Didįjį metų virsmą iš tamsos į šviesą kiekvienas siejame su nauja pradžia ir lūkesčiais. Kaip šiandien laukiame ir kaip ruošiamės tam stebuklui? Ar puoselėdami senąsias tėvų ir prosenelių tradicijas, ar džiugiai priimdami naujas, iš Vakarų pasaulio atėjusias tendencijas? Kokios tos tradicijos buvo senovėje, ką jos reiškė ir ko mokė, kokia buvo advento, pasninko, dovanojimo prasmė?
Apie tai savo mintimis dalijasi profesorius, etnologas Libertas Klimka.
– Vis daugiau šeimų, belaukdamos Kalėdų, pina Advento vainiką, kuris lyg ir turėtų priminti apie viltingą, bet tylų laukimą, tačiau šiuolaikinis pasaulis nelinkęs laukti ramiai – bėgame, lekiame, skubame. Metų pabaigą lydi gausybė mugių ir triukšmingų renginių. Visas gruodis – tarsi didžiulė šurmuliuojanti šventė.
– Ak, tos didžiosios žiemos šventės! Saulėgrįža, Kūčios, kūdikėlio Jėzaus gimimas, šventos Kalėdos; tada ir Naujieji Metai – naujos viltys ateities siekiams ir svajonėms. Gražiausios šventės ir dideliam, ir mažam…
Adventas – krikščioniška tradicija gražiai išlaukti Išganytojo atėjimo į šį pasaulį metą. Tai gruodis, senoviškai vadintas siekiu. Keturios savaitės tylaus džiugesio, dvasiškai pasirengiant priimti kūdikėlio Kristaus gimimo prasmę į širdį, atliekant savo sąžinės patikrą. Adventas brandina žmonijai viltį, kad pasaulis taps geresnis ir teisingesnis…
Triukšmingiems pasilinksminimams tas metas tikrai netinka; net liaudiškas priežodis sako: „Šventas Andriejus smuiko striūnas nutrauko“. Mat katalikams adventas (adventum – lot. „prieš atėjimą“) prasideda ketvirtąjį sekmadienį prieš Šv. Kalėdas, dažnai sutampantį su Šv. Andriejaus diena, lapkričio 30-ąja. Nuo tada bažnyčioje nebetuokiama, tad ir piršlybos liaujasi.
Kai vaišių šį mėnesį nėra, tai ir valgis ant stalo kuklesnis; o penktadieniais – pasninkas, nevalgant mėsiško ir pieniško maisto. Ogi vienuoliams popiežiaus oficialiu raštu, datuotu 567 m., prisakyta pasninkauti kiekvieną advento dieną.
– Ar pasninko tradicija atėjo su krikščionybe, ar iš senesnių laikų? Ko ji mus moko? Gyventi pagal metų laikus ir valgyti tai, ką tuo metu duoda gamta? Atsisakyti pertekliaus ir pasidalyti su mažiau turinčiais? Išsivalyti mintis ir kūnus? Ar šiuolaikiškas pasninkas, kada, užuot valgę mėsos, vis dažniau mėgaujamės prabangia lašiša ar krevetėmis, atitinka senąsias tradicijas bei intencijas?
– Savo kilme pasninko tradicija siekia priešistorinius laikus, kai pavasariop žmonėms baigdavosi maisto atsargos ir tekdavo labai taupyti kiekvieną kąsnelį. O kad sėjai grūdų liktų, ant talpų su neliečiamomis atsargomis išraižydavo simbolinius dirvos ženklus; iš čia ir indų ornamentavimo tradicijos pradžia. Net ir baudžiavos laikais, kurie ilgiausiai užsibuvo Rusijos imperijoje, paprasti žmonės pavasariop badaudavo. Lengviau iškęsti nepriteklius, kai gyvensenos sąlygos tampa religinėmis taisyklėmis. Maisto taupymas krikščionybėje įsigaliojo kaip prieššventinė vigilija, o ilgesnis jo periodas iš pavasario gavėnios perėjo ir į advento papročius.
Kaime pasninkiniams pietums tradiciškai ant stalo dažniausiai būdavo patiekiami „žalibarščiai“. Tai sriuba iš raugintų raudonųjų burokėlių, svogūno ir duoninės giros. O iš žirninių miltų – ir blynai, ir „zacirka”. Aukštaičiai užraugdavo „degtienę“ iš ruginių miltų salyklo, – skanu valgyti su bulvėmis. Mėgstami būdavo „maltiniai“ – kleckučiai iš avižinių miltų, vaikams nulipdomi kaip visokie žvėreliai. Ir tirštas avižinis kisielius sotumo jausmui… Dzūkai sekmadienio pietums iš bulvinių tarkių ar grikinių miltų ant kopūsto lapo duonkepėje kepdavo šaltanosius. Juos paskanindavo sutrintomis grūstuvėje kanapėmis, o valgydami juos užgerdavo aguonpieniu. Pasninko skanumynas – runkelių ir laukinių obuolių košelė, tepama ant duoninių paplotėlių. Sakydavo, kad apskritai pasninko laikas turtingas valgių, – juk mūsų krašto šeimininkės išradingos.
