija, kurie žino, kas yra galerija ir kokia čia atmosfera, – džiaugėsi kūrėja. – Pradėjome daryti edukacijas, kurias vedame visos trys. Mūsų formatas kamerinis – priimame apie 10–12 žmonių. Tai yra kūrybinė laboratorija, kur yra bendravimas, eksperimentai, kur gali atrasti, pažinti, sujungti kažkokius nesujungiamus dalykus. Rodome jaukių namų pavyzdžius, darome kūrinius, kurie gali apsigyventi namuose.
Smagu, kad čia jau apsilankė anykštėnai, pas mus atvažiuoja ir žmonių iš Vilniaus, Panevėžio, Kupiškio. Anykščiai yra nuostabūs tuo, kad viskas netoli. Tikimės, kad kitais metais užsuks lankytojų iš Utenos, Ukmergės. O sekmadieniais, kartą per mėnesį, leidžiame jaunimui čia žaisti stalo žaidimus. Matome prasmę – kad jauni žmonės suprastų, kad yra ir tokia laisvė, kitoks laiko praleidimo būdas.“
J. Rimkutė pabrėžė, kad šiame kūrybiniame procese labai svarbus yra ir antrųjų pusių palaikymas, o J. Eidukas juokėsi: „Įrengiant galeriją, įsitraukė vyrai – langus reikėjo nuplauti, vinis sukalti.“
J. Rimkutė taip pat yra pasaulio lietuvių meninkų kūrybinių dirbtuvių „Migruojantys paukščiai“ idėjos autorė bei organizatorė, plėtojanti kūrybines laboratorijas.
Anykščiuose randa profesionalaus meno
Nedideliame mieste patys kurdami kultūrą, J. Rimkutė su J. Eiduku nevengia lankytis čia vykstančiuose renginiuose. Pora sako, kad nueina į profesionalaus meno pristatymus ir neatsistebi, kad šitiek renginių Anykščiuose vyksta nemokamai.
„Anykščiai – atsiprašau – nėra miestas, bet ir ne kaimas. Anykščiai savyje turi ir to, ir to, erdvės yra visokiems kultūriniams sluoksniams, – dėl to karo kirvio kasti nereikia. Čia yra daug nemokamos kultūros, o tai išlepina, nes tokie dalykai miestuose kainuoja. Simboliškai imčiau už bet kokį bilietą, kad žmonės įprastų – kultūra negali būti nemokama. Aš pati, jei galiu rinktis, renkuosi profesionalųjį meną.
O kultūros Anykščiuose yra pakankamai, yra įsteigtų kokybiškų kultūros erdvių, vyksta parodos, renginiai. Ar žmonės juos supranta, – kitas dalykas. Mažam miestelyje svarbiausia ne kiekybė, o kokybė“, – kalbėjo iš Klaipėdos kilusi kūrėja, o psichologas J. Eidukas paantrino:
„Kaip Arvydas Šliogeris sako: jeigu atsiras Juozukas, kuris paskaitys mano knygą, tai jau kultūra. O yra dar toks lietuviškas bruožas – jeigu „susikombinuoji“ nemokamai, tai tu gudrus, jeigu moki, tai arba išsidirbinėji, arba durnas. Kažką gauti už dyką vis dar yra šaunumo požymis.
Dar vienas dalykas – santykis su profesionaliu menu. Nelabai skiriamas profesionalus menas nuo tokio, kuris reikalauja mažiau sąnaudų. Kūrėjams tai yra amatas, o kitiems – hobis, saviraiškos būdas. Tai – du skirtingi dalykai. Esant profesionalu, menas nėra tik saviraiška.“
Iššūkis – pasiūti pusantro tūkstančio kostiumų
AF klausė J. Rimkutės, ar jos anykštėnai neprašo sukurti kostiumų vietiniams meno kolektyvams.
