Kol neša kojos

Ričardas BANYS, Viešintų ir Andrioniškio parapijos klebonas, svėdasiškis

Manyčiau, kad daugelis esate matę 2000 metais režisieriaus Lasse Hallstrom sukurtą romantinį kino filmą „Šokoladas“ pagal rašytojos Joanne Harris to paties pavadinimo romaną. Filme yra rodoma nuostabi ir kartu paslaptinga scena: kai pradeda pūsti Šiaurys, šokolado gamintoja Viana kartu su savo dukrele Anuka susideda savo daiktus ir iškeliauja į kitą vietą. Taip abi klajoja iki tol, kol apsistoja viename nedideliame Prancūzijos miestelyje… Vėjas Šiaurys, tarsi paslaptingas starto ženklas, paslaptingai veda žmogaus likimą ir gyvenimą į naujus horizontus, už kurių atsiveria naujas kasdienybės pasaulis.

Kodėl užsiminiau apie šią istoriją? Ji man labai panaši į mano, kaip kunigo, gyvenimą. Tik čia yra vienas skirtumas – ne vėjas Šiaurys liepia susikrauti daiktus ir keliauti, o rankoje laikomas vyskupo pasirašytas dekretas, liudijantis, kad atėjo metas krautis daiktus ir po gero mėnesio iškeliauti į naują kunigiškos tarnybos vietą. Toks tas kunigo gyvenimas – vyskupas tau suteikia kunigystės šventimus, o tu pažadi savo ganytojui klusnumą ir pagarbą. Per visus savo kunigystės 23 metus esu pakeitęs ne vieną savo tarnystės vietą, kurios pats nesirinkau. Visada parinkdavo vyresnieji. Dauguma mano kunigystės metų prabėgo kaimiško tipo miestelių parapijose, kuriose gyvena negausūs, bet be galo paprasti ir nuoširdūs žmonės – tokių yra dauguma. Tad drąsiai galiu pasakyti, kad esu paprastas kaimo klebonas, kunigas. Dar pridurčiau: esu tikras ir tikro kaimo vaikas. Miestas manęs niekada nežavėjo. Jei būtų mano valia, visai nenorėčiau dirbti kokioje nors miesto parapijoje, kurioje jaučiama ir matoma daugiau sakramentų industrija, negu liaudiško pamaldumo dvasia pripildyta nuoširdi ir spontaniška katalikybė, kuri savo realybe gal ir toli yra nuo visokių mandrų teologinių traktatų, bet kaimų ir miestelių parapijose dar jaučiama nesusvetimėjusi Bažnyčia.

Per tuos kunigystės 23 metus jau įpratau prie žiemą šaltų kaimiškų bažnyčių, į kurias miesto komforto išlepinti broliai kunigai nenoriai arba visai nevažiuoja. Kaip pavyksta kai kuriems broliams tokio kaimiško gyvenimo išvengti, man yra nežinia. Tikriausiai kai kam pavyksta kažkokiu mistiniu būdu paveikti savo vyskupą. Juk ne paslaptis, kad yra tokių kunigų, kurie kelias dešimtis metų yra tarsi nepajudinami, kai tuo metu kiti (tarp jų ir aš) dažnai yra kilnojami. Kažkas gali tai palaikyti bausme ar kažkokia disciplina. Tačiau savo vyskupui esu neseniai pasakęs, kad niekada nebūsiu jam ir kitam vyskupui oponentu, kai yra traktuojamas iškėlimas į kitą parapiją. Nebūsiu ir naudojančiu bet kokias priemones, kad tik pasiekčiau savo. Dėkingas Dievui ir popiežiui, kad turiu tokį savo vyskupą, kuriuo pasitikiu ir jo klausau, gerai žinodamas, kad kunigų kilnojimai iš vienos parapijos į kitą ir vyskupui yra labai sunkus reikalas.

O tų kilnojimų būna visokių, bet su tuo pačiu scenarijumi. Pirmiausia vyskupas tave pasikviečia pakalbėti, ir pokalbio metu tau yra pasiūloma nauja tarnystės vieta, kuri gali tave nustebinti, pradžiuginti ar net sukelti tam tikrą stresą. Visko būna… Tada su vyskupu aptariamos būsimos tarnystės ir naujos jos vietos detalės, kurios bent kiek padeda susipažinti su nauja darbo ir gyvenimo vieta.

Po kurio laiko kunigai gauna paskyrimo raštą – dekretą. Tai dokumentas, kuris jau oficialiai patvirtina tavo naują tarnystės vietą. Tada prasideda pats „įdomiausias“ laikas, pilnas emocijų, minčių, abejonių ir pasvarstymų. Dėliodamas į dėžes savo asmeninius daiktus, nejučiomis prisimeni Morkaus evangelijoje esamus žodžius: „Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų tunikų“. Žinoma, dabar kitokie laikai, kitokios situacijos.

