Susipažinkim – aš esu Katinas. Vardo kol kas neturiu, nes mano globėja mano, kad išrinkti man vardą turi naujieji šeimininkai. Tad, aš laukiu TAVĘS tiesiog būdamas Katinu… Aš tinku gyventi visur – ir bute, ir mažame namelyje, ir prabangiuose rūmuose. Svarbu, kad ten būtum TU…
Mamytės murktos pasakos
Atvirai Jums prisipažinsiu – pavargau nuo didmiesčio šurmulio, skubančių žmonių ir… tamsos. Taip, tamsos… Gimiau aš Vilniaus savivaldybės šiluminėje trasoje. Kaip ir visi maži vaikai turėjau mylinčią mamą, kuri manimi ir mano dviem broliais be proto rūpinosi ir mylėjo. Prieš miegą ji mums murkdavo pasakas apie didelį ir gražų pasaulį. Tik vėliau sužinojau, kad mamytei tas pasaulis dažnai buvo negailestingas, bet ji mums niekada to nesakė… „Kai jau galėsit stovėti ant kojyčių, jūs, mažyliai, būtinai tą pasaulį pamatysit. Susitiksit su Saule, kuri jums šildys kailiuką, išmoksit gaudyti pienių pūkus ir … surasit savo ŽMOGŲ…“ – murkdavo prieš miegą mums mamytė. Prisiglausdavom mes, trys maži vyrai, prie mamos ir iškeliaudavom paskui sapnus. Nei aš, nei mano broliai nežinojom, ką reiškia žodis „ŽMOGUS“, bet aš jį įsivaizdavau kvepiantį mamos pienuku ir švelnų švelnų, kaip mamytės kailis… Mama niekada nepatyrė ŽMOGAUS meilės, bet apie JĮ mums kalbėjo nepaprastai gražiai.
Kai mūsų, trijų katinėlių, kojytės tapo pakankamai tvirtos, mes labai laukėm susitikimo su saule, pienėmis ir ŽMOGUMI… Mama mus guosdavo: „Mažyliai, nepraraskit vilties, katinukų šiame pasaulyje labai daug, tad gali praeiti šiek tiek laiko, kol jus suras ŽMOGUS“. Prisiglausdavom prie mamytės ir, nors pilvukai gurgė iš alkio, saldžiai užmigdavom. Mes augom ir mamytės pienuko mums visiems neužtekdavo…
Akytės nematė pasaulio
Vieną dieną mamytės sekta pasaka virto tikrove – mus surado…ŽMONĖS. Girdėjom juos kalbant, kokie mes vargšeliai, kad reikia kuo skubiau mus gelbėt… Na, kokie gi mes vargšeliai? Dieną su broliais praleisdavom dūkdami, vakarais klausydavom mamytės pasakų ir nekantraudami laukėm ŽMOGAUS. Taip, pilvukai mūsų nuolat buvo alkani, mes niekada nebuvom ragavę vandens, bet mes nesiskundėm, nes žinojom, jog turim būti kantrūs laukdami ŽMOGAUS. Gi pasaulyje katinėlių daug…
Kai broliai man pasakodavo apie tai, ką mato aplink, labai nustebdavau – aš nemačiau nieko… Ir tik, kai ŽMONĖS mus surado, paaiškėjo, kodėl aš nematau. Mamytei išėjus pasidairyti po pasaulį, mes miegodavom stiklo vatoj (aš nežinau, ką tai reiškia, bet matyt, kažką negero – katino past.) ir jos man prikrito į akytes. ŽMONĖS bijojo, jog aš niekada nematysiu… Tačiau aš buvau tikras – matysiu, juk mamytė sakė…
Kai mus, tris mažus katinėlius, sukėlė į narvelį ir liepė atsisveikinti su mamyte, mūsų širdutės neišlaikė – pradėjom graudžiai verkti. Tačiau mama švelniai murktelėjo ir liepė būti tikriems vyrams: „Mažyliai, taip jau turi būti – atėjo laikas iškeliauti. Jums nepaprastai pasisekė, tai reiškia, jog jūsų laukia ŽMOGUS“. Buvo gaila skirtis su mama, bet mintis, jog pagaliau sutiksim ŽMOGŲ, gražino šypseną į mūsų mažus snukučius.
