Muziejuje dirbanti Kristina Rudokaitė internete dalijasi vaizdais iš gyvūnų gyvenimo.
Parašęs tokį straipsnio pavadinimą, prisiminiau paauglystėje skaitytą nepamirštamą knygą „Seldžija ir jos bebrai“. Tai istorija apie indėnų mergaitę, beprotiškai pamėgusią, tiesiog įsimylėjusią bebrus. Ėmusią juos globoti, net saugoti nuo medžiotojų, pasišovusių šių mielų žvėrelių kailius nudirti ir brangiai parduoti.
Kristina Rudokaitė taip pat be ribų myli ją supantį laukinės augmenijos ir gyvūnijos pasaulį, saugo jo gyventojus, su didžiu užsidegimu stebi, fotografuoja, filmuoja, vis labiau susiliedama su begaliniu džiaugsmu persmelktu, dievišku, regimos tobulybės pajautomis pulsuojančiu gamtos stebuklu.
Fotografuoja dangų, augalus ir gyvus sutvėrimus
Nors tėvai jau gyveno Anykščiuose, bet taip jau nutiko, kad Kristina gimė taip pat mieste prie Šventosios – Ukmergėje. Tėtis labai mėgo meškerioti, tai nuo pat mažens žuvelių vilioti kartu su užkietėjusiu žveju keliaudavo visa šeima.
Tad ir mano straipsnio mažoji herojė nuo pat mažens vijurku sukosi gamtoje, dairėsi, stebėjosi, gėrėjosi, o po to ir pati meškerę į rankas paėmė: ėmė smulkias, o kartais ir didesnes žuvis traukti. Nūnai Kristina priklauso Anykščių žvejų lygai – nors sugautas žuveles, kad ir smarkiai dideles, atrodytų jų vieta tik keptuvėje – dažnai kaip gamtos brolius ir seses palaiko rankose ir vėl paleidžia į laisvės vandenis.
Žavi ne tik vandenų pasaulis, bet ir laukų, miškų žolynai gražiausieji, padangių sparnuočiai, mažyčiai ir didesni žvėrys. Apmiršta tyloje kuomet margu kūnu siūbuodamas medžio kamieną kalena genys, skraidžioja bukutis, stebuklu veriasi ką tik išsiskleidęs žiedas, vėjelyje virpa sprogstantys lapeliai, dar purpteli kažkoks mažytis paukštelis.
Kreipia į tuos gražumynus išmaniojo telefono kamerą, ji apginkluota keliais objektyvais. Akyli gamtos stebėtoja dažnai pakelia akis į dangų. Ten, kur debesys susipynę kamuoliais. Kamera pati suranda, išryškina klostes, telieka spustelėti mygtuką ir neregėta, tiesiog nereali fotografija įkrenta į išmaniojo atmintį. Kartais per objektyvą žvelgia ir į žvaigždes, dangaus keleivį mėnulį, vis dažniau dangų nušviečiančias pašvaistes.
Tai tik lengva kasdienybė. O didžioji fotomedžioklė vyksta pasitelkus didelio priartinimo objektyvu ginkluotą fotoaparatą „Nicon Coolpix“. Tuomet ir sunkiai įžvelgiamos tolumos tampa artimos, ir veik akimi neįžvelgiamos grožybės išryškėja užburiančiais vaizdiniais.
Kartą paklausiau Kristinos, koks paukštis simpatiškiausias. Susimąstė – veik visi vienodai gražūs, mieli, tad ne taip jau paprasta atsakyti. Nepralenkiamas gražuolis yra tulžys, taip pat ir kukutis, bet nei kiek ne prastesnės kuosos ir varnos. Savo ypatingu būdu, nepailstančiu triukšmavimu, savo gebėjimu net pamėgdžioti kitų paukščių balsus, pasižymi kėkštas.
Tai tikras pilietis, kuris kažką neįprasto pastebėjęs niekuomet nepatyli, tuojau pat drąsiai rėkdamas pakelia triukšmą. Visi paukščiai imponuoja tuo, kad vos paaugusius savo palikuonis išleidžia į gyvenimą, apie juos nebetupinėja, nori ar nenori išstumia iš tėviškės lizdo į savarankišką gyvenimą.
