Derlius buvo viena pagrindinių temų 1952–1957 metų „Kolektyviniame darbe“. „Auksinės varpos“ kolūkis kritikuotas, kad neįvykdo išdirbio normos ir jame net nėra tarpbrigadinio lenktyniavimo.
Bene pagrindinė ir svarbiausia tema, rutuliojama 1952-1957 metų „Kolektyviniame darbe“ – sėjos darbai. Kone kiekviename laikraščio numeryje aptariama, kaip tinkamai pasiruošti sėjai, kada ir kaip sėti linus, kukurūzus, bulves. Šiais laikais tokias aktualijas skelbia nebent specializuota spauda, todėl, perbėgus per šių penkerių metų laikraščio puslapius, įdomu sužinoti (prisiminti) tai, kas anuomet buvo svarbiausia skaitytojui ir rajono gyventojams.
***
1952 m. (Nr. 5) „Kolektyvinio darbo“ pirmame puslapyje rašoma, kad yra labai svarbu pasiruošti pavasario sėjai: „Kad eilė mūsų rajono kolūkių teisingai įvertino šio svarbaus uždavinio atlikimo svarbą aukštų derlių išauginimui bei savalaikiam sėjos darbų pravedimo užtikrinimui, rodo tas faktas, jog daugelis jų jau pilnai supylė reikalingo dydžio sėklos fondus, tinkamai išvalė sėklas, patikrino jų daigumą, o taip pat jau baigia žemės ūkio inventoriaus remonto darbus. Čia ypač gražių laimėjimų atsiekė Skiemonių apylinkės Stalino vardo (pirmininkas drg. Dragūnas), Šeiminiškių apylinkės „Tarybinės žemės“ (pirmininkas drg. Jogėla), Debeikių apylinkės „Ateities“ (pirmininkas drg. Kaminskas), Stakių apylinkės Jono Biliūno vardo (pirmininkas drg. Baranauskas) ir visa eilė kitų rajono kolūkių, kurių valdybos dėjo visas pastangas tinkamam pasiruošimui pavasario sėjos darbams užtikrinti“. Taip pat straipsnyje rašoma, kad vis tik nėra pakankamai rūpinamasi „savalaikiu sėklos fondų sudarymu“, nes rajonas „sėklos supylimo planą buvo įvykdęs 86 proc.“.
Štai tų pačių metų 34 laikraščio numeryje net visas pirmas lapas skiriamas sėjai aptarti: Bajorų apylinkės „Vienybės“ kolūkyje organizuotai vykdomi pavasario lauko darbai – „Dabartiniu metu drg. Krasausko vadovaujama laukininkystės brigada žirniais apsėjo 30 ha dirvų, tuo žymiai viršydama žirnių sėjos planą“! o štai kitame tekste peikiami atsiliekantieji: „<…> „Anykščių šilelio“ kolūkis koksagyzu jau apsėjo 2 ha žemės plotą <…>. Pirmaujančių kolūkių laimėjimai neišperka atsiliekančiųjų apsileidimo. Visoje eilėje žemės ūkio artelių koksagyzo sėja visiškai nesirūpinama, galvojama, kad šiems darbams dar būsią laiko. Tai neteisinga. Agrobiologijos mokslas įrodė, kad tik ankstyva ir gerai atlikta koksagyzo sėja duoda puikų derlių“.
***
1953 metais, kaip ir anksčiau aptartaisiais, daugiausia dėmesio skiriama žemės ūkio darbams, ypač – sėjai, derliaus nuėmimui, tinkamam dirvos ruošimui ir pan. 39 laikraščio numeryje skelbiama: „Sėja baigiama“, „Paruošta žemė linams ir bulvėms“, „Ruošiamasi naujo derliaus grūdų priėmimui“.
Pateikiama ir nemažai kritikos – „Auksinės varpos“ kolūkyje vilkinami sėjos darbai“ skelbiama 1953 m. 53 numerio „Kolektyviniame darbe“. „Nuo pat pirmųjų pavasario sėjos darbų „Auksinės varpos“ kolūkis velkasi atsiliekančiųjų gretose“, – piktinamasi. Pasirodo, kad dėl to yra kaltas pirmininkas drg. Juozaponis, kuris neužtikrino tinkamos darbo organizacijos, artojai neįvykdo „išdirbio normos, per dieną suaria tik po 35-50 arų“. Net nėra sudarytos tarpbrigadinio lenktyniavimo sutartys!