Įsivaizduojat? Man durė adatą…
Šiek tiek nusivylėm, kai mus atvežė į patalpą, kurią ŽMONĖS vadino namais. Ten mūsų niekas nelaukė… Tik paskui globėja paaiškino, jog mums, pirmiausia, reikia pasveikti, o tada jau ir namai atsiras. Nors nieko apie namus neišmanau, bet buvau tikras, kad pasveikti galima tik namuose. Beje, globėja labai džiaugėsi ir mane glostydama pasakojo, kad rado mano akytes. „Na, brangioji, tu čia nesąmonę sumiaukei, juk niekur aš tų savo akyčių nebuvau pametęs“ – šypsojausi sau su broliais tupėdamas narvelyje. Prisipažinsiu, nors labai norėjau pasveikti ir greičiau keliauti namo, bet tas kasdienis vaistų lašinimas į akis mane „žudė“. Na, koks normalus katinas gali iškęsti, kai po jo akis kažkas rausiasi. Na, gerai, nesirausia, bet pila į jas kažkokį vandenį… Ir taip kelis kartus per dieną. Bet tai dar ne viskas. Prisėskit, nes dar nualpsit netyčia… Man durė adata… Taip ir galvojau, kad pasibaisėsit. Sakė, jog taip reikia, kad pasveikčiau, bet aš labai įsižeidžiau…
Gimtadienį švęsim keturis kartus
Girdėjau kalbant, kad man – du mėnesiai. Bet aš nežianau, kada mano gimtadienis, tik pažadu, jog leisiu TAU išrinkti datą. Galėsim mano gimtadienį švęsti kad ir du kartus per metus, o jei norėsim – keturis, man tinka. Kai mes susitiksim, TU kalendoriuje apibrauksi dieną, kuri nuo šiol bus ypatinga ir TAU, ir man…
Kol kas aš nesu pats drąsiausias katinas, nežinau, kaip reikia elgtis su žmonėmis… Kartais užeina toks nenumaldomas noras šokti žmogui į glėbį ir stipriai prisiglausti, kad vos tveriu savo kailyje – sugniaužiu mažas letenėles ir laikausi iš paskutiniųjų. Tačiau kartais, labai retais atvejais, kai mane pagauna ir pradeda glostyti, pasiduodu – atsigniaužia kumštukai iš malonumo, apsiverčiu ant nugaros, užsimerkiu ir pradedu murkti… Ne paprastai – murrr, murrr, o labai garsiai – MURRRRRRRR… Girdėjau žmones kalbant, kad aš nemoku murkti. Įsivaizduojat? Aš – Katinas, nemoku murkti? Patikėkit, kai globėja išgirdo mano įjungtą motoriuką, daugiau tokių nesąmonių nebekalba. Aš TAU pažadu, jog kai tik mane paiimsi ant rankų, iš karto pradėsiu murkti. Dar murksiu tada, kai Tau skaudės galvą, tada, kai pasakosi apie savo dieną, o jeigu kas nors TAVE nuskriaus, tik pasakyk man, kovosiu dėl TAVĘS visomis keturiomis letenėlėmis, o jeigu reikės ir dantukais. Nors šiek tiek gėda, bet prisipažinsiu – mano globėja žino, ką reiškia maži mano dantukai. Net nuraudau dabar apie tai kalbėdamas…
Pirmoji kelionė namų link
Dar pamiršau Jums papasokti, kaip atsidūriau Anykščiuose… Kai mane ir mano brolius ištraukė iš šiluminės trasos, tos mielos moterys kalbėjo, jog dabar svarbiausia surasti mums laikinus namus, kad galėtumėm saugiai ir prižiūrimi ŽMOGAUS sveikti. Jos sakė, kad namų labiausiai reikia man – tik dažnas vaistukų lašinimas į mano dešinę akytę gali išsaugoti mano regėjimą. Taigi, palikti mus toje šiluminėj trasoj buvo negalima – kad ir kaip mamytė mus mylėjo, vaistų į akytes ji mums lašint nemokėjo…
Vieną vakarą išsikėlė globėja mane iš narvelio ir pranešė, jog važiuosiu į Anykščius – ten, sakė, pasirūpins mano akyte. Nieko nežinojau apie Anykščius, bet supratau, kad ten man bus gera – juk ten turėtų gyventi mano ŽMOGUS!
