Panašu, kad valstybinės priemonės, įvairiais renginiais ir laidomis skatinančios didžiuotis savo šalimi ir ugdančios motyvaciją sieti savo ateitį su ja, yra tik tuščias pinigų švaistymas. Didėja ne tik oficialūs vaikų ir paauglių emigracijos mastai, bet ir daugėja jaunų žmonių, kurie suaugusiųjų gyvenimą ketina pradėti užsienyje. Anot specialistų, šią jau mada tampančią tendenciją skatina ne tiek ekonominė šalies padėtis, kiek bendra psichologinė atmosfera.
Panašu, kad valstybinės priemonės, įvairiais renginiais ir laidomis skatinančios didžiuotis savo šalimi ir ugdančios motyvaciją sieti savo ateitį su ja, yra tik tuščias pinigų švaistymas. Didėja ne tik oficialūs vaikų ir paauglių emigracijos mastai, bet ir daugėja jaunų žmonių, kurie suaugusiųjų gyvenimą ketina pradėti užsienyje. Anot specialistų, šią jau mada tampančią tendenciją skatina ne tiek ekonominė šalies padėtis, kiek bendra psichologinė atmosfera.
Kasmet su tėvais emigruoja vis daugiau vaikų
Vilnietė Rūta, auginanti du paauglius sūnus, teigia iki šiol niekada nepagalvojusi apie galimybę emigruoti. Lietuvoje ji dirba darbą, kuris jei teikia pasitenkinimo. Nors gyventi tenka nuo algos iki algos, tačiau ji turi galimybę vaikus leisti į būrelius, lankytis kultūros renginiuose ar įsigyti norimą knygą. Išvykus bet kur kitur jai tektų nusileisti bent keliais socialinės padėties laipteliais žemiau.
Tačiau jos vaikai mano kitaip. „Net žioptelėjau iš nuostabos, kai mano aštuntokas, dar nelabai besigaudantis Lietuvos įvykiuose, pradėjo kalbą apie emigraciją. Jis labai rimtai paklausė, ar mums nebūtų geriau, jei su visa šeima išvyktume. Priminiau, kad jo lauktų dideli pasikeitimai, pirmiausiai mokslų srityje, tačiau tai jo neišgąsdino. Jis turi draugą, jau dvejus metus su tėvais, išvykusiais dirbti į Europos Sąjungos instituciją, gyvenantį užsienyje. Berniukas mokosi tarptautinėje mokykloje, gauna, mūsų akimis, milžiniškus kišenpinigius, apsikrovęs brangiais šiuolaikiniais prietaisais ir nuolat pasakoja apie keliones po Europą. Mano sūnui turbūt susidarė įspūdis, kad visų emigrantų gyvenimas panašus”, – pasakojo moteris.
Anot pašnekovės, ji vaikams visada pabrėždavusi, kad išvykti vien dėl kambarinės ar indų plovėjos darbo niekada nesiryžtų, tačiau tai, kas transliuojama viešoje erdvėje, skiepija priešingą nuostatą – esą žmogus geriau jaučiasi indus plaudamas svetur nei gyvendamas šalyje, kurioje vieną valdžios skandalą seka kitas. „Žinote, ėmiau ir susimąsčiau – o kodėl gi nepabandžius karjeros saulėlydyje?” – atviravo moteris.
Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro duomenimis, pernai darytas tyrimas parodė, kad beveik 60 proc. jaunų žmonių iki 29 metų norėtų išvykti dirbti į užsienį. 12 proc. teigė dar neturintys nuomonės šiuo klausimu ir tik 29,5 proc. tikino neketinantys emigruoti. Iš jų planus emigruoti turėjo net 66,7 proc. pačių jauniausių respondentų (moksleivių nuo 18 metų ir studentų), 15 proc. iš jų šiuo klausimu dar nebuvo apsisprendę. 2008 m. apie emigraciją svarstė tik 44 proc. jaunuolių iki 29 metų.
„Statistikos departamento duomenys rodo, kad daugėja nepilnamečių emigrantų. Tiesa, pernai dėl masinio išvykimo deklaravimo apskritai gerokai išaugo emigrantų skaičius, kuris visiškai nereiškia, kad tiek jų ir išvažiavo. Kita vertus, kelių ankstesnių metų tendencijos taip pat rodo didėjantį emigruojančių nepilnamečių skaičių. Kai jau išvažiuoja vaikai, galima įtarti, kad šeima įleido šaknis. Paprastai iš pradžių išvažiuoja vienas asmuo, gyvena kur nors bendruose vagonėliuose, o vėliau susitvarko gyvenimą, išsinuomoja butą ar namą ir įsikuria su šeima”, – svarstė TMO Vilniaus biuro programų koordinatorius Mantas Jeršovas.