***
1954 metų „Kolektyviniame darbe“ taip pat aptariami sėjos darbai, kreipiamas dėmesys į linų sėją. „Organizuotai vykdomi linų sėjos darbai „Kelias į komunizmą“, „Už taiką“, „Puntuko“ ir kituose rajono kolūkiuose. Šių kolūkių valdybos teisingai įvertina linų reikšmę, iš kurių gaunamos didelės pajamos“ – rašoma keturiasdešimtajame minėtų metų numeryje. Žinoma, neapsieinama ir be kritikos – „Kolūkiečių balso“, Petro Cvirkos vardo, „Ateities“, „Paryžiaus komunos“ ir kitos kolūkių valdybos abejingai žiūri į linų sėją. Kituose numeriuose skatinama kuo greičiau pjauti javus, kalbama apie bulviakasį, rudens, žiemos darbus. „Paspartinti rudeninį arimą“ – raginama 86 numeryje. Aiškinama, kad, „Suarus dirvas iš rudens, pirmiausia, sunaikinama nemažai kiekių piktžolių, išpurentai žemei peršąlant pagerėja dirvos struktūra, o svarbiausia, sudaromos visos galimybės pavasario sėją atlikti suglaustais terminais, geriausiame sėjos laike ir tuo pačiu užtikrinti aukšto derliaus gavimą“. Ir čia vieni kolūkiai giriami už laiku atliktus darbus, kiti peikiami už delsimą ir abejingumą.
***
1955 metais „Kolektyvinis darbas“ orientuojasi į kukurūzų auginimą – laikraščiuose raginama užsiimti šios kultūros sėja, nebijoti jos „įsileisti“, nes tai vertingi pašarai gyvuliams. Kukurūzų auginimas naujiena buvo ne tik Anykščiuose, bet ir visoje Lietuvoje – ši kultūra šalyje pradėta auginti maždaug prieš 60 metų.
21 numeryje rašoma: „Praeitais metais mūsų rajono Elmininkų bandymų stoties laukuose buvo auginami kukurūzai. Rudenį, nuėmus derlių, pasirodė, kad iš kiekvieno hektaro buvo gauta 535, 8 centnerio žaliosios masės kukurūzų. Šios bandymų stoties patyrimas, kuris spausdinamas šiame laikraščio numeryje, aiškiai rodo, kad kukurūzai, lyginant su avižų-vikių mišiniu bei saulėgrąžomis, turi daugiausia virškinamų proteinų. Todėl kukurūzai, kaip pašarinė kultūra, neturi sau lygios <…>. Kukurūzų sėjos plano vykdymas – įstatymas kiekvienai kolūkio valdybai ir žemės ūkio specialistui“. Nurodoma, kaip kukurūzus reikia sėti, auginti, kad geriausia jais šerti kiaules ir bekonus. Tų pačių metų 25 numeryje rašoma, kad kolūkiai vangiai nori auginti kukurūzus, vis dar laikosi „atsilikusių nuomonių, kad kukurūzai mūsų dirvose negali augti“. Tokia nuomonė susidarė, nes pasėliai buvo blogai pasėti, ne kvadratiniu-lizdiniu būdu: „Vienok ir Malenkovo vardo ir „Už taiką“ kolūkiuose kukurūzų pasėliams buvo išskirtos blogos dirvos, sėkla išberta padrikai, neužtikrinta pasėlių priežiūra, išdavoje ko išaugo žemi kukurūzų derliai“.
32-ame laikraščio numeryje piktinamasi kolūkio „Draugystė“ pirmininku Smertjevu, kuris „įvairiais būdais bando sumažinti planinę kukurūzų sėjos užduotį“. Šiam veikėjui laikraštyje net skirta karikatūra su trumpu eilėraštuku:
Jisai bijo kukurūzų,
Nori jais atsikratyt,
Dar tokių laukuos draugužių
Jam neteko pamatyt!
