Eifelio bokštas nuo Trokadero aikštės.
Kartą jau esu rašiusi apie Paryžių – gyvą, margą ir nuostabų kultūrų kratinį: čia žmonės sveikindamiesi bučiuojasi, o akmenimis grįstose gatvelėse kvepia sviestiniais kruasanais. Tiesą sakant, apie šį miestą reikia ne pasakoti, o pačiam atvykti ir jį pamatyti, nes kiekvienam Paryžiaus patirtis vis kitokia. Kai pirmą kartą čia atvykau, jaučiausi priblokšta galybės žmonių, nesibaigiančių pastatų eilių ir garsų kakafonijos. Tačiau dabar ir vėl pasitaikė proga sugrįžti į Paryžių.
Praktika ambasadoje
Įpusėjus paskutiniems studijų metams universitete, gavau pasiūlymą atlikti ERASMUS abiturientės praktiką, todėl ilgai nesvarsčiusi sutikau ir tapau stažuotoja Lietuvos Respublikos ambasadoje Paryžiuje. Dabar šis miestas man atrodo dar kitoks. Tikriausiai pirmiausia reiktų paminėti akivaizdų dalyką – pasaulinę koronaviruso pandemiją. Į Paryžių atvykau rugsėjo pradžioje, kai atvejų skaičius dar nebuvo toks didelis, o dabar, kai rašau šį tekstą, Prancūzija yra ketvirtoji tarp labiausiai pandemijos paveiktų šalių pasaulyje, iš karto po JAV, Indijos ir Brazilijos. Užsikrėtusiųjų virusu skaičiui augant, nuo lapkričio buvo įvesta galybė apribojimų, pavyzdžiui, 1 kilometro ir 1 valandos taisyklė: namus galima palikti tik su specialiu leidimu, t.y. išeiti 1 valandą per dieną ir tik 1 kilometro atstumu nuo savo gyvenamosios vietos. Man pasisekė – gyvenu netoli nuo dviejų nemažų parkų, todėl kasdienę savo laisvės valandą galiu praleisti juose. Visi barai ir kavinės uždaryti – maistas tiekiamas tik išsinešimui. Nieko nuostabaus, kad tokiai šiltai ir komunikabiliai tautai kaip prancūzai tai tiesiog milžiniškas smūgis. Daugiau jokių vakarienių terasose, susiglaudus nugaromis su prie gretimo staliuko sėdinčiais, o nusivylimui paslėpti belieka tik privalomos visur dėvėti nosį ir burną dengiančios kaukės bei paburbėjimai po prezidento įvesto dar vieno suvaržymo.
Ruduo Paryžiuje
Tiesa, iš pradžių viskas buvo šiek tiek kitaip. Paryžius pasitiko mane šiltu ir saulėtu rudeniu, jau šiek tiek ramesnis ir harmoningesnis nei pirmojo vizito metu. Netylantis šurmulys gatvėse ir žmonių minios man nebeatrodė tokios baugios – greičiau mielos ir pažįstamos. Nežinau, ar dėl to, kad geriau suprantu, ką kalba aplinkiniai, ar dėl to, kad atvykau kitu metų laiku. Visada norėjau čia atkakti rudenį, nes visada, kai pagalvodavau apie šį miestą, mintyse iškildavo kažkada matytas vaizdas nuotraukoje – vyriškis, sunėręs rankas už nugaros, vaikšto nukritusių lapų nuklota Senos pakrante. Norėjau pakartoti, pati pajusti to vaizdinio įspūdį. Kol dar nebuvo įvestos 1km – 1val taisyklės, spėjau aplankyti gražiausius miesto parkus, sodus ir muziejus.