„Mano profesija – kostiumų dailininkė – yra tokia, kur visi galvoja, kad irgi gali taip padaryti. Dėl to ir nelendu. Yra daugybė moterų, kurios galvoja, kad yra dizainerės. Aš neatimsiu iš jų duonos.
Tiesa, vienas specifinis užsakymas iš vietinių buvo – dariau kostiumą asmeniniam klientui. Bet kostiumų dailininkės prasme pati sau turiu didelius reikalavimus, mano aikštelės yra tarptautinės, ten turiu išlaikyti savo vietą“, – sakė J. Rimkutė.
Prieš kelerius metus dizainerė multimedijos šokio spektakliui, skirtam Latvijos Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti, sukūrė net 1500 kostiumų.
„Buvo labai gražus sumanymas visus žanrus – liaudies, klasikinį (baletą), modernų – apjungti į vieną renginį ir scenoje vienu metu buvo apie 500 šokėjų. Per muziką, per latviškus kompozitorių kūrinius, per šokio plastiką buvo pasakojama Latvijos šimtmečio istorija, o aš buvau to didelio sumanymo kostiumų dailininkė. Yra toks jausmas, kad aš, kaip profesionalus kūrėjas, turėjau iššūkį, bet susitvarkiau, įrodžiau sau, kad galiu“, – sakė dizainerė, kuriai taip pat teko dirbti ir su geriausiais Lietuvos teatro ir kino režisieriais.
Ji kūrė kostiumus Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Kauno valstybinio dramos teatro, Klaipėdos dramos teatro ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliams, kino filmams.
Studijuojančių madą daugiau, nei reikia
J. Rimkutė Vytauto Didžiojo universitete studentams yra dėsčiusi mados dizainą.
Apie mados dizaino studijas ir studentus AF ji sakė: „Gerąja prasme turime stiprią mados katedrą. Aš šiuo metu nebedėstau, nes buvo nerealūs kiekiai studentų, kurių netikėjau, kad reikia. Yra mano studentų, su kuriais bendradarbiauju. Turime daug gerų kostiumų dailininkų, yra užaugusios jaunosios kartos.
Prieš metus dirbau „Dizaino sparnų“ (tai – nefinansinės paramos projektas, jungiantis talentus, žinias ir patirtį tam, kad Lietuvoje gimtų pasaulyje konkurencingi, tvarūs dizaino sprendimai – aut. past.) projekte mentore. Buvau nebe dėstytoja, o tarpininkė tarp jauno kūrėjo ir įmonės. Tokie projektai, kai yra jaunas kūrėjas ir įmonė su savo užduotimis, kai mentorius jį veda, kad per pusę metų pasiektų tai įmonei suformuotą užduotį, yra puiki praktika. Iš jauno kūrėjo negali reikalauti rezultato, bet ar turim kantrybės jo meistrystę užauginti? Man labai gera su jaunimu dirbti, jie turi kitą pulsą, kurio tiek jausti aš turbūt ir nebenoriu. Yra madoje ir tokių dalykų, kurie jaunimui atrodo „oho“, o man – nebe. Mada kartojasi ir man nebeįdomu“, – kalbėjo kostiumų dizainerė.
„Antrų rankų“ drabužiai nugula draugų spintose
AF teiravosi mados industrijoje daugiau nei dvidešimtmetį dirbančios J. Rimkutės, ar mada mažuose mieste-liuose skiriasi nuo mados Vilniuje. Kaip, jos nuomone, rengiasi anykštėnai?
„Ko gero, apie visas sostines kalbant, niekuo nenustebinsi. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai – skonio reikalas, – pastebėjau, kad mažuose miesteliuose likusi tokia moteriška elegancija. Man gražu. Gražu, kai moteris yra pasitempusi. Bet eiti į daržą su kostiumėliu ar pasipuošus nereikėtų. Reikia jausti ribas – kur, kada ir kaip.