Kamera fiksuoja
Anykščių mieste gyvenanti Kristina prieš kelerius metus vieną saulėtą rytą prabudusi panoro savo kampelio sodžiuje, atokiame gamtos prieglobstyje. Pasakyta – padaryta.
Labai greitai susirado ir įsigijo sodybą tarp paslaptingų miškų bei raistų. Nors dviejų galų aukštaitiška gryčia su ūkiniais pastatais, apsupta didelio sodo, yra labai atokioje vietoje, tačiau keliai ten tvarkingai pažvyruoti, sunkiasvorių traktorių ar miškavežių, kaip daug kur, neišniokoti. Tad kuomet tik panori, savo svajonių kampelį pasiekia be kliūčių.
Rūpesčių, darbų sodyboje netrūksta, tačiau kartą atkreipė dėmesį į žemės kauburius ir keistus urvus prie pat namo pamatų. Parūpo išsiaiškinti, kieno čia triūsas naktinis. Įrengė kameras, pradžioje dvi, o po to dar porą. Tad sodyba akylai stebima iš visų pasaulio šalių. Netruko išsiaiškinti, kad čia darbuojasi sodyboje įsikūrę barsukai. Netruko aptikti ir jų žieminių namelių vietą malkinėje.
Dienomis jie kažkur pasislėpę tūno, miega, ilsisi, o štai sutemus prasideda jų tikrasis gyvenimas. Naktiniai žvėreliai. Tad ėmė jų nuotykius fiksuoti „naktiniame teatre“ įtaisytomis kameromis. Tame mažame plotelyje – vietoje dekoracijų iš šonų eilėmis sukrautos malkos, priekyje lengvai praeinamos durelės, kasnakt vyksta vis kitoks gyvenimas.
Malkinės prieangyje įtaisytos kameros užfiksuoja vaizdus, kurių prisisuka šimtai valandų, kol šeimininkės nebūna sodyboje. Nors kameros įsijungia tik tuomet, kai jų davikliai sureaguoja į judesius, tačiau savaitinis dviejų kamerų laimikis būna apie penki šimtai minučių.
Tikriausias relaksas, kuomet tuos lobius ima peržiūrėti. Savaitinę santrauką išnagrinėti užtrunka apie keturias valandas, mat statiškas atkarpas prasuka ir iš to padaro du filmukus iki dešimties minučių trukmės. Po truputį tobulėja – ėmė iškarpyti trumpus epizodus. Trumpieji patys gražiausi, kaip ir tas, kuriame besipulkuojančių stirnų vaizduose pasigirsta pelėdos ūksmas.
Dienoraščiai, kuriuose juda, kruta ir maži, ir dideli. Tarsi prisuktos lakioja mažytės peliukės, retsykiais užsuka lapės, kiaunės, atsklendžia išplėstakė pelėda, tačiau svarbiausi naktinių dramų herojai visuomet būna barsukai.
Nežinia, ar dėl pernelyg šiltos žiemos, ar nenorėdami praleisti filmavimosi seansų (galima pagalvoti, jog apie tai jie žino), šiemet barsukai taip ir neprisiruošė žieminiam tamsiojo laiko – ilgųjų naktų – miegui.
Tiesiog nesuvokiama, kaip jie sugeba nepaklusti amžių instinktais paremtoms tradicijoms – nemiega. Nors kartą jie net kelias naktis nepasirodė, gamtos stebėtoja net pamanė, kad jau paniro į gilų ir ilgą miegą, tačiau po kelių dienų vėl pasirodė malkinės prieangio aikštelėje.
Įdomu juos stebėti: tąsosi, blusinėjasi, stumdosi, žaidžia, užsiima dar smagesniais malonumais. Dažnai tempia į urvo guolį šieno pluoštus. Sumaniai susivynioja glėbelį priekinėmis kojomis ir į urvą. Mėgsta jie graužti ir nuolat Kristinos patiekiamus obuolius.