Karantinas
Tai štai toks nuostabus Paryžius buvo ankstyvą rudenį, tačiau vėstant orui prastėjo ir sanitarinė situacija. Kasdien eilė, pro kurią praeidavau prie Covid -19 testus atliekančios laboratorijos, ilgėjo, o užsikrėtimų skaičiai augo. Prie nuolatos (tiek lauke, tiek viešose patalpose ar viešajame transporte) dėvimų kaukių prisidėjo Komendanto valanda, sukėlusi paryžiečių nepasitenkinimą. 21 valandą vakaro visi turi sėdėti namuose, o prie vėlyvos vakarienės pripratusiems prancūzams tai jau tikrų tikriausia tragedija. Be to, buvo visiškai uždrausti vakarėliai ir pobūviai, prie stalo gali sėdėti iki 6 asmenų. Tačiau net ir tai nepadėjo sumažinti infekcijos plitimo, todėl atsidūrėme visiškame karantine, tiesa, laisvesniame nei pavasarį, bet, kaip jau minėjau, be specialios pažymos į lauką išeiti negali, nebent 1 valandai 1 kilometro atstumu, arba nusipirkti būtiniausių prekių. Visos mažos parduotuvėlės, papuošalų parduotuvės, knygynai, gėlių krautuvėlės, barai, restoranai ir kirpyklos per vieną naktį tiesiog apmirė. Dabar miestas yra daug tylesnis ir ramesnis, o vakare išėjęs į lauką net nepagalvotum, kad tai tas pats gyvas, šurmuliuojantis ir spalvingas Paryžius, koks buvo vos prieš keletą mėnesių. Čia gyvenantiems pirmojo karantino metu labiausiai pasijuto nerimas – informacijos stoka, padidėjęs dėmesys stebint savo sveikatą, nuolat ūžiančios Paryžiaus gatvės tapo tuščios, jose renkasi tik policijos pareigūnai. Dėl įvestų sustiprintų sanitarinės apsaugos priemonių nedidelės kepyklėlės nebegali priimti tiek žmonių kiek anksčiau, todėl prancūzai buvo priversti pirkti nebe po 1 bagetę kas vakarą, o po 2, iš kurių viena užšaldoma vėlesniam laikui. Gyvenantys šiek tiek tolėliau nuo sostinės naudojosi proga ištyrinėti greta namų esančias gatveles ir keliukus, pasikalbėti su kaimynais, su kuriais anksčiau tik pasisveikindavo. Kai rašau šį tekstą, Prancūzijoje Covid -19 pikas jau praėjęs. Panašu, kad karantinas padeda suvaldyti pandemiją ir, jeigu užsikrėtimų per dieną skaičius bus mažesnis nei 5 tūkstančiai, bus galima kalbėti apie lengvinimus, todėl visi tikimės šviesesnio rytojaus.
Tiesa, vertėtų paminėti, kad prancūzai vis tiek išlieka prancūzais ir net karantino metu išeina į gatves protestuoti prieš naują „visuotinio saugumo įstatymą“, siekiantį uždrausti atvaizdų, kuriuose matosi policijos pareigūnų veidai ar kitos detalės, leidžiančios juos atpažinti, dalijimąsi internete. Vidaus reikalų ministras G. Darmanin teigia, kad taip siekiama apsaugoti tuos, kurie „apsaugo“ mus, tačiau dar praėjusią savaitę šalį sukrėtęs įvykis liudija priešinga. Stebėjimo kamerų įrašuose buvo užfiksuota, kaip policininkai brutaliai muša ir rasistiniais keiksmais užgaulioja juodaodį vyriškį jo paties muzikos įrašų studijos tarpduryje. Vyras buvo užpultas dėl to, kad išėjo į gatvę be kaukės (trumpam, prie pat savo darbo vietos, o pamatęs policininkus bandė sugrįžti atgal, bet buvo prisivytas ir užpultas). Kiti studijos darbuotojai bandė išstumti iš studijos policininkus ir netgi mėgino kviesti… policiją. Jeigu ne stebėjimo kameros įrašas, vargšas vyras nebūtų galėjęs įrodyti visos situacijos žiaurumo ir absurdo. Policininkų jis buvo apkaltintas mėginimu iš jų atimti ginklą ir narkotikų vartojimu. Nors šalyje yra paskelbtas karantinas, tačiau prancūzai nebijo pasipriešinti absurdiškiems įstatymams ir bandymams varžyti informacijos sklaidos laisvę.
