Mokytoja, kuri mokiniams leisdavo žvilgtelėti į savo rankinę („Anykšta“, Nr. 79, 2016-10-07)

40 rugsėjų Anykščių J. Biliūno gimnazijos lotynų bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ona Jakimavičienė klasėje laukdavo po vasaros atostogų sugrįžtančių mokinių. Šis ruduo kitoks…
„Manęs klausia, ar nesiilgiu mokyklos. Pradėti ilgėtis galima tada, kai tą etapą, kurį tu praėjai, nukloja geras dulkių sluoksnis, kai pasimiršta visos nuoskaudos, kai prisimeni tik tai, kas buvo gera…“ – sako mokytoja O. Jakimavičienė.

Klasiokai iškirpo palto sagas

O. Jakimavičienė – ne anykštėnė, kilusi nuo Žarėnų (Telšių r.), mokėsi Šiauliuose – dabartinėje Juliaus Janonio gimnazijoje. Kaip pati pasakoja, visi dalykai puikiai sekėsi, tad, ką studijuoti, greičiau nulėmė ne gabumai, o elementarus noras pasielgti kitaip, nei padarė sesuo: „Galvojau ir apie lietuvių kalbos, ir apie matematikos studijas, tačiau vyresnė sesuo pasirinko studijuoti matematiką, tad aš nusprendžiau sukti visai priešinga kryptimi ir rinktis lietuvių kalbos su klasikine filologija specializaciją Vilniaus universitete“, – pasakoja pašnekovė.
Tvirtu charakteriu mokytoja pasižymėjo nuo paauglystės. “Mūsų klasė buvo ypatinga – iš trisdešimt mokinių net dvidešimt buvo berniukų ir tik dešimt mergaičių. Gerai sutarėm, rašiau vaikinams lietuvių kalbos rašinius… Kartą bernai sugalvojo bėgti iš pamokų, aš tam nepritariau… Na, ir ką, pamokos baigėsi, einu rengtis palto ir randu jį be sagų – keršydami vaikinai visas sagas iš mano palto išpjaustė… O žiema, kokių dvidešimt laipsnių šalčio… Ir ėjau atlapu paltu per Šiaulius…“ – apie savo mokyklinius metus kalba O. Jakimavičienė.

Anykščiai pasitiko
gedulingais maršais

Paklausta, kaip atsidūrė mokytojos „kailyje“, juk, matyt, rinkdamasi studijas Vilniaus universitete negalvojo apie pedagogės duoną, pašnekovė sako: „Net neplanavau būti mokytoja. Mane domino senosios kalbos, svajojau versti Ovidijaus darbus… Bet taip likimas susiklostė, kad atsidūriau Anykščiuose. Buvau susijusi su R. Kalantos įvykiais, tad ačiū Dievui, kad bent universitetą leido pabaigti, tačiau visi keliai į aspirantūrą buvo užkirsti. Ir į Anykščius ištrėmė. Man tai buvo šokas – visada galvojau, jeigu ne Vilnius, tai Krokuva, jei ne Krokuva, tai gal Kijevas ar Lvovas, save įsivaizdavau miestuose, kurie laikomi klasikinės filologijos lopšiu. O čia – Anykščiai…“
Mokytoja puikiai prisimena dieną, kai pirmą kartą atvyko į Anykščius: „Nuėjau į J. Biliūno gimnaziją, prisistačiau tuometiniam direktoriui Vaclovui Bražėnui. Liko laiko iki autobuso, tai prisėdau dabartiniame A. Baranausko skverelyje ant suoliuko… Sėdžiu, girdžiu, kaip groja gedulingas maršas – ir taip aiškiai, taip garsiai, oho, galvoju, kaip linksminasi žmonės šiame krašte… Dar vienas netikėtumas buvo, kai per pirmą pamoką pradėjau skaityti mokinių pavardes – Gaidys, Mogyla, Smertjevas… Na, dar Gaidys, tai kaip Gaidys, bet kitas dvi iš viso pirmą kartą girdėjau… Viskas čia mane stebino…“
Senieji universiteto rūmai, jaukūs kiemeliai, profesūra, bibliotekos, teatrai – ar nesiilgėjot tokio gyvenimo – klausiu mokytojos… „Pirmus ketverius metus kiekvieną penktadienį važiuodavau į Vilnių, o sekmadienį paskutiniu autobusu grįždavau į Anykščius. Man čia buvo trošku. Mane nervino, kad čia visi vienas apie kitą viską žino, atrodo, žinodavo net kokiu muilu tu prausiesi arba, nuėjus į mokyklą, kuris nors vaikas lepteldavo: “O, mokytoja, jūs vakar vėlai nuėjot miegoti”… Po kiek laiko pripratau, ir dabar jau galiu sakyti, kad Anykščiai tapo mano namais“, – teigia mokytoja.