Čia nuolat atsirandantį ir lengvai pasiekiamą maistą pajuto ir kiti aplinkumos gyventojai, pasirodė varnų, šarkų, net gudruolė pūstauodegė lapė. Ta irgi obuolius griebė. Juk vištų retoje sodyboje besuranda…
Bičiulystė su barsukais lėmė, kad Kristina sukūrė Youtube kanalą „Barsukų šeimos ir jų kaimynų gyvenimas“. Praeitų metų pusiaužiemyje ji pirmą kartą buvo pakviesta į garsiojo gamtininko Selemono Paltanavičiaus vedamą radijo laidą „Gamta visų namai“. Žinoma, kad kalbėjosi apie barsukų veiksmus tą ypatingą gamtos virsmų dieną. Jų tądien pastebėjo net tris, tačiau jie nei atsibudo, nei miegoti nuėjo…
Herojus žūsta
Katinas sumano papramogauti ir išeina į medžioklę. Patykojimas baigiasi sėkmingai, vienas iš filmų herojų, žvitriaakis peliukas, nors tūno malkų rietuvėje, tačiau patenka į sumanaus ir vikraus katino nagus. Labai greitai, sakyčiau humaniškai, be ilgų kančių nukeliauja į medžiotojo pilvą. Kartais gerai rainiui čipsiukais kemšamą skrandį naminiu, šviežiu bei ekologišku maistu pamaloninti.
Sodyboje nuolat vyksta daugiaplanis filmavimas, mat yra ir kitose vietose įtaisytų kamerų. Malkinės nuotykiai nuolat papildomi filmuota medžiaga iš gyvūnų šėryklos, esančios pačiame erdvaus kiemo pakraštyje. Ten tai vyksta tikriausi atlaidai.
Pašarų ragauti, o labiausiai gardžios druskos palaižyti, žvėrys eina po vieną, šeimomis, giminėmis. Jau du kartus žvėrys „užpuolė“ kameras. Barsukų stebėjimo kamerą kelis metrus nutempė ir numetė lapė, o šalia šėryklos įtaisytą – nukandęs laidą su akumuliatoriumi – atjungė šernas.
Apylinkėje nepaprastai turtingas gyvūnijos pasaulis. Nuolat gali stebėti savo stebimų gyvūnų didįjį penketą, į kurį įrašė briedį, elnią, danielių, stirną ir šerną. Šėryklos įrenginėti net nereikėjo, pakako pakabinti didelį, bene penkių kilogramų luitą mineralinės druskos, ir visi žvėrys renkasi jos nors šiek tiek palaižyti. Gardėsis. Taip pat vilioja ir labai didelio sodo vaisiai, kurie ypač gardūs, atkasti iš po sniego. Nors žiemą pasmaguriauti papila morkų, tačiau geidžiamiausi – obuoliai.
Ta regykla tokioje patogioje vietoje, kad ryte vos pakirdusi, tiesiog iš lovos žvilgtelėjusi per langą, pamato, ar kokių nors žvėrių yra. Jei kažką įdomesnio pastebi, deda prie akių žiūronus, o jei prireikia, pravėrusi langą bando nufotografuoti.
Į objektyvą jau buvo pakliuvęs vilkas, iš pėdsakų žino, kad kažkur aplinkui sukinėjasi kiškučių ieškanti lūšis, tačiau labiausiai trokšta nufotografuoti mešką.
Kartą net bandė jos ieškoti, sekti karštais pėdsakais tame miške, kur buvusią mūsų miškų valdovę buvo užfiksavusi kamera. Kantriai išvaikščiojo tą apylinkę, kelias valandas kantriai laukė bokštelyje, tačiau svajonių žvėris iki šiol nepasirodė…
Kamera prie upės
Trumpam paskolino, dislokavo savo kamerą gero pažįstamo sodyboje Anykščių mieste. Pirmasis užfiksuotas pirmosios stebėjimų nakties herojus buvo iš kažkur atklydęs katinas, po to pasirodė lapė, galiausiai atsliūkino ir bebras… Nors bebriuką užfiksavo jau pats miestelėnas – tuomet, kai sužavėtas naktinių vaizdų, įsigijo kamerą. Iš tiesų net ne pačiame miesto centre, labiau nuošalesnėse Šventosios pakrantėse vyksta gyvenimas naktinis. O sako, ne kurortas…
Kalendorių metai
Jau keleri metai Kristina pamalonina savo nuotraukomis iliustruotais kalendoriais kolegas muziejininkus bei bičiulius. Štai už 2023 metų kalendoriaus – man jis toks įsimintinas – viršelį puošia didžiulis gražuolės nendrinės lingės portretas.