Verslo santykiai tarp Prancūzijos ir Lietuvos
Ekonomikos ir prekybos patarėja Daiva Kirkilaitė – Chetcuti dalijasi mintimis, kad pirmojo karantino metu, kovo – gegužės mėn., Lietuvos įmonės suskubo persiorientuoti ir pasiūlyti taip trūkstamų sanitarinės apsaugos priemonių Prancūzijai. Antrojo karantino metu, kuris prasidėjo spalio mėn., kai kurios tiekimo grandinės Prancūzijos pramonėje nutrūko. Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės ieško kelių, kaip patekti į Prancūzijos pramonės vertės grandines. Tačiau tai nėra lengva užduotis, nes Prancūzijos įmonės nėra linkusios greitai keisti tiekėjų. Jei santykius tarp abiejų šalių reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, raktinis žodis būtų pasitikėjimas.
Rinkos iššūkiai
Ši pandemija atskleidžia tai, kad yra prekių ir paslaugų, kurios turi būti teikiamos nepaisant rinkos normų. „Deleguoti kitiems mūsų aprūpinimą maistu, vaistais, medicinos technika ir gebėjimą aprūpinti mūsų gyvenamąją aplinką yra beprotybė. Turime vėl tai kontroliuoti, kurti dar daugiau nei jau darome, Prancūziją, nepriklausomą Europą. Kurti Prancūziją ir Europą, kurios likimą tvirtai laikome savo rankose“, – 2020 m. kovo 12 d. savo kalboje pareiškė Prancūzijos prezidentas E. Macron.
Deja, bet pandemija nepadeda suprasti ir identifikuoti rinkos poreikių, nes nežinia kada išeisime iš šios krizės, ir nežinia, į ką bus panašus Prancūzijos ar Europos ekonominis paveikslas po jos. Daugelis įmonių neatlaikys krizės, o tai turės poveikį Prancūzijos ir Europos produktyvumui. Prancūzijos ekonomika trečiąjį ketvirtį stipriai atsigavo (užfiksuotas 1 % augimas, palyginti su trimis ankstesniais mėnesiais; II ketv – 13,8%, I ketv – 5,9%), tačiau metų laikotarpiu vis tiek numatomas nuosmukis. Palyginti su praėjusiais metais, naujausių prognozių duomenimis, BVP 2020 m. susitrauks 9 %.
Bandymai gaivinti ekonomiką
Prancūzijos ekonomistai teigia, kad dabar reikia iš naujo užkurti ekonomikos mašiną, kad būtų pakoreguota dabartinė sistema, kuri nėra atspari krizei. Europa turi padidinti atsparumą ir plėtoti savo stipriąsias puses, daugiausia naudodamasi Europos vidaus vertės grandinėmis, saugomomis bendrosios rinkos, kuri yra prisiimto ir ginamo suvereniteto garantas. Šiuo tikslu siūloma įsteigti Europos vertės grandinių stebėjimo centrą, kurio tikslas būtų kaupti žinias apie Europos įmonių vykdomų pramonės strategijų pažeidžiamumą ir riziką. Būtina žinoti ir dokumentuoti pažeidžiamas sritis, kad būtų galima tobulinti viešąją politiką ir atkurti Europos pramonę pagrindiniuose strateginiuose sektoriuose (žemės ūkyje, sveikatos priežiūros sektoriuje, IT ir skaitmeninėje srityje). Sunku pasakyti, per kiek laiko Europa galės atkurti strateginius išteklius. Produktyvių ekosistemų atkūrimas užtruks ir gali daug kainuoti.
Pasaulio lietuvių požiūris į karantiną
Marijus Dunda, Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijos Respublikoje konsulas, pasidalijo dažniausiai tautiečiams kylančiais klausimais, su kuriais jie susiduria per karantiną. Anot konsulo, šių metų kovo mėn., šalims nustačius keliavimo apribojimus ir naujus reikalavimus, ženkliai išaugo į ambasadą besikreipiančių asmenų skaičius. Per dvi savaites buvo užregistruota per 700 asmenų, kurie kreipėsi į ambasadą su įvairiais prašymais ir klausimais. Po kiekvieno Lietuvos/Prancūzijos institucijų pranešimo apie taikomus keliavimo apribojimus, reikalavimus dėl saviizoliacijos, planuojamus pasikeitimus, padaugėja asmenų, besikreipiančių į ambasadą su tam tikrais klausimais. Bene dažniausiai pasitaikantys klausimai yra apie atvykimo į Lietuvą, Prancūziją, Maroką ar kitas valstybes sąlygas, taikomus apribojimus, galimybes vykti tranzitu ir t.t.. Asmenys teiraujasi ir dėl ribojimų keliauti, išvykti iš savo gyvenamosios vietos Prancūzijoje, privalomų turėti dokumentų.