Jei šalia atsistotų Kristaus apaštalų laikų ir mūsų laikų kunigai, tai vargu ar vienas kitą atpažintų. Oi, daug kas pasikeitė kunigų gyvenime per tuos daugiau negu 2000 metų! Mes, dabartiniai kunigai, esame visai nepanašūs į tuos, kurie mūsų dienomis išliko tik ikonografijoje ar istorinėse knygose. Tačiau ir mūsų laikais tenka pasiimti savo „sandalus“ ir „tunikas“, ir keliauti. O to kraitelio būna tiek, kad neužtenka vien krepšio, reikia didelio sunkvežimio. Juk nežinia, ar naujoje tavo klebonijoje bus lova ar stalas, nežinia, ar ten rasi puodą sriubai virti ar puodelį… Tad išvažiuoji į naują vietą kaip paprastai išvažiuoja kiti žmonės su savo daiktais, baldais, drabužiais. Juk nuoširdžiai daug ko reikia gyvenime. Tik, žinoma, saikingai.

Paprastai, kai jau dabartiniai parapijiečiai sužino, kad jų klebonėlis keliamas į kitą vietą, prasideda tikras serialas: ašaros arba plojimai, diskusijos apie naują ir kokį kleboną. Pradžioje, kol dar neturime vyskupo pasirašyto dekreto, tavo „senoje“ parapijoje vyrauja savotiškas paslaptingumas, kuris po truputį pradeda tirpti ir nykti kaip sniegas pavasarį. Tuo metu naujoje tarnybos vietoje irgi verda diskusijos ir emocijos. Kai kas vietoje net pateikia „patikimos medžiagos“ apie naują kleboną, pasinaudojant internetu ar kokios nors dievobaimingos ir „visa žinančios“ giminaitės, iš kur atkeliamas naujas klebonas, „faktais ir argumentais“. Taigi, kai tu atvažiuoji į naują vietą, tai dalis ten gyvenančių parapijiečių jau apie tave žino šį bei tą. Tada belieka „gyvai“ sulaukti naujo klebono ir kurį laiką jį akylai stebėti, sekti, smalsauti, lyginant su buvusiu klebonėliu, kuris „dar tikrai galėjo čia pakunigauti“.

Mūsų parapijiečiai turi gana įdomius sentimentus savo kunigų atžvilgiu: įsimyli, bet niekam apie tai nesako, arba nekenčia ir tai sako visiems, net ir tiems, kurie to nenori net girdėti. Tačiau čia reikia atminti vieną labai svarbų dalyką – nei parapijiečiai pasirenka sau kleboną, nei klebonas parapijiečius. Laikui bėgant, daugumas susigyvena, pripranta.

Susigyvena, pripranta ir naujasis klebonas. Reikia tik būti ne vien kunigu, bet ir žmogumi, gyvenančiu ir sugyvenančiu kartu su kitais. Žinoma, viskam yra ribos ir normalumas. Visada sakiau ir sakysiu, kad esu kunigas, o ne lėktuvo stiuardas, turintis įtikti ir chamui, ir šventajam. Esame Dievo tarnai, bet niekada negalime tarnauti pataikavimui, dvasinei tuštumai ir niekšybių pasauliui. Tarnystės vietoje tegu žmonės mus mato tokius, kokie esame, o ne tokius, kokius nori kiekvienas matyti. Čia nėra jokių konkursų, kas geresnis ar blogesnis, bet yra nuoširdus noras vienas kitą suprasti ir kartu sugyventi. Kitaip kokie gi mes esame katalikai? Su tokiomis ir panašiomis mintimis palengva dėlioji ir rūšiuoji asmeninius daiktus, o naktimis sapnuojasi baltas bažnyčios altorius, ant kurio miegantis angelas rankoje laiko tavo kunigišką sutaną. Net pats biblinis Juozapas gali pavydėti tokio sapno.

Kai jau po visų ašarų ir atsisveikinimų atkeliauji į naują vietą, pirmoji naktis – tai tikra nemigos naktis. Juk viskas aplinkui nežinoma, nauja. Teko vienoje klebonijoje nuo pirmosios nakties dar ilgai jausti buvusio klebono kvapus, nes visokie remontai persikeliant praktiškai yra neįmanomi dėl laiko stokos. Žinoma, paskui prie visko pripranti. Pripranti net prie supakuotų daiktų chaoso, kuriame bandai surasti keptuvę ir mentelę kepamoms bulvėms pamaišyti. Jei mentelės surasti nepavyksta, tai gerai būna ir švari balana, atskelta nuo alksninės malkos (taip man yra buvę). Pasijauti tada ne tik naujakuriu klebonu, bet ir skautu. Po tokios „gurmaniškos“ ir pirmosios vakarienės pasimeldi, pasikloji lovą, kol kas dar pasiklydusią tarp dėžių, ir bandai užmigti. Kažkada tokios pirmos naktys naujoje klebonijoje praeidavo miegant, apsikabinus savo ištikimą šunelį Drakį. Dabar jau jo nebeturiu… Tiesa, kad lengviau būtų surasti reikiamus daiktus, išmokau ant kiekvienos dėžės užrašyti jos turinio sąrašą.

Ši vasara daliai mano kunigystės brolių yra ypatinga – esame keliami į naujas parapijas. Mano dabartiniuose namuose jau irgi tikras persikraustymo vaizdas: daugėja dėžių, tuštėja knygų ir drabužių bei kitų daiktų lentynos. Jaučiu, kad čia esu jau svečias. Tik labai greitai prabėgo tie septyneri metai. O per juos būta visko: ir juodo, ir balto. Daugiau balto, daugiau gerų dalykų. Ypač, kad dar esu gyvas, dar turiu sveikatos, dar turiu svajonių. Svarbu, kad dar galiu eiti ir judėti toliau. Kol kojos neša…