„Kuri žiūrės į vyrą su trim vaikais?“

Tėvo diena 53 metų verslininkui Vytautui Gruzinskui yra ypatinga šventė. Tą dieną jis su dėkingumu ir pagarba prisimena savo tėtį, suteikusį jam gyvybę, mokiusį pažinti pasaulį ir gyvenimą. Tą dieną jis ir pats sulaukia ypatingo dėmesio, išreikšto gėlės žiedu, meiliu žodžiu iš savo jau suaugusių ir šeimas sukūrusių dukterų Dovilės ir Živilės bei sūnaus Šarūno.
Vaikus ir tėvą jungia ypatingas ryšys, nes ne vienus metus jiems jis atstojo ir motiną.

Tėvo dienos šventę pagerbti tėvystę, kaip ir motinystę, sukūrė amerikietė Luiza Dod 1910 metais. Ją ir penkis jos brolius bei seseris tėvas užaugino vienas, nes motina mirė gimdydama šeštąjį vaiką. Praėjus dar keliems dešimtmečiams Tėvo diena pradėta švęsti beveik visame pasaulyje, tiesa, ne vienu metu. JAV ji švenčiama trečią birželio sekmadienį, Austrijoje ir Švedijoje – antrą lapkričio sekmadienį, Kinijoje ir Taivanyje – rugpjūčio 8 dieną. Bulgarijoje, Lietuvoje – pirmą birželio sekmadienį. Beje, Tėvo dienos šventę LR Seimas įteisino tik 2009 metais…
Šios dienos atsiradimą prisiminiau neatsitiktinai, nes šeimų gyvenime auginant vaikus dažniausiai dominuoja moterys, motinos, kurioms pagerbti yra dvi šventės (Motinos diena, Kovo 8 – oji), kurios skyrybų atveju pasilieka vaikus ir neretai net draudžia tėvui su jais bendrauti… V. Gruzinko dalia buvo šiek tiek kitokia. Palikusi jį su trim jau ūgtelėjusiais vaikais, jų motina nuėjo savais gyvenimo keliais. Jaunas vyras kitos moters neieškojo, kaip sakoma, pamotės į namus neparvedė, o stiprybės rūpinantis vaikais sėmėsi iš savo vaikystės, iš motinos, tėvo Karolio, kuris jo gyvenime buvo ypač svarbus.
„Mano vaikystė prabėgo Kurkliuose. Augome su broliu Arūnu, kuris ir dabar šiame miestelyje, kaip ir aš, gyvena, – sakė V. Gruzinskas. – Tėvas Karolis dirbo traktorininku, buvo kolūkyje gerbiamas žmogus. Daugeliui šis darbas asocijuojasi su girtuoklystėmis, tai mano tėtis pijokas tikrai nebuvo, už darbą buvo pelnęs daug apdovanojimų. Vaikystėje šalia jo jaučiausi kaip tikras vyras. Iš karklo sukdavom švilpynes, darėm „ragatkes“, išsišnekėdavom, eidavome grybauti, uogauti. Mokydamasis septintoje klasėje jau gaudavau pavairuoti traktorių, pjaunant žolę prikabinėjau priekabas. Niekas nedraudė man, paaugliui, dirbti ir nieko blogo neatsitiko. Per vasaros atostogas užsidirbau dviratį, vėliau – motociklą. Prisimenu, tėčiui patikėdavo naujausią techniką. Apie 1980–uosius į kolūkį atvarė naują MTZ – 80 traktorių, vyrai nemokėjo jo užvesti. Pastudijavau rusišką instrukciją ir man pavyko. Tėvas man buvo tikro vyro pavyzdys: darbštus, pareigingas, laikėsi duoto žodžio. Iš jo paveldėjau aistrą technikai. Niekada nesiskundė sveikata, o kai susižeidė koją, prireikė savaitės, kol įkalbinome važiuoti į ligoninę. Nesirgo, mirė staiga. Amžino atilsio palydėjau 2001–aisiais. Man tai buvo labai skaudi netektis“.