Pasikeitimai pavasarį ir rudenį
Pavasarį nemaža valstybių gana greitai nustatė drastiškus kelionių ribojimus ir naujus reikalavimus, kurie visiems buvo labai netikėti. Nemažai tautiečių, išvykusių iš Lietuvos, turėjo sunkumų grįžtant namo. Prancūzijoje turėjome apie 600, Maroke – 70 užsiregistravusių tautiečių, norinčių grįžti į Lietuvą. Karantino pradžioje vyko labai daug pasikeitimų, buvo daug neaiškumų, Lenkijai uždarius sienas. Kilo nemažai problemų tautiečiams, keliaujantiems tranzitu iš Prancūzijos. Iš Prancūzijos Lietuvos vyriausybė organizavo lietuvių parskraidinimą atgal į šalį, tam buvo numatyti 2 lėktuvų reisai. Kai kurie lietuviai gan ilgai „užstrigo” Prancūzijos užjūrio teritorijose ar Maroke (pavyzdžiui, iš Maroko kai kurie lietuviai galėjo grįžti tik birželį, nes buvo labai griežtos karantino sąlygos, o išvykimo galimybės buvo labai ribotos, todėl Maroke paskelbus karantiną „užstrigo“ kelios dešimtys ES piliečių). Konsulas M. Dunda dalijasi istorija, kad viena įmonė, norėdama pargabenti Šiaurės Afrikoje „įstrigusius“ kelis darbuotojus, sumokėjo keliasdešimt tūkstančių eurų. Pirmojo karantino metu Maroke grupė tautiečių, nusipirkusių lėktuvo bilietus namo, gavo pranešimą, kad skrydis atšauktas. Susiekę su avialinijomis ir norėdami atgauti pinigus už atšauktą skrydį, sužinojo, kad gautas pranešimas buvo klaidingas ir žmonės pinigų neatgavo. Taip pat prasidėjus pavasario karantinui skrydžių ženkliai sumažėjo, todėl daug kam pavyko grįžti per Balturusiją, nes Belavia kompanijos reisai nebuvo atšaukti. Keblumų taip pat kilo kaliniams, kurie buvo paleisti iš kalėjimo karantino metu, tačiau jie vis tiek sugebėjo įvairiais būdais grįžti namo. Marijus taip pat pasidalijo įdomesniu atveju, kuomet pilietis, norėdamas grįžti iš Afrikos, skrido su 8 persėdimais: vyras skrydį pradėjo iš Kongo Respublikos – Pointe-Noire, tuomet keliavo į Brazavilį, Adis Abebą, Romą, Frankfurtą, Helsinkį, Stokholmą, Oslą. Dar viena įdomybė – Afrikoje už bilietą galima buvo atsiskaityti tik grynaisiais, todėl pinigus pristatyti teko nemenkame maišelyje. Rudenį nustatyti apribojimai žmonėms jau nebuvo tokie netikėti, todėl klausimų dėl taikomų apribojimų sulaukėme tikrai mažiau. Žmonės jau buvo pasiruošę, patys daugiau domėjosi, sekė informaciją apie taikomus apribojimus. Kilo iššūkis susisteminti situaciją pasaulyje – kas kur praleidžia, kur nepraleidžia.
Covid ir laidotuvių reikalai
Paprastai mirusiojo parvežimą organizuoja draudimo bendrovės, laidojimo ir palaikų pervežimo paslaugas teikiančios įmonės, tačiau neretai kreipiamasi į ambasadą dėl informacijos ar pagalbos, susidūrus su biurokratinėmis kliūtimis.