Ir štai pagaliau rugsėjo mėnesio laikraštyje (75 numeryje) džiaugiamasi nuimtu kukurūzų derliumi; tą skelbia jau straipsnio antraštė: „Kaip mes išauginome ir nuimame gausų kukurūzų derlių“. Rašoma, kad tais metais kolūkis pirmą kartą pasėjo 140 hektarų šios kultūros. „Kolūkiečiams teko daug padirbėti įsisavinant šios naujos mūsų vietoms kultūros auginimo agrotechniką. Nemaža pastangų padėjo komunistai ir, visų pirma, kolūkio partinės organizacijos sekretorius Foma Zelionkinas, siekdami išsklaidyti atskirų kolūkiečių abejones. Šie žmonės netikėjo kukurūzų auginimo sėkme ir iš anksto pranašavo, kad šis darbas sužlugs <…>. Kukurūzai puikiai užderėjo <…>. Tai buvo neregėtai gausus derlius“. Aprašoma, kokio dydžio burbuolės užderėjo, kiek buvo nuimta derliaus ir kada bei kaip tą derlių reikia nuimti.
***
1956-ųjų metų „Kolektyvinis darbas“ taip pat rašo apie kukurūzų auginimą, daugiausia dėmesio skirdamas sėjos laikui. Tačiau šių metų laikraštyje šiems darbams skiriama kur kas mažiau dėmesio ir rašoma „įprastai“ – apie pasiruošimą pavasario sėjai. 35-tame numeryje gausu patarimų, kaip tinkamai paruošti įvairią sėklą sėjai: „Labai svarbu, kad sėkla būtų švari, vienodo stambumo ir sveika“. Taip pat svarbu sėklą beicuoti (sausuoju arba šlapiuoju būdu), laikyti tinkamoje temperatūroje.
42-ame numeryje skatinama laiku pasėti linus. Taip pat negailima kritikos kolūkiams: „Bet bendrai paėmus rajone linų sėja vykdoma nepakankamai. Eilė kolūkių nesilaiko šios kultūros sėjimo terminų. Labai bloga tai, kad „Ateities“, „Už taiką“, „Tarybinės žemės“ ir eilėje kitų kolūkių dargi neparuošta dirva linų sėjai. Paimkime kolūkį „Už taiką“. Čia ne tik neruošiamos dirvos techninių kultūrų sėjai, bet ir nesiruošiama jas paruošti“. Sakoma, kad ir cukriniai runkeliai nesiruošiami sėti.
Svarbu anykštėnams buvo ne tik sėja, bet ir derliaus nuėmimo darbai: „Derliaus nuėmimas atėjo“, rašoma 59 numeryje. Išaiškinami apgavystės atvejai, kritikuojami kolūkiai, nepasiruošę nuimti derlių: „Kaip pasiruošę derliaus nuėmimui? – su tokiu klausimu redakcija kreipėsi į rajono MTS ir kolūkius. –Baigiam remontuoti kombainus, kuliamąsias, džiovyklą, – paaiškino Svėdasų MTS partinės organizacijos sekretorius drg. Grigaliūnas. – Tuojau galėsime išvykti į kolūkius. Patikrinom. Pasirodo, MTS dar reikia atremontuoti vieną kombainą, vieną kuliamąją ir džiovyklą. Negana to. Atremontuotos mašinos dar neišbandytos. <…> Priežastis viena – MTS vadovybė derliaus nuėmimo mašinų remontą laiko antraeiliu dalyku. <…> Derliaus pjūčiai taip pat dar nepasiruošė „Ateities“, „Kelias į komunizmą“ ir Chruščiovo vardo kolūkiai“.
***
1957-aisiais „Kolektyvinio darbo“ redakcija daug mažiau dėmesio skiria žemės ūkio darbams. 25-ame numeryje aptariamas gausus linų derlius, kuriuo giriasi kolūkio agronomas Aleksas Uogintas. Nr. 32 aprašoma, kaip ruošiamasi sėjai: „Pavasario laukuose pirmauja II-ji laukininkystės brigada, vadovaujama Kisieliaus. Čia jau suarta apie 50 ha dirvų. Arimo darbuose paskutiniuoju metu pasižymėjo artojai St. Kisielius ir A. Vitkūnas, kurie kasdien suaria apie 0,5 ha žemės. Visų kolūkiečių pagarbą užsitarnavo ir traktorininkas Kisielius, kuris su traktoriumi DT-54 suarė jau dešimtis ha dirvų, sulėkščiavo ir suakėjo daugiau kaip 25 ha arimų, darbus atlikdamas tik aukšta kokybe. <…> Kolūkietės Eivaitė ir Vitkūnaitė dar kartą pervalo kviečių sėklas gyvatuku, kad juose kuo mažiau būtų prisimaišiusių vikių bei kitų priemaišų. <…> Sėjos darbus kolūkyje jau galima pradėti, nes nemaži plotai dirvų jau pilnai paruošti, inventorius sutvarkytas“.