Statistinės svetainės www.123.emn.lt duomenimis, tarp emigrantų, deklaravusių savo išvykimą, net 24 proc. sudaro 15-24 m. jaunuoliai. Palyginimui, nuolatinių gyventojų grupėje šio amžiaus žmonės sudaro 15 proc. Vaikai iki 14 metų tarp emigrantų sudaro taip pat nemenką grupę – apie 10 proc.
2009 m. oficialiai emigravę buvo 880 vaikų iki ketverių metų, 2010 m. skaičius šoktelėjo iki 3040. 5-9 metų amžiaus grupėje buvo išvykę atitinkamai 852 ir 2757 vaikų, 10-14 metų – 881 ir 2686, 15-17 metų – 569 ir 1489, 18-19 – 666 ir 3420. Taigi suskubus gyventojams deklaruoti savo ir šeimos narių išvykimą paaiškėjo niūrūs skaičiai.
Moksleiviai veržiasi į prasčiausius universitetus
Specialistai pastebi dar vieną ryškią tendenciją, susijusią su emigracija. Šiandien bene visi moksleiviai svajoja apie studijas užsienyje, o gimnazijose apie tokią galimybę netgi rengiamos paskaitos tėvams.
Anot Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus, vykti studijuoti į užsienį yra masinė, bet iki galo nesuvokta tendencija, kuri paremta tik nepilnavertiškumo kompleksu, skatinančiu svetur ieškoti to, ką Lietuvoje galima gauti ir lengviau, ir kokybiškiau.
„Žinoma, užsienyje yra gerų universitetų. Jei kalbame apie Kembridžą ar Oksfordą, išskirtiniai ypatingai gabių vaikų atvejai, aišku, traktuotini, kaip sėkmė. Bet didžioji dalis išvažiuoja į vidutinio ar dar prastesnio lygio universitetus ir gauna prastesnį išsilavinimą nei galėtų gauti Lietuvoje. Lietuva kol kas dar teikia išties neblogą universitetinį išsilavinimą, ko nebegali padaryti kitos šalys. Toje pačioje Anglijoje, į kurią visi veržiasi, dažnai teikiamos tik specializuotas tam tikros profesijos studijos, o ne universitetinis išsilavinimas.
Kai parodžiau buvusiam mūsų mokyklos mokiniui, kuris 15 m. pragyveno Anglijoje, universitetų, į kuriuos įstojo mūsų geri mokiniai, sąrašą, jis pasakė, kad pusė jų nežinojo nei kur važiuoja, nei kodėl. Ir tai geri mokiniai. Vaikai iš esmės dar nesuvokia savo krašto, todėl jų pastebėjimai apie užsienį tolimi realybei, o ir tėvai nelabai susivokia. Žmonės pasiruošę mokėti už prastesnį išsilavinimą, kurį Lietuvoje gautų geresnės kokybės ir nemokamai”, – įsitikinęs pašnekovas.
S. Jurkevičiaus manymu, viešojoje erdvėje įsigalėjusi nuomonė, kad užsienio universitetai yra geresni, o Lietuvos aukštosios mokyklos vertinamos kaip antraeilės. Tikima, kad studijos užsienyje yra kokybiškesnės ir modernesnės. Tokios nuostatos suformavo įsitikinimą, kuris peraugo į vienpusišką vienos sistemos aukštinimą, o kitos nepagrįstą menkinimą.
Žinoma, užsienio universitetų privalumas yra tas, kad jie gali pasiūlyti įvairesnes studijų programas ir geriau įrengtas laboratorijas, mokymo metodus, kurie yra efektyvesni ir neatsilieka nuo laiko dvasios. Be to, dalyje universitetų bakalauro studijos yra metais trumpesnės. Kita vertus, net prestižiniai Jungtinės Karalystės universitetai moko studentus tik vienos disciplinos dalykų. Toks siauras mokymo laukas itin gabiems studentams galbūt ir yra prasmingas, tačiau vidutinių gabumų žmonėms tokia mokymo sistema verčia tik tobulais atskiros srities vykdytojais.
„Tikėjimas, kad po studijų bus galima užsienyje susirasti gerą darbą – iliuzija. Reikėtų taip sakyti – tai būtų bandymas per trumpą laiką užsidirbti daugiau pinigų. Ar kažkur pasodins emigrantą į prestižinę vietą? Aišku, galima girtis, kad aš dirbu garsiajame „Barclays” banke, tačiau esu žemiausios grandies klierkas – aptarnaujantis personalas. Ar tai svajonių profesija?” – svarstė S. Jurkevičius.