– Besiruošdami šventėms glėbiais perkame dovanas – šeimos nariams, artimiesiems, kolegoms, partneriams. Dažnas išleidžia ne tik visas savo santaupas, bet ir lieka be pinigų sausio mėnesiui. Yra ir kitokių nuomonių – kad per šventes svarbu dėmesys, o ne brangiai kainuojančios dovanos. Bet kaip be dovanų? Ar senovėje didžiąsias Metų šventes taip pat lydėdavo keitimasis dovanomis, kam jos būdavo skirtos ir kokios? Kokia yra dovanojimo prasmė?
– III-IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demre miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau paskelbtas šventuoju. Garsėjo jis labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas net nesužinotų geradario vardo. Vieną didelę, bet labai vargingą našlės šeimą jis sušelpė, slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Kitą šeimą išgelbėjo nuo pažeminimo, pamaitinęs trimis kepalaičiais duonos. Iš šventojo legendos ilgainiui atsirado paprotys persirengus raudonais vyskupo rūbais, pasiėmus ganytojišką lazdą, prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių. Daugelyje Europos šalių tai vyksta gruodžio 6-ąją, Šv.Mikalojaus dieną. Bažnytinėse bendruomenėse šis lankymas tapo kalėdojimo tradicija, kai iš turtingesniųjų parapijiečių surenkamos aukos ir išdalijamos vargstantiems. Tegul šventė būna džiaugsminga ir likimo nuskriaustiems…
Lietuviškose didžiosios žiemos šventės tradicijose dovanos vaikams būdavo nekasdieniai valgiai ant Kūčių ir Šv.Kalėdų stalo bei toks mielas šeimos pabuvimas kartu. Kada, jei ne per šventes, tėveliai galės tiek daug dėmesio skirti savo atžaloms… O dovanėlės – tai meduoliukai ir saldainiai nuo eglutės, nurėdomos per Tris Karalius. Tiesa, iš tų saldainių iki to meto dažnai tik popierėliai tebūdavo likę….
Sovietmečiu profsąjungos darbuotojų vaikams rengdavo „eglutes”, kurių metu „Diedas Morozas“ su „Snieguročka“ išdalydavo spalvingus popierinius maišelius su skanumynais – saldainiais, sausainiais ir keletu mandarinų. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo atsivėręs globalusis pasaulis atnešė ne tik dvasinę laisvę, bet, deja, ir vartotojišką požiūrį į šventes. Dėl to ypač pasistengė didieji prekybos centrai, reklamomis ir akcijomis įpiršę dovanų kultą. O juk Kristus išvarė prekeivius iš šventoriaus! Betgi dabar daugeliui tautiečių Šv. Evangelijos pamokymai – nė motais…
Praktiškieji amerikiečiai, nurimus šventiniam šurmuliui, atidaro nepatikusių dovanų supirktuves. O įpakavimai– į sąvartynus, kuriais taip spėriai „puošiasi“ Žemės rutulys. Lietuvių vaikai kasmet Kalėdų Senelio prašo vis brangesnių dovanėlių – kaipgi kitaip, juk krašto BVP auga… Tačiau pastebėkime, kad dovanos jau nebe taip ir džiugina mūsų atžalas. Gal kartais net sukelia pavydą, kurio grėsmę suvokti kaip velnio kėslus į žmogaus sielą mus ragina pontifikas Pranciškus. Atsigręžus į žmonijos istorinę patirtį, reikia suprasti, kad ideali kalėdinė dovana – tik tokia, kuri būtų labai reikalinga žmogui, o ypač – jo asmenybės tobulėjimui.
Pasigirsiu šiemet gavęs puikią kalėdinę dovaną – mano šeima padėjo išleisti ilgai brandintą knygą – „Užkopus į varpų bokštą“, į kurią sudėtos žinios apie išskirtinai įdomų Lietuvos kultūros paveldą – bažnyčių bokšto laikrodžius ir su jais sujungtus varpus. Norėčiau šia dovana pasidalyti su kuo platesniu skaitytojų ratu….
– Ačiū už pokalbį.