O Lietuvos vyrai visur nepasitempę. Per daug pasipuošęs vyras jaučiasi nejaukiai arba sulaukia žvilgsnių. Šitą kontrastą matau kokius 25 metus. Kalbu apie posovietinę kartą. Jaunos, nepriklausomos Lietuvos kartai šie dalykai nebegalioja“, – kalbėjo dizainerė.
„Visada rūbas kalba apie socialinį sluoksnį. Yra žmonių kategorija, kuri perka būtent tokį rūbą, per kurį gali pasakyti, kas aš, kam priklausau. Per rūbą mes nuskaitome informacinį lauką, spėjame, ką tu darai. Mieste gal ir reikia to. Tačiau didmiestyje yra daugiau blefo“, – pridūrė dizainerė J. Rimkutė, teikianti ir dar vieną paslaugą – ji padeda žmonėms peržiūrėti esamą garderobą, spintos turinį, susikurti savitą stilių.
„Buvau sulaukusi tokio prašymo ir čia, Anykščiuose. Manau, padėjau. Didelis darbas yra atsidaryti spintą ir ją peržiūrėti. Labiausiai tai daryti tinka pavasarį, kai yra įkvėpimas, vidinis ūpas atsinaujinti, – patarė J. Rimkutė. – Yra trys aiškūs sezonai: demisezonas, vasara ir žiema. Labai svarbu po sezono viską sutvarkyti, išvalyti. Sakyčiau, su kovo pirmąja jau galite sutvarkyti žieminius drabužius ir juos padėti. Labai svarbu, kad spintoje būtų erdvės, kad nebūtų „prifarširuota“ ir drabužius galėtum matyti.“
Didžioji ir dažna klaida, pasak dizainerės, yra ta, kad nedaromi drabužių ansambliai, jie nejungiami. Šiems ansambliams susikurti reikėtų paskirti dieną – viską išsimatuoti, susidėti derančius tarpusavyje komplektus.
„Prie vienerių kelnių turi tikti mažiausiai trys viršutiniai drabužiai. Susiderinti, kas su kuo tinka, reikia koliažo principu. Geriau drabužių turėti mažiau, bet kokybiškų. Tą patį drabužį galima nešioti ir dešimt metų. Jei jis pabodo, visada siūlau: pamirškite porai metų, ypač – jei rūbas tikrai kokybiškas. Tik laiko klausimas, kada jis bus vėl madingas, nes mada sukasi. Labai įdomus mados ciklas: iš pradžių tai yra „trendas“, tada dauguma bijo, nes ne visiems tinka, o paskui, žiūrėk, jau visiems tinka.
Galima ieškoti savo išskirtinumo, detalės. Pavyzdžiui, turėti šalių kolekciją, papuošalų. Išskirtinumo gali suteikti ir akiniai. Man pačiai dabar toks etapas, kad mano garderobas yra juoda-balta, dominuoja grafika.
Yra ir skirtumas tarp kartų – anuomet buvo deficitas, o dabar – perteklius. Kuris laikas buvo labiau kūrybiškas – ar deficito laikais, kai moterys turėjo iš nieko apsirengti ir jos atrodė puikiai, ar dabar, kai yra visko ir kartu nėra kokybės? Kartais man atrodo, kad lengviau, kai yra mažiau. Dabar sakoma, kad negaliu įsigyti kokybiško daikto, nes tai yra brangu. Bet gali nusipirkti kokybiškų siūlų, susirasti mezgėją ir nusimegzti labai kokybišką daiktą. Nes iš tiesų geras, kokybiškas megztinis parduotuvėje kainuoja daug. Todėl yra dalykų, dėl kurių verta gaišti laiką“, – patarimais dalijosi dešimtmetį drabužių kolekcijas Lietuvos pramonės įmonėms kūrusi kostiumų dailininkė. O kokybiškų drabužių – sako – galima rasti ne tik firminėse parduotuvėse, bet ir dėvėtų rūbų krautuvėse.
