Kiekvieną vaiką reikia jausti (Rievės, 2022-06-04)

Vos gimsta kūdikis, tą pačią minutę moteris tampa mama. Ji, gyvenusi su užsimezgusia gyvybe 9 mėnesius, jautusi jos spyrius, apsivertimus, žagsulį, gali tą gyvybę pagaliau paliesti. Kūdikis padedamas ant mamos, vienintelio jo maisto šaltinio, krūtinės. Taip, tą akimirką moteris tampa mama, nors visiškai galima teigti, kad jau ir prieš tai buvo. Ji turėjo galimybę prie kūdikio prisirišti, suvokti, kad jis bus.
O kada tampama tėčiu? Teoriškai – taip pat tada, kuomet tas vaikelis padedamas ant motinos krūtinės. O praktiškai vyrams visas šis „procesas“ kur kas sudėtingesnis. Teigiama, kad motinystės instinktas pradeda veikti vos kūdikiui gimus, o štai tėčiais tampama palaipsniui. Nors šiuolaikiniame pasaulyje yra daugybė kursų apie gimdymą, kūdikio priežiūrą ir visus kitus „moteriškus“ reikalus vyrams. Specialiais aparatais net siūloma išbandyti sąrėmių „malonumus“, jau nekalbant apie tai, kad būsimi tėčiai skatinami dalyvauti ir gimdyme. Apie tokius dalykus dar mano laikų tėčiai net pagalvoti negalėjo – juk vaiko atėjimas į šį pasaulį yra išskirtinai moteriškas reikalas.
Šiandieninis tėtis yra kitoks: jis nebeskatinamas „sumedžioti mamutą“, nes tai gali atlikti ir moteris. Negana to, jam net suteikiama galimybė auginti savo atžalą, kol mama „medžioja“! Dar vis nedažnai, bet tokia galimybe vyrai ima ir pasinaudoja. Ar tai vyriška? Sprendžiant iš tos garsiosios Žemaitės „Marčios“ frazės „Mauči, boba, tuoj gauni į snukį!“, – nelabai. Tačiau vaikui toks tėvas – tikra dovana. Jo emocinis ryšys su tėčiu bus nepalyginamai stipresnis nei tų, kurie tėtį mato tik vakare, o ir tai dažnai suirzusį ar pavargusį.
Šiandien savo vietą šeimoje, ko gero, sunku suprasti tiek vyrams, tiek moterims: juk anksčiau toje tipiškoje šeimoje viskas buvo kaip ir aišku: vyras dirba ir uždirba, kartkartėmis paauklėja atžalas, dažniausiai būna joms griežtas ir kontroliuojantis, o moteris – nuolanki vaikų augintoja, namų prižiūrėtoja, maisto ruošėja. Dabar, siekiant lygybės, viskas tarytum susipainiojo: moterys nori dirbti ir uždirbti, todėl reikalauja iš vyrų lygiavertės vaikų priežiūros, namų ruošos ir kitų „moteriškų“ pareigų atlikimo. Tokie tėčiai lieka namuose su sergančiais vaikais, veža juos į polikliniką skaudaus skiepo, dūksta žaidimų aikštelėse, lydi juos į būrelius ar pabūna namuose, kai mama su draugėmis lepinasi SPA… Žodžiu, daro viską, ką ir „normali“ mama. Tie vyrai, tėčiai, kurie moka būti šiek tiek „moteriški“, mano manymu, yra kone idealūs.
Tačiau dažnai mamos tos lygybės siekia ne visai teisingai: sau prisiima visas pareigas, kurios kažkada būdavo priskirtos vyrams, o štai savo vaikų tėčiams palieka tik „mamuto medžiotojo“ funkciją. Iš čia turbūt atsirado tos „supermamos“ – nepriklausomos, galinčios viską. Ir – dažnai piktos, pervargusios bei galų gale atsisakančios „įnamio“ savo išpuoselėtuose namuose. Manau, kad tokios moterys kai kuriems vyrams iš tiesų patinka – juk namuose lieka tiek nedaug pareigų: kartkartėmis užmesti akį į vaikų namų darbus ar juos paauklėti, na, gal dar šeimą į kokią kelionę nusivežti. Tačiau kai kurie tėčiai tokių moterų šešėlyje gali jaustis ir nuskriausti – juk jis nebėra tas, už kurio pečių šeima jaučiasi tarsi už sienos, nebėra toji šeimos galva, kuriai pražuvus žūtų ir visa jo šeimyna. Jo žodis šeimoje nebėra paskutinis, o į vaikų auklėjimą prašoma nesikišti, nes ką jis gali išmanyti: aš, mama, viską žinau geriau. Todėl, manau, dar nėra aišku, kas šiuolaikiniame pasaulyje yra labiau „pasimetęs“ ir nebeturintis aiškios vietos, – mama ar tėtis.
Mano tėtė nebuvo tas, kuris laikė mus ant kelių. Nebuvo ir anas, kurio būtume bijoję ar gavę „beržinės košės“. Atvirai pasakius, turbūt nė barti normaliai nesam gavę. Jis buvo tas, kuris išmokė plaukti (iki dabar skamba ausyse: „Bet nepaleisi?“, „Nepaleisiu nepaleisiu, plauk!“… bul bul bul, burbuliukai po vandeniu!), kuris žinojo atsakymus į VISUS klausimus: ir kieno čia vėliava, ir kokia kalba šneka per TV, ir kokia čia gėlė, vabalas ar šiaip gyvūnas. Tas, kuris važiuojant automobiliu šaukdavo: „Žiūrėkit! Suopis!“. Buvo tas, su kuriuo važiuodama ant dviračio bagažinės į stipinus sukišau vieną koją, o kitą susižeidžiau kuolu, kol nuobodžiaudama laukiau, kada tėtė perkels karvę… Buvo tas, iš kurio, pasigyrusi už kontrolinį gautu 9-etu, sulaukdavau pagyrimo: „O kodėl ne 10?“ Ir dar jis tas, kuris man parašė pirmą dvejetą mano gyvenime! Ir labiausiai iš vaikystės įstrigęs vaizdas – kaukšinti spausdinimo mašinėlė. Net tada, kai jau einam miegoti…
Tačiau mano gyvenime buvo ir kitas tėtis – diedukas, kuris mėgdavo pasisodinti mus ant kelių, o atostogaudama visada norėdavau miegoti su juo. Ir diedukas, nesvarbu, kad keldavosi neišpasakytoj ankstybėj, kaip tuomet atrodė, su manim mielai dalydavosi savo vienviete lova…
Man labai patiko rašytojo Rimanto Vanago, kurį kaip tik ir kalbinau apie tėvystę, mintis, kad kiekvieną vaiką reikia jausti. Todėl Tėvo dienos proga tėveliams linkiu savo vaikus jausti. Būti jiems pavyzdžiu, būti SU jais.