Mano prekybos centrų boikoto dienoraštis. Pirma diena. Atsikeliu. Pažiūriu pro langą. Saulėta, per kiemą eina kaimynės katinas. Pasitikrinu – eiti į prekybos centrus potraukio nėra. Dar kartą pasitikrinu darbe – ir čia nėra.
Pietūs. Valgau, ką turiu, atsidarau šaldytuvo kamerą, randu šaldytų grybų, ledjūrio menkės, pirktos dar prie Kubiliaus – bus vakarienė. Pulsas kiek pagreitėjęs, galva nesvaigsta, potraukio dar nėra.
Darbe baigėsi kava. Vis tiek neisiu. Jau pusę dienos atsilaikiau. Bendradarbis neapdairiai užmiršo savo kavą. Pakabinu, kavos paviršių užlyginu.
Vakaras. Neisiu. Žuvies nevalgėm – tegu Kubilius valgo. Bus gerai ir bulvės.
Antra diena. Ryte save įtikinu, kad potraukio dar nėra. Nesilpna, ratilai akyse nemataruoja. Pastebiu, kad kaimynės katinas labai nusipenėjęs. Gatvėje randu pūkų, padarau išvadą, kad katinas kažką suėdė. Stebiu mašinų aikštelę prie prekybos centro – netelpa. „Mūsiškiai boikotuoja“, – pagalvoju. Beje, mūsiškiai laiko apgulę ir bankomatus – stengiasi pinigus nusiimti, kad prekybcentrių vergams neliktų.
Išrausiu šaldytuvo kamerą – randu kiaulienos pusgalvį. Šitas savas, jau prie Butkevičiaus pirktas. Vartau rankose ir galvoju: „Kaip simboliška, tiesiog atspindi visą politikų esmę“. Palieku atšilti, bus šaltienai. Aptinku, kad ir mūsų turgus baikotuoja – vienos gėlės, atsiprašant, tai ar dabar man našlaites su gladiolėm valgyti? Esu šioks toks žaliavalgis, bet tikrai ne ekstremalas.
Pietūs. Neisiu, tik trumpam užsuksiu pažiūrėti į tuos išdavikus. Va, jie eina – patenkinti tokie. Pastebiu vienos partijos politiką. Apsipirkęs. „Davarė“ Lietuvą, o dabar perka kaip niekur nieko, o aš savo potraukį tramdau. Kolega dar kavos nepasidėjo. Kaltai prasinešu puodelį pro jo kabinetą.
Pasižiūriu, kad ir bulvių vakarienei nebėra. Nieko, nuvažiuosi į kaimą ir parsivešiu. Tai kas, kad pasodinau prieš savaitę – vis tiek dar nesudygo. Šaltienos nevirsiu – tegu Butkevičius pusgalvius valgo. Kadangi Butkevičiaus netoli nėra, atiduodu apvirtą pusgalvį šuniui. Šuo irgi nerodo entuziazmo, jis tiesiog nesupranta, kad jį pagerbiau kaip premjerą. Beje, mano šuo irgi gerai nusipenėjęs.
Trečia diena. Rytas, kaip bebūtų gaila, išaušo. Esu nusivylęs, kad boikotas eina į pabaigą. Kaimynės katino nesimato – nieko negalvoju, bet taip jam nutukėliui ir reikia. Ne aš vienas akis turiu ir ne vienas boikote vargstu. Dar labiau jaučiuosi įsitikinęs, kad jokio potraukio nėra. Nežinau kodėl, bet maudžia kaulus, bet pulsas tvarkoj. Kažkodėl labai noriu kalbėti ir dar daug. Beveik pusvalandį su pažįstamu aptarinėjom šašlykų marinavimo subtilybes. Beje, niekada nesu marinavęs mėsos, o pasirodo tiek daug žinau, kaip pjaustyti, kiek marinate laikyti, kokia turi būti spalva ir kaip mėsos spalva keičiasi kepant ir t.t.
Jau du kartus buvau užėjęs į prekybcentrius. Nieko nepirkau. Pasirodo – galiu. Praeinant pro kasas į mane įtartinai žiūrėjo kasininkė ir apsauginis. Užmezgiau su jais akių kontaktą. Šypsosi. Dar pažiūrėsim, kas juoksis paskutinis. Mūsiškiai toliau apgulę laiko mašinų aikštelę, o štai bankomatą atleido, matyt, viską nuėmė. O kaip kitaip – pensijų ir pašalpų dienos, nesaugosi, išneš su visom kasom. Sakyčiau, prekybos centras jiems ir atlyginimą už apsaugą turėtų mokėti.
Į pavakare grįždamas namo pastebiu gatvėje Butkevičių su Kubiliumi. Abu eina ir žvalgosi. Aha, vienas atvažiavo žuvies, o kitas pusgalvio. Tai jau ne, nebėra, veltui vargsta, reikėjo vakar atvažiuoti. Nusisuku ir nueinu.
Daug mąstau apie Lietuvą, apie jos likimą istorijoje.. Nežinia, kiek būčiau galvojęs, bet mano mintis pertraukė skanuojamų prekių ciksėjimas. Parėjęs namo verkiau – man dar per anksti atsisakyti prekybos centrų.
