Vienuolis Bo Haeng Sunim (aktorius, režisierius Kęstutis Marčiulynas) iš Pietų Korėjos budistinio vienuolyno pastaruoju metu ištrūksta į Lietuvą bent kartą per metus. Ir kiekvieną sykį ne tuščiomis. Ir šį kartą Kęstutis Marčiulynas maloniai nudžiugins Lietuvos visuomenę savo naujais kūriniais: pristatys antrąsyk išleistą papildytą biografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“, ir parodys monospektaklį „Auksinė šventykla“, kuris bus rodomas ir Anykščiuose, kovo 24 d., 17 val. Anykščių kultūros centre.
Kaip Jums kilo mintis po ilgo laiko vėl sugrįžti į sceną?
Ateina kartais tokia diena arba jei ką nors tokio ne itin gero padarai, gal intencijų buvo ir gerų, kai atsigręži į save, nors jau gręžeisi į save vienuolynuose visus keturiolika metų, bet ateina diena, kai pykteli ir klausi savęs: kas liko dar manyje, kokia nepaaiškinama graužatis viduje sėdi?.. Ne, ne dėl pasaulio, ne sąžinės, ne dėl kažkokių žmonių, bet lyg ir nuotaikos nebuvimas, nepasitenkinimas, kažkoks jausmas. Tuomet medituoji tą dieną, kuri tau šiek tiek išskirtinesnė, ir klausi savęs, ar viską išsakiau sau, ar dar kažkas liko manyje?.. Kiek kartų kalbėjau žmonėms atvažiavęs į Lietuvą, ir šis darbas tikrai nėra dėkingas.
Tikrasis mano darbas yra mokyti žmones meditacijos, kurie atvažiuoja, o ne eiti ir skleisti savo patirtį, mokymą, kartais net žmonėms, kurie ateina tik dėl įdomumo, ir viso to jiems visai nereikia. Susiduri su tam tikra priešprieša, nepasitenkinimu, su tuo nereikalingumu, su lyg betiksliu atvažiavimu į Lietuvą… Atrodo, kad tu kišiesi į kitų žmonių gyvenimą, nes esi šiek tiek kitoks, ir galbūt, būdamas kitoks, sudarai kitiems nepatogumų. Tokiais atvejais norisi kuo daugiau nuoširdumo, iškrauti visą širdį, kad nieko ten neliktų. Išeina toks pokalbis, tokia išpažintis, kartais žmonės ir neklausia nieko, bet tu pats viską jiems išsakai. Ir tuomet lieka tuščia. Bet jauti, kad tas išsisakymas nebuvo tai, ką norėtum kalbėti apie savo patyrimus vienuolynuose, bet kažkas gerokai daugiau, ir tu net pats nesupranti, kas. Tuomet atsigręžiu į tas dienas, kai buvau Kauno pantomimos aktorius, dirbau kaip režisierius, atsigręžiu į tą laiką ir žvelgiu, kaip sujungti tas dvi patirtis – meditacinę, dvasinę ir aktorinę į vieną. Taip gimė pagal mano pačio scenarijų sukurtas mono spektaklis „Auksinė šventykla“. Spektaklis sukurtas kartu su ilgamete bendradarbe aktore Eglute Mikulionyte.
Spektaklio scenarijaus stimulas japonų rašytojo Jukijo Mišima romanas „Auksinė šventykla“?
Aišku, buvo paskata, perskaičius šią knygą. Tai buvo ne todėl, jog man patiko ši knyga, bet dėl to, kad ji nepatiko. Ne tai, kad literatūriškai ji prastai parašyta, bet tai, kaip joje pavaizduotas vienuolių gyvenimas ir konkrečiai, kaip aprašytas dzen mokymas ir būtent konganas „Kaip išgelbėti katę“, kurį galbūt žmonės supras, jei ateis į mano spektaklį. Būtent tokioje pačioje meditacijoje aš jau esu daugiau kaip 20 metų. Jaučiau, kad rašytojas spekuliuoja tais momentais, ir man tai sužadino norą, kad jei žmonės ir toliau taip perskaitys paviršutiniškai, kas ten surašyta apie 1950 m. budistinės šventyklos „Auksinio paviljono“ Kiote (Japonija) sudeginimą, tai turės klaidingą nuomonę ir pamanys, kad tai padarė koks beprotis vienuolis… O gal tai buvo visai kitaip? Kodėl mes turime žiūrėti tik iš vienos pusės? Ir aš į tai pažvelgiau iš kitos pusės. Visgi aš jau ilgą laiką gyvenu tarp vienuolių. Ir tai, ką aš sugalvojau, ką bandau įgyvendinti scenoje šiuo savo monospektakliu, tai yra mano paties santykis. Pažiūrėjau truputį kitaip į šią situaciją, remdamasis savo patyrimu, savo praktika. Tai nereiškia, kad deginti šventyklas yra gerai, daugiau tas šventyklos sudeginimas yra viduje, ne išorėje. Išoriniai dalykai toliau jau visai nereikalingi.