Aišku, liūdna buvo skirtis su broliais, liekančiais narvelyje, bet juk man nusišypsojo laimė, murktelėjau jiems atsisveikindamas, kad labai greitai ir jie ras namus. Pamojavom vieni kitiems delniukais ir išsiskyrėm… Ir, pasirodo, po poros dienų jie iškeliavo į Tauragę. Nežinau, ką reiškia Tauragė, bet tikriausiai, tai kas nors panašaus į Anykščius…
Būsimas olimpiados laimėtojas
Nors ir atvykau į Anykščius, bet niekas nepasikeitė – man ir toliau į akytes lašino vaistus ir net girdė mažomis rožinėmis tabletėmis… Sakė, taip reikia…. Nenorėjau pyktis su naujaja globėja, tad sutikau ir be jokio vargo nugurkdavau tas tabletes. Bet, kad nepasirodyčiau esąs visai be charakterio, sugalvojau žaidimą – slėpynes. Kai tik išgirsdavau čežant vaistų pakuotes, lėkdavau slėptis į batų dėžę. Susirasdavau kokį gražesnį batelį ir ten įsitaitaisydavau. Gal mano slėptuvė nebuvo pati geriausia, nes globėja visada mane ten rasdavo. Dabar turiu naują slaptą vietelę – mėgstu užlįsti už spintos ir ten nusnūsti…
Mane vadina būsimu olimpiniu čempionu – man labai patiko per didelę spalvotą dėžę stebėti Londono olimpines žaidynes. Galvoju, kad po keturių metų drąsiai ir pats galėčiau jose sudalyvauti – esu labai geras bėgikas, tiesa, kartais posūkiuose dar susipina kojos, bet, kai užaugsiu, tikrai būsiu geros formos. Dar neblogai šokinėju į aukštį ir į tolį – šiose rungtyse medalį tikrai galiu pažadėti. Imtynės irgi man sekasi, kol kas mano priešininkai tik pliušiniai žaislai, bet aš juos be vargo patiesiu ant žemės. Tad, kai TU mane surasi, galėsim kartu ruoštis olimpinėms žaidynėms, o laimėtus medalius irgi TAU padovanosiu…
Prašau – būk mano ŽMOGUMI!
Mano globėja sakė, jog mielai mane pasiliktų, bet ji turi tokį piktą katiną, kad net pagalvoti baisu – kam man pataikauti kažkokiam pikčiurnai, kai noriu gyventi taikiai ir draugiškai.
Suteik man namus ir aš pažadu TAU būti geriausiu draugu. Nebijok, aš jau sveikas, mano abi akytės puikiai mato.
Man daug nereikia – tik norėčiau, kad mano dubenėliuose būtų maisto ir vandenuko, kasdien tikėčiausi trijų glostukų, bet jeigu nespėsi tiek kartų mane paglostyti, galėsim atsigriebti sekamdienį – paskelbsim šią dieną glostukų diena – TU mane glostysi, o aš garsiai murksiu. Dar norėčiau turėti kilimėlį ant žemės tam, kad TAU galėčiau parodyti kaip puikiai moku čiuožinėti… Miegosim irgi kartu, bet jeigu TU nuspręsi, kad aš turiu miegoti vienas, pažadu TAVĘS klausyti.
Štai tokie mano pageidavimai… Iš manęs gali reiklauti bet ko – pildysiu visus TAVO norus vien už tai, kad parodei man, ką reiškia turėti NAMUS ir ŽMOGŲ.
Susitikim, pasikalbėkim ir keliaukim kartu NAMO!
Kadangi katinai nesinaudoja nei telefonais, nei kompiuteriais, tai norėdamas mane pasikviesti gyventi kartu, susisiek su mano globėja – rašyk elektroniniu adresu daiva.g@anyksta.lt arba skambink tel. (8-679) 14209.
Ji pažada ir mano oranžinius kamuoliukus kartu padovanoti, tad jau pačią pirmą dieną išmokysiu TAVE žaisti katinišką futbolą.
