Mileikiškiai – pusiaukelėje tarp Anykščių ir Panevėžio

Lygumose, abipus plento Anykščiai – Panevėžys, išsibarsčiusios Mileikiškių kaimo trobos. Aplink Tešliūnų, Bačerninkų, Skamarokų, Bartuliškio ir Nakonių kaimelių sodybos, keli maži upeliukai Genys ir Jūrupis. Pasak Troškūnų seniūno Antano Jankausko, kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 57 gyventojai.

Mileikiškiai ar Milaikiškiai?

Nei seniūnas, nei kalbinti gyventojai negalėjo paaiškinti kaimo pavadinimo kilmės, tačiau vieni kaimą vadina Mileikiškiais, kiti – Milaikiškiais, kaip, beje, kaimo ribas ženklina ir kelio ženklai. A. Jankauskas patikslino, kad kaimo pavadinimas registre ir visuose valstybiniuose raštuose visgi yra Mileikiškiai ir kaimą derėtų tik taip ir vadinti…
Kaimo istorija siekia 1789 metus, kai sudarytame Troškūnų parapijos kaimų generaliniame registre paminėti Mileikiškiai. Anykščių krašto vietovių žinyne rašoma, kad kaimas su 5 bajorų, 3 prastuomenės kiemais ir 2 karčemom priklausė ponui Vitkevičiui. 1923 – iaisiais kaime 13 sodybų gyveno 88 žmonės, kaime veikė grietinės nugriebimo punktas, o 1929- aisiais atidaryta pradinė mokykla, kurioje apie 1930 – uosius metus mokėsi 48 vaikai. Mokykla veikė iki 1976 – ųjų. Palyginti nedidelis kaimas Lietuvai išugdė garsų miškininką Justą Gudonį Radzevičių, inžinierių Stasį Radį – Radzevičių ir net du Lietuvos partizanų būrių vadus Juozą Jočį – Uosį ir Steponą Jočį – Barzdylą.
Mileikiškiuose – dvi gatvės. Su plentu sutampanti Troškūnų ir jai statmena, rytų link šaunanti Tiesioji, prie kurios glaudžiasi ir keli atokesni vienkiemiai.

Gelbėjo geri žmonės

Važiuojant Tiesiąja gatve akį patraukia žydinčiom gėlėm ir įvairiom skulptūrėlėm išdabinta sodyba. Vartelius atveria šeimininkas Bronislovas Kavoliūnas prieš tai sutramdęs piktą šunelį. Tolėliau amsi dar didesnis sodybos sargas. Sodybos kieme – dar vienas gyvenamas namas. „Iš pamiškės atsivežėm, – paaiškino Genė Kavoliūnienė. „Šitą mūrinuką nusipirkom, o aną atsivežėm, kai melioracija iškėlė. Gyvenom ten su žalčiais…“, – šypsojosi moteris, pastebėjusi, kad sename name baltomis langinėmis dabar gyvena jų dukra.  
A.ir B. Kavoliūnai kilę iš Viešintų, į Troškūnų seniūniją atsikėlė prieš 50 metų. „Dirbau brigadoj, paskui karves melžiau, o vyras 40 metų traktorininku, kombainininku dirbo. Sunku buvo, juk auginom vaikus, savus gyvulius po darbo kolūkyje reikėdavo prižiūrėti“ – sakė moteris. Garbaus amžiaus senoliai jau susilaukė 3 anūkių ir proanūkio.
Kol sveikata leido, sutuoktiniai kaip išmanydami gražino savo sodybą. Joje pačio šeimininko sumeistrautos supynės, pavėsinė, gausu iš miško parsineštų, jo ranka padailintų medžio gumbų ar šakų. Dėl sveikatos daugelio darbų vyrui tenka atsisakyti. „Prieš dešimtmetį jam padaryta sudėtinga širdies operacija. Šiemet pavasarį Anykščiuose ištiko priepuolis, ėjo ir krito, – prisiminė moteris. – Žinot, kaip tokiais atvejais būna. Aplinkiniai mano, kad prisigėrė žmogelis, paeiti nebegali. Tačiau mano vyrui padėjo prošal ėję vyrai, iškvietę greitąją. Ačiū, jiems! Atsigavo ligoninėj ir ilgokai teko gydytis“.
Dar visai neseniai G. ir B. Kavoliūnai laikė 2 karves, kiaulių, arklį, kurį tik šiemet pardavė. Dabar jų ūkyje tik vištos, ožkytė ir du šunys.    