Anot pašnekovo, net Amerikoje per ilgą laikotarpį mažai lietuvių kažkuo pagarsėjo, o juk ten išvyko labai rimti žmonės – daug inteligentijos. Tad vargu, ar ir dabar kuo nors nustebinsime pasaulį.
Iš Lietuvos varo bejėgiškumas ir nereikalingumo jausmas
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė įsitikinusi, kad pastaruoju metu daugėja emigruoti norinčių žmonių todėl, žmonės vis dažniau jaučiasi nesvarbūs, niekam nereikalingi ir niekam nepriklausantys, nesijaučia savo šalies piliečiais. Tuo tarpu poreikis priklausyti didesnei bendruomenei žmogui labai svarbus.
„Nežmoniškai daug nusivylimo, nes egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp kelių procentų žmonių, kurie gyvena gerai, ir visų likusiųjų. Kai mes girdime, kad situacija gerėja, bet to nejaučiame, nebežinome, kuo tikėti, kuo pasitikėti, į ką kreiptis, jei yra blogai. „Et, išvažiuosiu”, – tuomet sako žmogus, nes girdi daug istorijų, kaip žmonės „ten” yra gerbiami, vertinami, gali išgyventi iš to, ką užsidirba. Kitas klausimas, kaip būna iš tiesų, bet visgi pirmasis motyvas emigruoti susijęs su nereikalingumo jausmu”, – svarstė pašnekovė.
Anot psichologės, žmonės dažnai neturi aiškios nuovokos, nei kas esą, ką darantys, todėl neretai susitelkia ties tikslu užsidirbti ir „normaliai gyventi”.
„Kad ir kokia banali klišė, bet ji tam tikra prasme teisinga – „laimė yra ne piniguose, bet jų kiekyje”. Kaip žmogus gali jaustis, kai minimali alga mažesnė už skurdo ribą? Kai žmogus negali susimokėti mokesčių, negali nueiti į teatrą, į kiną, gyventi oriai, jis pasirenka išvykimą. Gal jis ir išvykęs to nedarys, bet bent jau žinos turintis tokią galimybę”, – teigė D. Balčiūnienė.
Pašnekovės manymu, vaikai, girdėdami apie tai kalbant suaugusiuosius, taip pat persismelkia šiomis nuotaikomis. Šiandien emigracija traktuojama kaip vienas iš problemų sprendimo būdų – „jei čia viskas blogai, viską mesiu ir išvyksiu”. Mums iš tiesų labai trūksta to, ką matėme per Europos krepšinio čempionatą, – patriotizmo. Kai nuolat girdime, kokie esame blogi, kiek nusikaltėlių lietuvių sulaikoma užsienyje ir pan., pradedame nemylėti savo tėvynės.
„Emigracija kaip pati savaime nėra visai neigiamas reiškinys. Žmogus pamato pasaulio, kad kiti žmonės gali ir kitaip gyventi, ne tik taip, kaip jo kaime, užsidirba pinigų, pramoksta kalbų. Tokie žmonės gali grįžti ir jaustis pilnaverčiais piliečiais Lietuvoje. Tačiau kad jie grįžtų, šalyje visgi turi būti užtikrintas oraus pragyvenimo lygis. Kad vaikas užaugtų pilnavertė, savimi pasitikinti asmenybė, jis turi gauti pakankamai padrąsinimų, paskatinimų, jis turi patirti kažkiek sėkmės. Jei žmonės ir toliau nematys jokios perspektyvos, tik girdės, kad mokesčiai bus didinami, šiluma brangs, automobiliai ir nekilnojamas turtas bus apmokestinti, visuomenė vis labiau grims į depresiją, kuri mūsų tautai ir taip būdinga.
Lietuviai – ne graikai, gatvių jie nešturmuos, nes iš sovietmečio dar turime daug nuolankumo, baimės, kad jei kažką darysiu, būsiu nubaustas. Pabandė lietuviai sukelti riaušes, bet po jų turbūt ne vienas pagalvojo: „Kam man į visa tai veltis, vis tiek iš to nieko gera nebus, aš nieko nepakeisiu. Kažką pakeisti galiu tik individualiai – išvažiuodamas į pažadėtąją žemę, kurioje nebūtinai manęs laukia išskėstomis rankomis. Tai depresijos, bejėgiškumo ženklas”, – sakė psichologė.
