Moksleivių bičiulystė su senjorais: praskaidrinta vienatvė ir gyvenimo pamokos

Būrelis Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos moksleivių mielai tapo maltiečiais savanoriais – vadovaujami gamtos mokslų mokytojos Vilmos Žikulinos, kartą ar du per savaitę jie keliauja pas netoliese gyvenančius senjorus. Šie gauna skanaus mokyklos valgyklos maisto, dėmesio, šypsenų, o jaunimas – neįkainojamos gyvenimo patirties, taip pat jaukinasi savanorystės idėjas.

Džiaugsmas – abipusis

Pilaitėje, Tolminkiemio gatvėje, visai šalia mokyklos, gyvenanti 83-ejų Elvyra Glaveckaitė kiekvieną savaitę tuo pačiu laiku atveria duris trims aštuntokėms – Ingridai Dapkutei bei Saulei ir Vakarei Bobrovskoms. „Mus pamačiusi, močiutė visada šypsosi, yra labai maloni, klausia, kaip sekėsi, ką nuveikėme, pavyzdžiui, per atostogas“, – pasakoja visos trys.

„O aš labai laukiu ir maisto, ir mergaičių. Kai esi vienišas, taip gera, kai ateina svečių! Jos ir šiukšles man išneša. Kartais, kai pamirštu pasakyti, klausia pačios, ar nereikia jų paimti“, – šypsosi ponia Elvyra. Buvusi tremtinė, palaidojusi du sutuoktinius, gyvenusi įvairiose buvusios sovietų sąjungos vietose, kol galiausiai grįžo į jau laisvą gimtą Lietuvą. Jos vaikai gyvena užsienyje, tad per atstumą pabendrauja, o garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos močiutei eiti į parduotuvę, gaminti maistą ar nešti šiukšles jau tampa nemenku iššūkiu.

Ponia Elvyra, sulaukusi maltiečių dėmesio, iš pradžių į viską žvelgė atsargiai, nes gyvenime nebuvo gavusi jokios paramos. Kol buvo stipresnė, to ir nereikėjo. Daugiau pabendravusi su moksleivėmis, ji tarsi atitirpo, susibičiuliavo, ėmė juokauti, parodė savo rankdarbius – visi močiutės namai sklidini dirbtinių gėlių, kurias ji gamina pagal specialią technologiją: „Sukarpiau visus senus sijonus, krakmolinau, džiovinau, dėliojau. Dabar dar imu ir pakarpau medžiagų, vazas jomis apklijuoju. Kad neapimtų depresija, turiu kažkuo užsiimti.“

Septintokai Evija Rainytė ir Mykolas Želnys kas savaitę keliauja trimis adresais – lanko du senukus ir moterį su negalia, auginančią intelektinę negalią turintį sūnų. Pastarieji – labiau pratę sulaukti pagalbos, tad vaikus iškart sutiko natūraliai, su šypsenomis. „Man patinka, kad visi apsidžiaugia mus pamatę“, – sako Mykolas. „Maltiečiai padėjo suvokti, kas yra savanorystė. Pabandžiau – patiko. Džiaugiamės, kad galime kažkam padėti“, – jam pritaria Evija. Jiedu su Mykolu savanorystės žiniomis pasidalijo su pora bendramokslių – parengė dar vieną jaunimo komandą.

Idėją vienbalsiai palaikė

Šios gražios iniciatyvos pradžia – mokytoja V. Žikulina, ją išsyk labai palaikė Martyno Mažvydo progimnazijos direktorė Eglė Laumelienė, valgyklos gamybos vadovė Virginija Ledžinskienė.

„Mano patirtis su maltiečiais tęsiasi daugiau nei aštuonerius metus. Anksčiau dirbau katalikiškoje gimnazijoje su jaunųjų maltiečių projektu „Jaunasis mokyklos paramedikas“, kur maltiečių savanoriai medikai padėdavo mokydami pirmosios pagalbos. Projekto pabaigoje jie vaikus egzaminuodavo, šie įgydavo pirmosios pagalbos teikimo pažymėjimus. Gavę pažymėjimus, moksleiviai įsipareigodavo įsitraukti į savanoriškas veiklas, kurias organizuodavo jaunieji maltiečiai.

Mano akimis, dažnai mokyklose socialinės valandos suprantamos kaip vaikų ir tėvų tiesioginis dalyvavimas renginyje, olimpiadoje. Toks požiūris šiek tiek iškreipia pačios savanorystės idėją. Savanorystė ugdo socialinės komunikacijos, gyvenimo pažinimo kompetencijas. Dirbdama progimnazijoje su paaugliais norėjau, kad jie įsitrauktų į prasmingą savanorystę. Su progimnazijos administracija ieškodami idėjų veikloms, ryžomės surasti dėmesio ir pagalbos stokojančių Pilaitės senjorų“, – pasakoja mokytoja.