Plėšriai riestas jo snapas, griežtai žvelgianti geltonu obuoliu akis, o verčiant tolėliau – mažieji kragai, raiboji pelėda, kėkštas, bukutis, devynbalsė, kūltupiai. Nuo liepos mėnesio veriasi vaizdai su žvėrimis – kiauliškai susispietęs pulkelis šernų, tarsi nulieti mūsų miškų karaliūnai briedžiai, danieliai, taurieji elniai. Lapkritis pasitinka spindinčiomis barsukų akimis, o paskutinį mėnesį užsklendžia kuoduotoji zylė.
Pernykštis kalendorius gal net dailesnis, jis puošiasi rečiau matomų paukščių bei žvėrių fotografijomis. Jame puikuojasi kukutis, laukinis balandis – keršulis, pilkoji meleta, šarka, upinė žuvėdra, svirbeliai, stirnos, elnė su elniukais, danieliai, kiškis, milžiniškais ragais mosuojantis briedis.
Dar vieną, antrąjį kalendorių, Kristina parengia Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui, jame dirba, ir jį papuošia legendinės Baranausko klėtelės, žaliojo namo Vienuolio bei aplinkui užfiksuotais gamtos vaizdais. Ir tais kalendoriais džiugina jau keleri metai.
Taiklioji akis…
Fotografija ir gamtos pajautos, prisilietimas prie gaivališkos jos didybės net lemia Kristinos atostogų metą. Įprastai ji laisvų dienų pasirūpina, kuomet elniai meta ragus bei vyksta jų tuoktuvės.
Leidžiasi į ragų paieškas, o štai rudenį kur nors raiste įsitaisiusi laukdavo, kada gi prasidės didingos toli aidinčiu maurojimu, įnirtingomis badynėmis paženklintos patinų varžytuvės. Belaukdama dar ir spanguolių prisiuogauja, nors dabar elnių vestuvės vyksta beveik sodybos kieme. Niekur toli nereikia eiti…
Taip jaukiai bėga dienos, pažinimas vis gilėja, ir ne tik pasaulis, bet ir gyvenimas jame sirpsta į, atrodo, niekada nesibaigsiantį stebuklą. Kristina giliai įsitikinusi, kad nereikia laukti, kad kas nors kada nors tavo norus, svajones išpildys. Savarankiška mergina linkusi savąją laimę, savo aplinką kurti pati. Svarbiausia, kad ji, jei ko įsigeidžia, svyruoti nelinkusi.
Panoro sodybos, tai gerai paieškojo ir įsigijo. Beveik nieko tenai nekeitė, išsaugojo XX amžiaus pradžioje statytą aukštaitišką dviejų galų trobą. Nors ir planuoja antrame aukšte įsirengti patogius, žiemą šiltus, o vasarą vėsius kambarius darbui bei poilsiui. Mat planuoja ten gyventi apskritus metus. Senutėlę dūminę pirčiukę planuoja pertvarkyti į jaukią ir šiuolaikišką.
Dar vieno, nors ir ne paties didžiausio, noro išsipildymas galėtų tapti ir nuolatinių pajamų bei laisvės garanto šaltiniu. Tačiau smulkiau ateities planų atskleisti nepanoro, tik paminėjo, kad svajoja gyventi ūkyje su naminiais ir laukiniais gyvūnais, ir tarp jų būtinai būtų asilas. Priedo dar labai nori nuvykti į Afriką. Jau buvo pakėlusi sparnus į Tanzaniją, tačiau sutrukdė visus kelius uždariusi didžioji epidemija. Gerai, kad dar neprisiskiepijo nuo maliarijos ir kitų baisių ligų. O taip knietėjo ten nukeliauti ir pamatyti didįjį juodojo žemyno penketą: dramblį, raganosį, liūtą, leopardą ir buivolą.
Tad žygiuoja Kristina per pasaulį, juo besistebėdama, savo darbus, svajones pildydama ir susitikimo su meška laukdama… Sako, pėdsakus jau mačiusi. Dideli – matyt, čia aplinkui vaikštinėja besislapstydama rytietiškos veislės lepečkojė, juk kareliškosios daug mažesnės pėdutės.
