Investicijos Lietuvoje pasiskirsto netolygiai. Dauguma jų tenka Vilniui ir kitiems didiesiems miestams, regionus investuotojai renkasi atsargiau. Tai lemia daug priežasčių: infrastruktūros, darbo jėgos trūkumas, taip pat konfliktai su vietinėmis bendruomenėmis.
Anykščių rajono savivaldybėje tiek tiesioginių užsienio, tiek materialinių investicijų 2014 m. buvo gerokai mažiau už mažųjų savivaldybių vidurkį. Užsienio investicijų vienam gyventojui teko tik apie 60 eurų, kai vidutiniškai mažosiose savivaldybėse vienam gyventojui teko 966 eurai. Veikiančių ūkio subjektų Anykščiuose santykinai taip pat buvo mažiau už vidurkį – tūkstančiui gyventojų teko 40 (savivaldybių vidurkis – 44), verslu užsiimti santykinai mažiau buvo linkę ir gyventojai – tūkstančiui gyventojų išduoti 26 verslo liudijimai (mažųjų savivaldybių vidurkis – 38 liudijimai 1000-iui gyventojų). Tiesa, gera tendencija yra ta, kad verslo aktyvumas, nors ir nežymiai, 2014 m. Anykščiuose didėjo.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko tyrimą „Savivaldybės, investicijos ir bendruomenės“, kuriame aiškinosi, kaip į investicijas žiūri vietos bendruomenės. Apklausus 250 šalies bendruomenių vadovų paaiškėjo, kad bendruomenės supranta investicijų naudą. Konfliktai dažniausiai kyla dėl nesusikalbėjimo, informacijos ir žinių trūkumo. Su potencialiais investuotojais yra konfliktavę apie dešimtadalis apklaustų bendruomenių.
Paaiškėjo, kad vietos bendruomenės gana aktyviai įsitraukia į investicinių projektų vystymą. Daugiau kaip pusė bendruomenių teigia įsitraukiančios projektuojant statinius – dalyvauja viešuose svarstymuose, teikia pastabas, pasiūlymus. Apie 40 proc. bendruomenių teikia siūlymus ir pastabas dėl vietos, kurioje planuojama veikla, 18 proc. įsitraukia, kai vertinamas poveikis žmonėms, gamtai, aplinkai.
„Noro, motyvacijos pritraukti verslą į savo gyvenvietes pakanka. Problemos kyla, nes bendruomenės ne visada geba išreikšti savo poziciją. Pavyzdžiui, kai vertinamas investicinių projektų poveikis aplinkai, bendruomenės dažniausiai tik susipažįsta su priimtu sprendimu. Taip yra todėl, kad dauguma jų (net 55 proc.) tiesiog nežino galinčios teikti pasiūlymus, nors tokią teisę joms numato įstatymas. Trūksta teisinių žinių. Paaiškėjo, kad pasiūlymus bendruomenės dažnai reiškia ne pačiais efektyviausiais būdas – žodžiu, diskusijose. Jei šie pasiūlymai būtų teikiami raštu, pagrindžiami patikimais šaltiniais ir laiku, tikimybė, kad į juos bus atsižvelgta, būtų didesnė. Taigi ir konfliktų kiltų mažiau“, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Aistė Čepukaitė.
Kilus konfliktui nukenčia ir regionas, ir abi konfliktuojančios pusės – investuotojui tenka stabdyti projekto vystymą, o bendruomenės iššvaisto pinigus teismuose.
„Priešingai, nei dažnai manoma, bendruomenės nėra neigiamai nusistačiusios prieš investicijas. Jos tikrai supranta verslo atnešamą naudą, yra linkusios įsitraukti į projektų vystymo procesus, tačiau nelabai išmano nei kaip, nei kada tą geriausia daryti. Labai tikėtina, kad investicijų plėtra regionuose paspartėtų, jei bendruomenės bendradarbiautų šiame procese kaip partneriai, o ne kaip nuskriaustieji. Juk didelė dalis sukuriamos naudos atitenka būtent vietiniams gyventojams“, – sako A. Čepukaitė.