Vaikystės, ankstyvos jaunystės patirtys V. Gruzinkui išties pravertė vienam auginant paauglius vaikus. Paauglystė – bene pats sudėtingiausias metas ir tėvams, ir jų vaikams, tačiau V. Gruzinskas teigia, jog ypatingų problemų nebuvo. Prisimenu dvi žvitrias mergaičiukes, po Anykščius laksčiusias su motoroleriu. Tai buvo tos pačios Živilė ir Dovilė Gruzinskaitės, vėliau ir „Anykštos“ redakcijoje vasaromis dirbusios, laikraščius išvežiodavusios. „16–os metų jos jau „džipą“ vairavo, – nusišypsojo V. Gruzinskas. – Namuose bene visa namų ruoša joms tekdavo. Skalbdavo, valgį ruošdavo, kartu eidavome į parduotuves apsipirkti“. Paklaustas, ar nebuvo minties į namus parsivesti kitą moterį, V. Gruzinskas nusijuokė: „Kas ims vyrą su trimis vaikais?“. Paskui rimtai paaiškino, kad tokią galimybę gal ir turėjo, tačiau jam svarbiausia buvo vaikai, jais rūpinosi. Kai užaugo, vaikai patys ėmė siūlyti sukurti šeimą su moterim, su kuria mane siejo draugystė ir kurią jie neblogai pažinojo. Ją vaikai laiko tikra mūsų šeimos nare“.
„Tai ar labai griežtas buvot savo vaikams, ar teko bent vienam įkrėsti „beržinės košės?“, – paklausiau. „Na, mergaitės tai tikrai jos neragavo, o va, Šarūnui kliuvo“, – prisiminė V. Gruzinskas. „Aiškiai buvo už ką“, – paliudijo tarpduryje mūsų pokalbį nugirdęs Šarūnas. Tačiau tėvas teigia, kad visko buvę ir su mergaitėm. „Prašau jų padaryti vieną ar kitą darbą, o jos man – rytoj. Taigi rytoj vėl prašyk, primink. Ir štai ateina šeštadienis, prašo jos duoti po kelis litus. Juk šeštadienis, šokiai. O aš sakau – rytoj. Abi čiauškia, prašo, tokios geros, o aš – rytoj. Padėjo…“.
Šeimos kasdienybėje būdavo švenčių, atostogų, per kurias visi važiuodavo prie jūros. Visada visi kartu. Visi trys V. Gruzinsko vaikai baigė mokslus, įgijo specialybes. Merginos baigę kolegiją, įveikė ir studijas Riomerio universitete. Dovilė gyvena ir dirba Vilniuje, sporto klubų tinklo „Impulsas“ buhaltere, Živilė su šeima gyvena Anglijoje, o Šarūnas, kaip ir tėtis, pluša prie technikos. Įgijęs automobilių eksploatavimo inžinieriaus specialybę su tėčiu dirba jų šeimos autoservise. Beje, trejų metukų Šarūnas jau vairavo kartingą, septynerių – bagį, būdamas paaugliu ir vėliau dalyvaudavo kartingų varžybose, o dabar laisvalaikiu, pasak tėčio, trankosi su visureigiu po karjerus, pelkes, bekelę, kartais į tokius ekstremalius pasivažinėjimus paimdamas ir tėtį.
Pamaniau, tai pasisekė vyrams, kurie tokias darbščias ir tėviškai išauklėtas Gruzinskaites į žmonas gavo. „Abu mano žentai tuo pačiu vardu – Mantas, – pastebėjo V. Gruzinskas.­ – Esu jais patenkintas. Dukros man padovanojo du anūkus ir anūkę. Senelio, mano tėvo, garbei pirmąjį pakrikštijo Karoliu. Manau, jis tęs mano ir Šarūno tradiciją mylėti techniką. Jam treji metukai, tai turi tokį mažą motocikliuką, – pasakojo V. Gruzinkas. – Rodo jis man savo motociklą ir sako, kad jis netikras, nes be duslintuvo. Teko pypliui paaiškinti, kad dabar ir motociklai, ir automobiliai gali būti elektriniai, tad duslintuvai jiems nereikalingi“.
V. Gruzinskas nežino, kokią staigmeną jam pateiks jo vaikai per Tėvo dieną, tačiau jaučia, kad šios šventės nepamirš, kaip kad nepamiršta ir jis savo tėčio, kuriam atsidėkoti dabar jau gali tik žvakutės liepsnele ar gėlės žiedu ant kapo.
Prisimena savo penkiasdešimtmetį, kai Živilė apsiverkusi telefonu aiškino, kad negalės atvažiuoti. Bet atskrido, išsinuomotu automobilių iš Vilniaus atlėkė, o rytą vėl išskrido atgal.