„Yra keli prekiniai ženklai, kuriuos, nuvažiavusi į Vilnių, įsigyju. Ar turiu kolegų kurtų daiktų? Ne, nešioju tik savo kurtus. Galiu pirkti ir „second-hand‘e“. Dėl darbo dėvėtų drabužių parduotuvėse lankausi labai dažnai, kartais šio užsiėmimo ir nekenčiu, paskui vėl grįžtu. Būna, kad, ieškodama kokio drabužio spektakliui, randu labai kokybišką daiktą, kuris man netinka. Sustoju prie jo ir galvoju: kuriam draugui tiktų? Aš jį nuperku, jį išgelbėju, net nežinodama, kam tiks ir randu, kam padovanoti. Mano aplinkos žmonės prie to jau priprato – jie žino, kad tai nieko nereiškia, tiesiog radau „fainą“ daiktą, kurio negalėjau nepirkti“, – juokėsi J. Rimkutė.
Vintažiniai drabužiai – ne visiems
Su dizainere AF kalbėjosi ir apie šiuo metu itin pamėgtą vintažą, kuomet iš močiučių ar mamų spintų traukiami seni drabužiai. Ar šie drabužiai yra gražu, madinga, ar jie tinkami kiekvienam?
„Jaunimas rengiasi ir tai yra gražu – ant jauno kūno, jauno žmogaus tas drabužis visai kitaip atrodo. Ar reikia kartoti? Nežinau.
Vintažiniai drabužiai yra visai kitos kokybės. Vilna yra vilna, medvilnė yra medvilnė – nėra melo. Iš tiesų, tikriausiai nesiūlyčiau vintažinių drabužių rengtis vyresnėms moterims. Didmiestyje – galbūt. Bet mažame miestelyje ateina visai kita informacija: aha, tu negali nusipirkti naujo kostiumėlio. Geriau tokius drabužius siūlyčiau atiduoti savo anūkei, kad ji pasimėgautų ir pabūtų tame laike. Aš irgi mėgdavau savo močiutės spintą atsidaryti ir pasimatuoti.
Esu 1973 metų gimimo ir labai gerai atsimenu, kaip dievinau šeštąjį dešimtmetį – jis buvo kažkas tokio! Iki šiol jis man gražiausias, elegantiškiausias. Bet taip yra dėl to, kad tame dešimtmetyje negyvenau, jį mačiau nuotraukose, šeimos albumuose, mačiau tas spintoje kabančias sukneles. Manau, kad šiai kartai yra lygiai tas pats. O man devintas dešimtmetis visiškai nėra gražus“, – sakė J. Rimkutė, o J. Eidukas prisiminė ir vienas kūrybines dirbtuves, kurias Anykščių Menų inkubatoriuje-menų studijoje organizavo dizainerė:
„Jolanta darė kūrybines dirbtuves iš senų marškinių, tikėjosi, kad susirinks jaunimas. O atėjo Trečiojo amžiaus universitetas! Damos vintažinius marškinius pasidarė taip, kad paskui pačios nešiojo!“
„Kai man pasakė, kad į „Dizaino savaitės“ organizuotą renginį užsiregistravo Trečiojo amžiaus universitetas, puoliau perdaryti vizualinę medžiagą, ką jos galėtų anūkėms pritaikyti. Kai pradėjau tą medžiagą rodyti, moterys ėmė sakyti, kad ne ne, mes pačios sau darysimės! Man tai labai patiko“, – apie netikėtai pakrypusias „vintažo dirbtuves“ pasakojo J. Rimkutė.
Tautinis kostiumas atsiperka
Prekinių ženklus „LT-identity“, „Baltai“ drauge su kita žinoma dizainere Ieva Ševiakovaite įkūrusi J. Rimkutė yra pristačiusi daugybę drabužių kolekcijų. Jos dalyvavo tarptautiniuose konkursuose, laimėjo pagrindinius prizus.
