Seimo jungiamojoje galerijoje buvo pristatyta fotografijų paroda “Pagarba gyvybei”, kurioje pavaizduotas visuomenės įsitraukimas ginant miesto medžius, žaliąsias erdves ir miškus. Parodą inicijavo asociacija „Gyvo Žalio“, ją globoja Seimo narys Linas Jonauskas. Ta proga vyko spaudos konferencija, į kurią susirinkę aplinkosaugininkai, nevyriausybininkai ir bendruomenės pasisakė apie tai, kokios miškų politikos nori iš šiuo metu vykstančio Nacionalinio miškų susitarimo.
Organizatoriai teigia, kad dabartinis miškų naudojimas neatitinka visuomenės lūkesčių. Atlikta naujausia visuomenės apklausa rodo, jog miškai dėl biologinės įvairovės, emocinės ir psichologinės vertės, maisto aprūpinimo funkcijos žmonėms yra žymiai didesnė vertybė nei medienos aprūpinima, tačiau vis dar neadekvačiai daug dėmesio skiriama medienai.
Asociacijos “Gyvo Žalio” koordinatorė Austė Juozapaitytė teigia, kad dabartiniuose įstatymuose yra nemažai spragų.
“Dabar toks metas, kai reikia atsižvelgti į paukščių perėjimo laikotarpį, bet nuo kirtimų yra apsaugoti tik saugotini medžiai ir kai kurie miškai, bet ne paukščiai. Gyvajai gamtai nėra užtikrinamas ramybės periodas. Kita aktuali problema šiuo metu yra senolių ąžuolų kirtimas. Projektuojant kelius ir asfaltavimo darbus lengva ranka yra nukertami šimtamečiai – gamtos pavelde galintys atsidurti, medžiai. Keičiantis klimatui ąžuolai Lietuvoje sparčiai nyksta, o ąžuolynai Lietuvoje tesudaro tik 2 proc. – vardijo Austė Juozapaitytė.
Siūloma Lietuvoje, remiantis Prancūzijos patirtimi, įteisinti medžių teisių deklaraciją.
„Lietuviai ne vieninteliai kovoja dėl žaliųjų miestų erdvių ir miškų išsaugojimo. Žmonės sukilo prieš Paryžiaus katedros atstatymui planuotą kelių tūkstančių ąžuolų iškirtimą. Po protestų, to atsisakyta. Eisime kolegų prancūzų keliu – teiksime Seimui medžių teisių deklaraciją“, – teigė A. Davenis, Arboristikos centro vadovas.
Asociacijos „Gyvo Žalio“ koordinatorė Monika Peldavičiūtė teigia, kad planuoja siekti, jog ąžuolas būtų įteisintas kaip nacionalinis medis ir jis turėtų griežtesnę apsaugą, o paukščių perėjimo laikotarpiu miško kirtimai būtų draudžiami visuose miškuose. Pasak Monikos Peldavičiūtės, šiuo metu šis draudimas galioja tik saugomų teritorijų miškuose.
Ko iš nacionalinio miškų susitarimo nori bendruomenės, gyvenančios šalia miškų
„Dešimtmetį vyksta prieštaros tarp miško naudojimo ir saugojimo. Nacionaliniame miškų susitarime neužtenka vien sutarti, pasirašyti, reikia jį dar ir įgyvendinti. Miškas turi eilę funkcijų, ne tik ūkinę. Pirmiausia – ekologinio kompensavimo – užtikrinanti mūsų visų gerbūvį, aplinkos kokybę. Susitarime turėtų dalyvauti ir sveikatos ministerijos atstovai, nes miškai veikia ir mūsų fizinę, psichinę sveikatą. Įvairiarūšis medynas yra atsparesnis klimato kaitai ir kitiems aplinkos veiksniams, todėl būtinas susitarimas, kaip mes išdėstome ūkinius, rekreacinius, apsauginius miškus“, – dėstė mokslininkas, geografas Ričardas Skorupskas
Bendruomenės įspėjo, jog miškuose nelieka senų brandžių miškų, miškai virsta jaunuolynais, plynai iškirsto biržės pradeda jungtis, biologinė įvairovė skurdėja, todėl pirmiausiai yra prašoma stabdyti senų miškų naikinimą ir šalia plečiamų miško plotų, užtikrinti brandžių miškų apsaugą.
Vokės bendruomenės atstovė Jurgita Rotomskienė, daugiau nei 15 metų gyevnanti prie miško, įvardino bendruomenių iškeltus reikalavimus, jog miškai, esantys netoli gyvenviečių, turėtų gauti specialų statusą, ūkiniai miškai turėtų būti priskirti prie rekreacinių ar apsauginių miškų, taip užtikrinant sveiką ir kokybišką gyvenamąją aplinką.
Taip pat nesutinkama su ministerijos siūlomu kompromisu, jog jei bus griežčiau saugomos saugomos teritorijos, tai likusiuose miškuose bus intensyvinamas miškų naudojimas.
“Lietuva per maža, visur gyvena žmonės, jog 70 proc Lietuvos miškų būtų intensyvinama miškininkystė. Šioje ekologinės krizės akivaizdoje net ir ūkiniuose miškuose turi būti taikoma tausojanti miškininkystė,” – pabrėžė Monika Peldavičiūtė. “Nacionaliniu miškų susitarimu būtina užtikrinti ekosistemos ir visuomenės sveikatos atsparumą, gyvenamosios aplinkos ir miškų kokybės didinimą, kraštovaizdžio stabilumą, biologinės įvairovės išsaugojimą. Šalia ekonominių skaičiavimų turi atsirasti žmonių laimės ir psichologinės gerovės indeksas.” – užbaigė Monika Peldavičiūtė ir kvietė bendruomenes aktyviai dalyvauti ir išreikšti savo poreikius nacionaliniame miškų susitarime.