Ne taip seniai pagalbos buvo paprašiusi viena draudimo bendrovė, organizavusi asmens, sergančio koronavirusu, grįžimą į Lietuvą. Situaciją apsunkino tai, kad ligoninėse Prancūzijoje labai trūko vietų, todėl buvo norima išleisti ligonį kuo greičiau, tačiau buvo sudėtinga rasti įmonę, galinčią pergabenti ligonį, sergantį Covid-19, į Lietuvą. Džiaugiamės, kad draudimo bendrovei su ambasados ir garbės konsulų pagalba pavyko rasti sprendimus dėl ligonio pergabenimo.
Konsulinės paslaugos prisitaiko prie situacijos
Pavasarį dėl pritaikytų griežtų judėjimo apribojimų konsulatas teikė tik neatidėliotiną pagalbą ir neatidėliotinas konsulines paslaugas (pvz., išdavė kelionės dokumentus asmenims, grįžtantiems į Lietuvą), sumažėjo ir pačių konsulinių paslaugų poreikis. Vasarą, atnaujinus konsulinių paslaugų teikimą, ženkliai išaugo asmenų, norinčių pasikeisti pasą, asmens tapatybės kortelę, gauti kitas konsulines paslaugas, skaičius. Šiuo metu jau teikiama nemažai paslaugų, kurias galima gauti internetu – deklaruoti išvykimą, pranešti apie asmens dokumento (paso ar tapatybės kortelės) praradimą, užsisakyti pažymas apie teistumą, tvarkyti civilinės metrikacijos klausimus Lietuvos institucijose. Anot konsulo, elektroninių paslaugų spektras Lietuvoje tik plėsis, tačiau užsienyje gyvenantys ne visada pasinaudoja galimybe naudotis el. paslaugomis (pvz., neturi asmens tapatybės kortelės ar nesinaudoja el. bankininkystės paslaugomis Lietuvos bankuose).
Menas karantino metu
Kultūros atašė Austė Zdančiūtė dalijosi pastebėjimais, jog per karantiną visi renginiai, kuriuose reikia dalyvauti fiziškai, atšaukti, tačiau nemažai renginių vyksta internete. Kuriamas įvairus kultūrinis turinys skirtingoms progoms ir įvairiais formatais. Tačiau ryškėja ir teigiamas karantino efektas – komunikacija su kolegėmis, dirbančiomis Lietuvos atašė kitose šalyse, išaugo, kartu pradėti vystyti projektai – kol kas internetu, o vėliau, kaip tikisi Austė Zdančiūtė, ir gyvai. Turbūt didžiausi iššūkiai ir yra susiję su techniniais dalykais bei su auditorijos plėtra.
Žmonių santykis su kultūra
Austė dalijosi savo mintimis apie žmonių santykį su kultūra ir menu karantino laikotarpiu: „Būsiu galbūt šiek tiek senamadiška, bet pasakysiu, kad, mano galva, keli karantino mėnesiai vis dėlto yra per trumpas laikas, kad pakeistų žmonių santykį su kultūra ir menu.“ Kultūros atašė Paryžiuje teigė, kad vis dėlto šis metas turi daugiau įtakos patiems kūrėjams. Įprasta, kad muzikos atlikėjai groja ar aktoriai vaidina pilnoms salėms žmonių, kino kūrėjai pratę susitikti po filmo su savo publika, o vizualiųjų menų kūrėjai – meno mugėse ar vernisažuose. Šiuo atveju, kai visus metus tokie įprasti susitikimai (meno kūrinio ir žiūrovo) negali vykti, tai veikia pačią kūrybą – keičia turinį ir meno praktikų būdus. Naujų temų atsiranda vizualiuose menuose: pavyzdžiui, kinas kraustosi iš kino salės į kitas erdves, šokėjai pristato choreografijas viešose erdvėse ir t.t.. Austė dalijosi patirtimi, kad visa tai stebėti – ir būtinai reflektuoti – yra labai įdomu, tačiau nebūtinai visuomet pozityvu ir to taip pat reikėtų nepamiršti.