Laukia deimantinės vestuvės

Veronikos ir Mykolo Kulbokų gryčia kaime bene seniausia, statyta 1925 – aisiais. Tėvų Mykolo ir Onos Navašinskų sodyboje užaugusi Veronika vyrą parsiviliojo iš  netolimo Titeikių kaimo. Paklausta, ar „Anykštos“ maketuotojas Justas Navašinskas jai ne giminė, moteris nusišypsojo: „O kaipgi! Žmoną buvo atvežęs parodyt!..“
V. ir M. Kulbokai vestuves atšoko 1955 – ųjų rudenį, tad šiemet jiems gražus ir prasmingas 60 metų bendro gyvenimo jubiliejus. Tačiau dar nežino kaip švęs, juk amžius ir sveikata nebe ta. Nepaisant garbaus amžiaus, V. ir M. Kulbokai kiek išgali kruta apie namus. „Bulves koloradas užpuolė. Mykolas, matyt, nuėjo jų nupurkšti“, – sakė moteris, pasiteiravus, kurgi šeimininkas. Beje, jo silpnybė – bitės. „Žiemą išmirė, tai nusipirko iš Tunkevičiaus“ , – sakė V. Kulbokienė.   
V. ir M. Kulbokai užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė 4 anūkų ir proanūkytės.

Karas prošal nepraėjo

Toje pačioje Tiesiojoje gatvėje žolę kieme pjovė pas tėvus iš Anykščių atvažiavusi Rita Malinauskienė, jos atsivežtas didelis haskių veislės šuo džiaugėsi laisve. „Anglijon išvažiavęs anūkas paliko“, – paaiškino ir supažindino su savo tėvais Gasparu ir Domicele Pukeniais.
G. Pukeniui jau 92 –eji, tačiau jis gerai prisimena jaunystę, gali daug papasakoti apie kaimą ir jo senbuvius. Antai senųjų Mileikiškių kapinių nė ženklo nelikę, tačiau G. Pukenis prisimena, kai vienoje vietoje buvo pradėti raut medžiai, brigadininkas Justinas Radzevičius nejuokais supyko ir užprotestavo, mat jo senelis ten palaidotas. Medžiai buvo palikti, tačiau laidojimo žymių jau seniai nebelikę.
Gimęs Troškūnuose, gyvenęs keliuose šios parapijos kaimuose, nūnai 3 dešimtmečiai kaip Mileikiškiuose G . Pukenis šiek tiek jaunesnę žmoną, kilusią iš Latavėnų, vedė 1958 gegužės 15 – ąją. „Jaunystėj kokios gegužinės būdavę, kiek jaunimo susirinkdavo!, – prisiminė G. Pukenis. – Šiaip jau taikūs bernai būdavo, o pas Dragūnus kai susimušė, tai langus išdaužė, pečių ardyt pradėjo…“
„Brolį Kazį, buvusį Smetonos kareivį, atėję „ruskiai“, nuginklavo ir išvežė. Žuvo Oriolo srityje, – sakė G. Pukenis. – 1944 – ųjų lapkrityje ir mane pagavo, Rusijon išvežė, paskui 2 savaites Liepojoje apkasuose pragulėjau, tačiau karas pasibaigė“, – džiaugėsi  G. Pukenis, kad nors ir buvo kare, žmogaus nušauti jam neteko.
G. Pukenio brolis Povilas gyvena vienkiemyje tuose pačiuose Mileikiškiuose, gyvenvietėje – sūnus Laimis. Užauginę 2 sūnus ir dukrą, senoliai turi 3 anūkus ir anūkę.
-ANYKŠTA