Kad idėja virstų realybe, ji kreipėsi į maltiečių projekto „Maistas ant ratų“ vadovę. Ši patvirtino, kad tikrai tą daryti galima, savanorių amžius nėra kliūtis, jei tik gauti tėvų sutikimai. „Valgyklos vadovė nė sekundės nesudvejojo, jog gali prisidėti, tad nuo vasario 8-osios pradėjome šitą gražią akciją. Paskelbiau žinią vaikams ir tėvams – pastarieji per tris dienas suaukojo termosų, specialių šilumą saugančių dėžučių, kuriose patogu nešioti maistą, jis neatšąla“, – džiaugiasi pedagogė.

Jei visi po mažą indėlį sudėtų?

„Kai administracija pasiūlė, ar nenorėtume prisidėti, iškart pagalvojau: o kodėl gi ne? Iš mūsų pusės – tai tik smulkmena, dėl kelių pietų porcijų per savaitę tikrai nenubiednėsime. Malonu, kad padarome mažą ir kažkam reikalingą darbą, – šypsosi mokyklos valgyklą valdančios įmonės gamybos vadovė V. Ledžinskienė. – Labiau reikėtų pagirti ne mus, o vaikus. Vienos mergaitės klausiau, ar ji dėl socialinių valandų maistą nešioja. „Ne, jas seniai esu susirinkus. Man tiesiog patinka“, – atsakė. Kai dabar sakoma, kad jaunimas šioks ar anoks, neturi atjautos, bet, pažiūrėkit, yra ir kitokių! Jei neštų maistą per pamokas, sakyčiau, proga simuliuoti, bet dabar tą daro po pamokų.“

Seneliams valgyklos darbuotojos dažniausiai deda tai, ką tiekia pietums vaikams: indelį salotų, termosą sriubos, termodėželę su antruoju patiekalu ir dar prideda šviežiai čia pat keptą bandelę desertui. Retas jaunųjų maltiečių globotinis tokią porciją per kartą suvalgo. „Aš dar ir užsišaldau. Maistas labai skanus“, – komplimentų virėjoms negaili nuo vasario jų patiekalus valganti senjorė.

„Matome, kad kai kurie vaikai, gaunantys nemokamą maitinimą, to nevertina. O kiti, kaip tie seneliai, iki ašarų dėkoja, vis dar negalėdami patikėti, kad visa tai jiems – už dyką. Kam labiausiai reikia pagalbos, dažniausiai jos neprašo. Užtat sulaukę jos, taip džiaugiasi. Esame maža įmonė, nesilyginame su didžiaisiais verslais, daug aukoti negalime, bet visiems po mažiuką indėlį sudėjus, jau gautume gražų rezultatą. Kiti gal tiesiog nepagalvoja? Reikia pasidalinti idėja“, – sako Martyno Mažvydo progimnazijos valgyklos vadovė. Ir priduria, jog šis maisto išnešiojimas – keleriopa nauda vaikams, kurie įgyja kitą supratimą apie gyvenimą, pamato seno žmogaus realybę.

Prasmę nešantis užsiėmimas

Mokytoja Vilma taip pat įžvelgia daugybę šios iniciatyvos privalumų ir prasmės: „Vaikams tai – proga pamatyti, kad senatvė nėra atgrasanti, o prašanti atjautos, žmogiško bendravimo, šypsenos. Galbūt jie prisimena savo močiutes, o jei jas tebeturi – glaudžiau bendrauja, nes žino, kad gali būti kitaip – labiau liūdna dėl vienišumo.“

Taip pat moksleiviai mokosi pareigingumo: laiku paimti maistą, laikantis sutartų saugumo ir pagarbaus bendravimo taisyklių jį pristatyti, laiku grąžinti indus į valgyklą, nutikus nenumatytai situacijai, iškart skambinti šią savanorišką veiklą koordinuojančiai mokytojai.

Beje, dalis maisto nešiojimo seneliams idėja iš pradžių entuziastingai užsikrėtusių vaikų greitai atsisijojo – kartą nuėję, ėmė ieškoti priežasčių, kaip išsisukti nuo kito vizito. „Suprantama: jų namuose – kita aplinka, ne visada lengva priimti, kad žmonės gyvena kitaip, pagaliau – priimti pačią senatvę. Tačiau – ne visiems. Štai kad ir Ingrida, Saulė ir Vakarė – močiutę Elvyrą ir kitą senuką jos, nėkart nepraleisdamos, lankė ne tik kiekvieną pirmadienį, bet ir penktadienį, jei kita pamaina negalėdavo“, – pasakoja Vilma.

Kam jai pačiai, turinčiai į valias darbo, dar reikia šių savanoriškų pareigų, vadybinių užduočių, kurios atima ir laiko, ir jėgų? „Man tai – savanorystės veikla, suteikianti žmogiškosios prasmės“, – paaiškina mokytoja.

Apie pagalbą, kurią gali skirti kiekvienas

Kad tokių istorijų būtų kuo daugiau, maltiečių pradėta veikla turi tęstis. Šiandien toks nieko nekainuojantis žingsnis galėtų būti jūsų pagalba – skirkite 1,2 proc. GPM maltiečiams.

Paramos gavėjo identifikacinis kodas (numeris) – 190740859. Paramos gavėjo pavadinimas – Maltos ordino pagalbos tarnyba. Nepalikime mūsų senelių ir kurkime jų gyvenimo pokytį kartu.