Kodėl dizainerė vis gręžiasi į lokalią madą, kai kurti gali kad ir didiesiems Paryžiaus podiumams?
„Jei nuvažiuotumėte į kurią nors Skandinavų šalį, ko ieškotumėte? Išskirtinumo. Labai patogu nuvažiavus į Filipinus nueiti išgerti kavos tarptautiniame „brande“ – nes yra saugu, kad gersi gerą kavą. Kita vertus, ten nuvažiavus, ieškosi to, kas yra ten – koks maistas, kokia kultūra.
Su aktore Birute Mar savo laiku apkeliavau pusę pasaulio. Pirmuosiuose jos darytuose spektakliuose buvau ir jos scenografė, ir kostiumų dailininkė. Toks pasaulio pamatymas man labai daug davė. Mano atveju, beveik iš visur parsiveždavau kažką, kas susiję su tekstile. Grįžusi iš tokių kelionių, labai aiškiai supratau, kad mes, ką tik atgavę Nepriklausomybę, iš karto norime būti užsieniečiai, kaip Vakarai. Tai didysis mūsų kultūrinis iššūkis – labai greitai atsidarėme, patekome į globalų pasaulį, bet juk 20-ajame amžiuje norėjo mūsų šaknis nukarpyti. Iššūkis yra – mes turime būti ir lokalūs, ir globalūs. Tai sujungti man yra įdomiausia. Supratau, kad lokalumas gyvena ne didmiestyje – didmiestyje turi susikirsti viskas. Lokalumas gyvena provincijoje. Tradicijos yra ten, kur lėtesnis gyvenimo tempas“, – įsitikinusi kūrėja.
Nors lietuvybė, sava kultūra ir yra ypač svarbi J. Rimkutei, ji į politiko Ramūno Karbauskio prieš kelerius metus pasiūlytą idėją, kad garsus mados dizaineris Juozas Statkevičius pasiūtų visiems Lietuvos mokiniams tautinius kostiumus, žiūrėjo kiek atsargiai.
„Viskas, kas yra per prievartą, gali iššaukti atmetimo reakciją. Kai vaikas eina šokti ir dainuoti, jam reikalingas kostiumas, bet kai eina į mokyklą… Tai galėjo ir surezonuoti – kad yra per daug kišimo, per daug standartizavimo. Tautinis kostiumas nebėra autentiškas, gyvas, jį darant dainų, šokių ansambliui iš sintetinių medžiagų. Atsiranda daug imitacijos“, – sakė J. Rimkutė.
„Tautiniame kostiume turi būti individualumas. Seniau juos nusiausdavo pačios moterys – tai būdavo visiškai kūrybinis procesas. Dabar gal nebenusiausi, bet netingėk, rask, kas nuaudžia. Neskubėk.
Tikras tautinis kostiumas nėra pigus. Bet jei galite sau leisti, jis turėtų būti jūsų spintoje. Šis kostiumas dažnai yra išsprendžiantis klausimą „ką apsirengti?“ Bet reikia save identifikuoti, iš kurio krašto esi. Tam reikia turinio gylio, reikia jausti kontekstą – kur, kada juo pasipuošti. Šis sprendimas – atsiperkantis. Kiek yra valstybinių švenčių, kur jį gali apsirengti.
Juokauju, kad šis kostiumas gali būti paskutinis tavo kostiumas – tokia yra investicija. Esu buvusi Birutės Mar mamos laidotuvėse. Ji atsigulė su tautiniu kostiumu.
Aš tautinio kostiumo neturiu, bet noriu jį turėti. Tai nelengvas kelias. Rankomis austi dalykai kainuoja, ir jie turi kainuoti. Bet yra ką palikti savo anūkams“, – kalbėjo viena aktyviausiai šiuo metu Lietuvoje kuriančių kostiumų dailininkių, mados dizainerė, dėstytoja J. Rimkutė.