Dovana, kuri privertė
pulti į ašaras

O. Jakimavičienė atvira: „Mane labiausiai skaudindavo, jeigu vaikas nepamėgdavo mano dalyko. Aš jiems visada sakydavau, galit nemėgti manęs, netgi nekęsti galit – čia ne grožio konkursas, kad aš visiems patikčiau, – bet mano dalyko prašom neįžeidinėti. Atsimenu, kaip išleidau pirmuosius savo auklėtinius. Gavau juos jau vienuoliktoj klasėj, tad kartu praleidom tik metus. Atrodo, radom bendrą kalbą, susigyvenom… Ir štai paskutinis skambutis, tada buvo įprasta mokytojams šia proga dovanoti kokią nors humoristinę dovaną. Aš stoviu salės gale, stebiu vaikų pasirodymą, išgirstu savo pavardę, net neinu artyn. Matau tokį vaizdą – neša mokiniai lotynų kalbos vadovėlį, perrištą juodu kaspinu, ant kurio užrašyta „Tebūnie tau lengva žemelė“. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai aš taip smarkiai puoliau į ašaras. Nubėgau koridorium žemyn į savo kabinetą, užsikniaubiau ant stalo ir raudojau. Aišku, vaikai to nesitikėjo, jie galvojo, kad tai bus pokštas, bet mane žiauriai įžeidė. Paskui pagalvojau, jeigu man pačiai vainiką su tokiu užrašu būtų užkabinę, tikriausiai ne taip skaudu būtų buvę…“

Taisyklės santykiuose –
būtinos

Paklausta, kokį santykį su mokiniais stengėsi kurti, mokytoja teigia: „Santykiai su mokiniais dažnai būna dviejų tipų. Jeigu jie laiko tave draugeliu, tai ko iš tavęs tikisi? Tikisi, kad būsi nuolaidus, kad nerašysi blogų pažymių, kad pašnibždėsi, kas bus per kontrolinį, kad kartais užsimerksi ir tam tikrų dalykų nematysi. Yra tokių mokytojų, bet man jų gaila… Aš stengiausi, kad būtų abipusė pagarba. Kad santykyje būtų tam tikros abiem pusėm priimtinos taisyklės. Yra buvęs atvejis, kai eidama koridoriuje iš vieno vaikino išgirdau ilgą tiradą keiksmažodžių – iškviečiau policijos pareigūną, surašiau raportą. Aš negaliu leisti, kad mano akivaizdoje, o tuo labiau viešoje vietoje toks elgesys būtų toleruojamas. Arba kitas pavyzdys – vyksta lietuvių kalbos įskaita žodžiu, įspėju mokinį dėl netaisyklingai vartojamų žodžių, o jis man sako – kalbu taip, kaip man patinka. Kalbėk, bet, sakau, žinai, kuo tai baigsis. Juk, pavyzdžiui, futbole yra taisyklė neimti kamuolio rankomis, jeigu taip padarai, žinai, kad būsi nubaustas, lygiai taip pat ir mano minėtu atveju įskaitos metu“.
Pasak O. Jakimavičienės, yra blogai ir kai vaikas bijo mokytojo: „Man kartais pasakydavo vaikai, kad mes jūsų bijom. Tada paimdavau ir ant stalo išversdavau savo rankinę ir liepdavau pasižiūrėti, ką nešiojuosi – nei peilio, nei šakutės, nei botago, net šaukšto nesinešioju, tai ko manęs bijoti? Sakydavau, jog jūsų trisdešimt, o aš viena, jums lengviau su manim susidoroti…“
Mokytoja prisimena ir atvejį, kuris galėjo baigtis labai liūdnai: „Buvo pirmieji mano darbo mokykloje metai. O šeštadieniais vykdavo šokiai. Mane, kaip jauną mokytoją, dažnai paskirdavo budėti per juos. Taigi, vyksta šokiai ir staiga užgeso šviesa. Aš pašoku nuo kėdės ir einu žiūrėti, kas nutiko, ir mane parbloškia atskriejusi kėdė. Ir ne viena, o kaip anksčiau būdavo, keturios sujungtos kėdės. Aš, aišku, nukritau, praradau sąmonė, nuvežė mane į ligoninę – smegenų sutrenkimas. O pasirodo įsilinksminęs vaikinas šiaip sau – iš linksmumo – paleido tas kėdes. Žinau, kad buvo byla, jį teisė, tik nežinau, nei kas tas vaikinas buvo, nei kuo jam baigėsi. Aš atleidau… Svarbu, kad ne kitam vaikui pataikė, juk aš būčiau turėjusi atsakyti…“