Tai monospektaklis, gana sudėtingas savo atlikimu, kiek laiko jis truks?
Truks apie valandą. Taigi viskas vyks labai greitai. Aš vaidinu tris personažus: kaip dabartinį žmogų – save, kaip rašytoją, kuris parašė knygą, ir vienuolį, kuris supleškina tą šventyklą, taip skirtingus laikmečius sujungiau. Visa tai pavyko mano gerų mokytojų – Kęstučio Adomaičio, kuris mane išmokė visokių teatrinių vingrybių, ir Jono Vaitkaus, su kuriuo buvome kolegos, ir Oskaro Koršunovo spektaklių dėka. Ir kai pažiūriu šiuos visus spektaklius, man kyla nenumaldomas noras irgi kažką panašaus padaryti. Aišku, šiuo metu nesu labai aktyvus aktorius, bet, remdamasis Eglės Mikulionytės kritika, kurios autoritetas man nekelia abejonių, aš bandžiau kažką parodyti. Ir ši mano išpažintis žiūrovui, galbūt šiek tiek su humoru, tai visa, ką aš šiuo metu noriu padovanoti ir pranešti. Kiekviena gyvenimo akimirka yra svarbi, bet šis momentas, kai stovėsiu prieš žmones, kurie ateis pasiklausyti manęs, man bus pats svarbiausias pasaulyje, šiuo metu ir šiame gyvenime.
Kiek laiko kūrėte šį spektaklį?
Apie jį galvojau gal kokius ketverius metus, sukūriau per vieną valandą. Tai buvo impulsas, kai supykęs pasistačiau kamerą, ir visa ta mano graužatis išėjo – gimė dramaturgija, ir viskas, kas turi būti teatre, be ko negali vykti joks spektaklis. Taip atsirado šis spektaklis. Dirbi, kiek gali, varai, kiek gali, netausodamas savęs, ir viskas išeina natūraliai.
Ar bus rodoma ir kituose miestuose?
Jeigu kas susidomėtų ir pakviestų, manau, kad būtų įmanoma. Lietuvoje dar būsiu maždaug mėnesį.
Kaip vienuoliai sutiko Jūsų grįžimą į teatrą, kaip suderinama vienuolystė ir vaidyba?
Vienuoliai mato, kad aš kitaip negaliu gyventi, jie mato, jog esu aktorius visur ir visada, tad jiems geriau, kad scenoje būčiau kuo dažniau, idant kuo mažiau kraučiau jiems kasdieniame gyvenime savo vaidybos elementų. Jie tai supranta ir vertina, kviečia mane pavaidinti per įvairiausias šventes ir kitomis progomis. Aš jaučiu, kad galiu eiti į sceną, bet man dar daug ko reikia išmokti, reikia viską pačiam išbandyti. O dėl derinimo, tai svarbu ne tai, ką darai, bet apie ką tu darai. Žiūrint, ką tu vaidini. Mano vaidyba neatskirta nuo mano dvasinio gyvenimo, nuo mano praktikos. Jei tai teikia teigiamos energijos, tuomet nieks neprieštarauja.
Ateitį siejate su teatru?
Manau, tai bus mano gyvenimo stilius, kai iš Pietų Korėjos sugrįšiu į Europą. Jei pavyks ši premjera, galbūt sukursime ir dar ne vieną. Nors gimiau 1961 m. rugsėjo 14 d., aš vis dar jaučiu, kad galiu išeiti į sceną.
Spektaklio rėmėjas – žurnalas „Kelionės ir pramogos“
