Mokyklos, kuriose skambutis jau nebeskamba

Jono Biliūno gimnazijoje atidaryta šios gimnazijos abiturientės Aušrinės Ražanskaitės fotografijų paroda „Skambučio aidas“. Ruošdama šia fotografijų parodą, mergina teigia aplankiusi daugiau kaip 80 senųjų Anykščių rajono mokyklų, kuriose skambutis jau niekada neskambės. Dalis šio ciklo nuotraukų eksponuojama Vilniuje Lietuvos moksleivių fotografijos parodoje, kurioje A. Ražanskaitė tapo laureate. Fotografijos ją moko Anykščiuose žinomas fotografas Alfredas Motiejūnas.

„Rodos, dar tik vakar mažais vaikiškais žingsniukais įžengiau į pirmąją klasę. Rankose virtai laikiau pliušinį meškiuką ir nedrąsiai apžiūrinėjau mane supančią aplinką. Mokykla kaip pasakų pilis: spalvingomis sienomis, plačiais laiptais, įvairaus dydžio langais. O knygų lentynos su ryškiaspalviais viršeliais tarsi mojo man prie jų prieiti…

Ir dabar aš čia … Stoviu toje pačioje vietoje kaip ir tada, prieš vienuolika metų,. Bet jau viena. Ant grindų – senos knygos, nudriskusiais viršeliais, sudužę stiklai girgžda man po kojomis, atsilupę nuo sienų dažai krenta lyg rudens lapai. Su liūdesiu bandau įžvelgti nors dalelę to, ką mačiau pirmą kartą čia atėjusi. Akys užkliūna už vieno išdužusio lango niūraus koridoriaus gale. Įsitaisęs ant medinio rėmo mano vaikystės draugas žiūri į tolį. Tačiau ir jo šypsena jau nebe tokia kaip tada… Akyse – sielvartas ir nerimas. Jis nebėra tas minkštas pliušinis žaisliukas, kurį laikiau rankose. Greičiau senas šuo, išmestas į gatvę ir niekam nereikalingas. Šis „šuo“ mato, kaip iš gražios praeities grįžtama į klaikią dabartį… Šaltas rudeniško vėjo gūsis skaudžiai brūkštelėjo man per veidą tarsi grąžindamas į realybę. Supratau tik viena – šioje mokykloje skambutis jau nebeskambės…“, – taip savo fotografijų parodą pristato A. Ražanskaitė.

Autorė teigia šią vasarą aplankiusi ir fotografavusi daugiau kaip 80 senųjų Anykščių rajono buvusių mokyklų. Prisipažinsiu, negalėjau patikėti, kad jų mūsų rajone tiek buvo… Ypač dėkingos fotografavimui buvo buvusios Kunigiškių, Žaliosios, Staškūniškio aštuonmetės ir kitos mokyklos kiaurais stogais, išdaužytais langais ir durimis, apirusiom sienom. Pasak autorės, kai kuriose mokyklose ant grindų dar mėtėsi knygos, o klasės lentoje kreida išrašyti žodžiai liudijo dar neseniai čia krykštavusius vaikus.

„Ar nepasikartos toks pat likimas ir mano mokyklai – Jono Biliūno gimnazijai? Nenorėčiau…“ , – retoriškai klausia ir atsako autorė