Mokiniams atvirai prisipažįsta, kurių autorių nemėgsta

Paklausta, ar skiriasi dabartiniai vaikai nuo tų, kokie buvo vos mokytojai pradėjus dirbti, O. Jakimavičienė teigia: „Nesiskiria. Tai tokie patys jauni žmonės, tik dabar jie daug laisvesni. Ir kai aš girdžiu, kad mokytojas pamokoje su vaikais nesusitvarko, esu įsitikinusi, kad tai ne mokinių problema, o mokytojo. Mokytojas yra lyg režisierius, kuris per dieną pastato šešis-septynis skirtingus spektaklius. Ir tik nuo jo priklauso, kaip pavyks jam sudominti aktorius – moksleivius, kaip pavyks įtraukti į bendrą kūrybos, mokymosi procesą. Svarbu mokiniams nemeluoti. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu K. Donelaitį. Ir tikrai daug dėmesio savo pamokose skirdavau jo kūrybai analizuoti. Ir nė karto negirdėjau, kad mokiniams jis nepatiktų. Bet atvirai sakau, kad nekenčiu Žemaitės – man tai toks niūrus, tamsus, kūrinys, vaizduojantis sunkią moters dalią. Aš Žemaitę nagrinėju tik tiek, kiek reikia. Arba V. Juknaitės „Stiklo šalis“. Tai kūrinys apie moterį, sergančią pogimdymine depresija. Kuri šešiolikos ar septyniolikos metų mergaitė gali suprasti šį kūrinį? Aš, suaugusi moteris, pati turėdama 32-ejų metų dukrą, jo nesuprantu, aš neišgyvenau tokių jausmų… Tad esu įsitikinusi, kad mokytojo uždavinys yra sudominti vaiką, mokymąsi padaryti įdomiu. Kaip mokinys pamėgs poeziją, jeigu mokytojas jos nemėgsta..?“

Kartą per mėnesį leisdavo
neiti į pamoką

O. Jakimavičienė pasakoja, kad jos pamokose buvo ne tik griežtai nustatytos taisyklės, bet ir laisvės pakako: „Savo auklėtinius gindavau kaip liūtė. Tačiau jiems sakydavau, jeigu norit, kad jums padėčiau, kad ir ką bebūtumėt padarę, pirmiausiai privalot pasakyti man. Ir ateidavo, ir pasisakydavo… Būdavo, kad ateina auklėtiniai ir sako: „Na, mokytoja, padarykit ką nors, kad rytoj nebūtų chemijos, fizikos ar kokio kito dalyko kontrolinio, mes tikrai pasiruošim, bet ne rytojui“. Ir eidavau, kalbėdavau su mokytojais, ir „išsukdavau“. Tai nereiškia, kad apgaudinėdavau kitus mokytojus, tikrai nepasakodavau, kad štai tas arba tas mokinys sunkiai sirgo, todėl neišmoko. Tiesiog paprašydavau, susitardavau gražiuoju.“
Paklausta, ar pati nuolaidžiaudavo mokiniams, pašnekovė teigia: „Rugsėjo pradžioje visiems mokiniams pasakydavau, kad kartą per mėnesį jie gali neateiti į mano pamoką be jokios priežasties. Bet tik kartą. Ir savo dukrai leisdavau vieną dieną per mėnesį neiti į mokyklą. Tikrai nemanau, kad dėl vienos dienos sugrius mokymosi procesas ar tai turės kokios nors įtakos mokinio rezultatams. Leiskim jauniems žmonėms turėti nors tokią prabangą. Manau, mums visiems būtų labai naudinga, jeigu kartą per mėnesį darbdavys leistų neateiti į darbą tiesiog be jokios priežasties. Kitą dieną trigubai daugiau padarytume.“

Dirbti su jaunais žmonėmis – mokytojo privilegija

Į klausimą, ar savo artimam žmogui rekomenduotų rinktis pedagogo profesiją, O. Jakimavičienė sako: „Tikrai neatkalbinėčiau. Mokytojas turi didelę privilegiją – jis kasdien būna tarp jaunų žmonių. Jis ne tik juos moko, bet gauna ir iš jų – kitokį požiūrį, laisvumą, pamato, kad egzistuoja jauno žmogaus vertybės… Man atrodo, kur kas sudėtingiau dirbti medikui – juk jo darbas nuolatiniame žmonių skausme, ligose, mirtyse, kiek daug neigiamų emocijų… Arba virėjo darbas – gali iškepti gražiausią ir gardžiausią tortą, bet padėjus jį ant stalo po kiek laiko liks tik trupiniai ir nešvarūs indai… Kokia beprasmybė… O mokydamas vaiką matai augančią asmenybę – tai didžiulis atlygis…“
Baigdama pokalbį mokytoja priduria: „Parašykit, kad visiems mokiniams linkiu išmokti būti savimi ir nepamiršti šėlioti…“