Gegužės 25-osios popietę Ramuldavos girios tylą Teresbore vėl, kaip ir prieš pusantro šimtmečio, sudrumstė iš visų pusių susirinkę atvykėliai. Tiesa, anuomet, 1863-ųjų pavasarį, čia jų buvo per du tūkstančius. Šįkart į istorijos popietę, kurią A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė 1863 metų sukilimo 150-mečiui atminti, suvažiavo apie šimtą.
Gegužės 25-osios popietę Ramuldavos girios tylą Teresbore vėl, kaip ir prieš pusantro šimtmečio, sudrumstė iš visų pusių susirinkę atvykėliai. Tiesa, anuomet, 1863-ųjų pavasarį, čia jų buvo per du tūkstančius. Šįkart į istorijos popietę, kurią A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė 1863 metų sukilimo 150-mečiui atminti, suvažiavo apie šimtą.
Prie lietaus prausiamo įspūdingo akmeninio paminklo, žyminčio didžiausios XIX a. vidurio sukilėlių stovyklavietės vietą, skambėjo anų laikų dainos, kurias į Ramuldavos girią atvežė mokslininkai – Lietuvos mokslų akademijos folkloro ansamblis „Dijūta“. Kaip pasakojo šio ansamblio vadovė Rūta Žarskienė, specialiai šiai popietei folkloro mėgėjai paruošė ir retai girdimas sukilėlių dainas, taip pat po sukilimo į Rusijos gilumą ištremtų lietuvių tremtyje dainuotus posmus.
Istorinėje vietoje vėl nuskambėjo autentiškas sukilėlių manifestas, 1863 metais skaitytas visose Lietuvos vietose, kur tik ėjo sukilėliai. Anuomet jis skelbęs žinią, kad „nuo šiol visi gaspadoriai ir kiti gyventojai“ yra laisvi, kad visa žemė priklauso tiems, kas ją dirba, o už tai visų gaspadorių pareiga ginti savo kraštą „nuo maskolių“.
Į Teresborą atvažiavę A. Baranausko vidurinės mokyklos mokiniai čia pat išlankstė spalvotas kepures – anuomet populiarias „konfederatkas“ ir jomis papuošė sukilėlių atstovus. Būtent Teresboro stovyklavietėje prieš 150 metų sukilėlių kariuomenė buvo struktūrizuota, o trys jos batalionai čia pasirinko spalvas: raudoną, žalią ir mėlyną.
Po mišką pasklidę popietės dalyviai ieškojo ženklų, galbūt išlikusių iš XIX a. vidurio ir menančių čia buvusius sukilėlius. Jie svarstė, ar tiek laiko čia jau auga didžiulis uosis, liepų ir klevų alėjos, ar tebežydi tie patys alyvų krūmai. O 83 metų anykštėnas Algimantas Vaitiekūnas nutiesė gyvąją atminties grandinę per pusantro šimtmečio – į istorijos popietę atsinešė savo prosenelio prisiminimus apie sukilimą Andrioniškio ir Viešintų apylinkėse, pasakotus iš kartos į kartą ir užrašytus.
Istorinės popietės dalyviai girioje vaišinosi ir tokiomis vaišėmis, kokios tikriausiai kliūdavo lauko sąlygomis gyvenusiems sukilėliams: su lupenomis virtomis bulvėmis, druskos ant jų užberdami, ant lentos papjaustytais lašinukais su agurku.
Minint sukilimo sukaktį, ši istorinė girios laukymė prie Taurožės upelio šiemet bus vis dažniau lankoma. Vilniaus anykštėno Valentino Šapalo vadovaujama Mickūniečių bendrija įgyvendina projektą, kuris atveria lankymui įdomiausias ir istoriškai svarbias Ramuldavos girios vietas: prie paminklo sukilėliams jau pastatyta pavėsinė, prie miško keliukų netrukus atsiras rodyklių ir informacinių ženklų, kad Tereborą būtų patogu atrasti.
