Monsinjoro Alberto Talačkos antrasis laikas

Prieš 25 metus, gruodžio 12 dieną, Anykščiuose mirė Monsinjoras Albertas Talačka, Anykščių Šv. Mato bažnyčios (bažnyčioje kunigavęs 1969–1995 metais) klebonas, dekanas, sakralinio meno puoselėtojas, retos erudicijos teologas, iškirtinė kultūros asmenybė.
Prieš trejus metus Anykščiuose buvo paminėtas ir atminimo lenta šventovėje pažymėtas Monsinjoro gimimo šimtmetis, kuris jam, kaip ir kiekvienam žmogui, yra esminė galimybių riba, kurią peržengus arba iš lėto nugrimstama į istorijos nežinią, arba retais atvejais prasideda naujas asmenybės idėjų ir darbų laikas kultūroje.
Kultūrologo Vytauto Balčiūno teigimu, „šios mirties kultūroje nėra“.

Monsinjoras Albertas Talačka šiandien

„Viską, ką laikas išdildo, – / simbolis vien“, – gieda mistinis choras Getės „Fausto“ pabaigoje. Anykščiai 25 metus gyvena be Monsinjoro A. Talačkos. Bet ir su Juo. Monsinjoras Anykščių krašto šiandienai ir ateičiai išlieka tauriausio žmoniškumo, nenykstančių kultūros darbų, dvasinio pilnavertiškumo simbolis. Tad Monsinjoro mirties kultūroje ir istorijoje mums nėra. Skirtingai nuo daugelio, jo gyvenimas dabartyje kaip tik vis labiau aiškėja, tampa suprantamas, išryškėja jo didžiųjų darbų prasmingumas ir vertė. Todėl pagrįstai galime kalbėti apie Monsinjoro A. Talačkos laiką kultūroje.

Aukos žmogus

Kas buvo Monsinjoras Albertas Talačka: kultūros mecenatas?; meno vertybių donatorius?; ar didis aukos žmogus? Esame įpratę asmenis, kurie skiria savo lėšas ir laiką meno vertybėms sukurti, vadinti mecenatais ar kūrinių dovanotojais. Būdamas giliausio tikėjimo ir pasiaukojimo dvasininko misijai žmogus, Monsinjoras visą save sutelkė ne tik į pastoracinį darbą parapijoje, kurį vykdė išskirtinai uoliai, bet ir į didingosios Anykščių šventovės praturtinimą išskirtinės vertės sakraliniais kūriniais. Tik dalis lėšų jiems sukurti buvo gauta iš parapijos pajamų, o didžioji dalis sukurta Monsinjoro asmeninėmis lėšomis. Jis viską atidavė šiai šventovei – ir tai, kas per kelis dešimtmečius sukurta joje ir šventoriuje, ir tai, kas buvo sukaupta asmeninėje kolekcijoje (su unikalia biblioteka ir archyvu), kuri tapo Sakralinio meno centro ekspozicija ir nuolat rodoma istorinėje Vyskupo Antano Baranausko salėje (Vilniaus g. 11). Profesorė Viktorija Daujotytė, apmąstydama J. Biliūno alegorijos „Laimės žiburys“ vaizdinį, specialiai Anykščiams parašytose įžvalgose teigia, kad „tai yra ne tik gryna humanistinė vizija, bet ir savita aukos filosofija, peržengianti alegorijos rėmus. Auka turi būti grynų intencijų, visa, be jokio likučio sau. Aukojantis nieko negali laimėti sau siaurąja, su kokiais nors pragmatiniais lūkesčiais susieta, prasme. Auka kitiems, kitam. Tokios aukos prasmė gali iškilti tik amžinybės akivaizdoje.“

Monsinjoras viską atidavė Anykščiams, šventovei ir parapijai, ir miestui, net kapo vietos sau šventoriuje nepasilikdamas, nors kitus dvasininkus laidojo šventoriuje ir statė jiems išskirtinės vertės kūrinius. Tai tikro aukos žmogaus pavyzdys.

Albertas Talačka – krikščionybės esmės teologas

Monsinjorui nebuvo būdingas provincialumas – jo religinis akiratis, iškirtinis dėmesys teologijai, filosofijai, iš esmės visai humanistikai ir menui kun. neokataliko prof. Stasio Ylos auklėtiniui A. Talačkai atvėrė aukštuosius kultūros matmenis. Deja, moderni Vakarų teologija sovietmetyje buvo beveik neprieinama, todėl Monsijorui 1991 m. „Katalikų pasaulio“ išleista kardinolo Joseph Ratzinger, vėliau tapusio Popiežiumi Benediktu XVI, studija „Krikščionybės įvadas“ tapo brangiausiu teologijos šaltiniu.
Monsinjoras ypač vertino šiuos knygos teiginius, kurie ir šiandien daro milžinišką poveikį savo svarbumu: „Tikėti reiškia sutikti, kad žmogiškosios egzistencijos gelmėse yra toks taškas, kuriam nepakanka matomo ir liečiamo, kuris atsiremia į tai, kas neregima, atsiremia taip, kad neregimybė tampa apčiuopiama, ir pasirodo kaip būtina jo egzistencijai. (…) Tikrasis krikščionis nėra konfesinės partijos narys, o tas, kuris gyvendamas krikščioniškai tapo tikru žmogumi. Tikrasis krikščionis nėra tas, kuris vergiškai ir tik dėl savęs laikosi kodekso normų, bet tas, kuris laisvas ir atviras paprastam žmogiškam gerumui.“ Manau, kad šie ryškiausio XX amžiaus antros pusės teologo teiginiai buvo ir Monsinjoro A. Talačkos esmės žodžiai.

„Žiūrintis į švytinčius vitražus“

Nemažai žmonių yra kalbėję apie Monsinjoro ypatingą asmenybę. Bet turbūt ryškiausią jo išskirtinio tikrumo apibūdinimą randame prof. V. Daujotytės esė:

„Toks mano atmintyje liko Monsinjoras Albertas Talačka – pakėlęs gražią galvą, žiūrintis į švytinčius vitražus Šv. Mato bažnyčioje Anykščiuose. Jau nepriklausomo Lietuvos gyvenimo pradžioje. Grupelei kultūros žmonių, atvykusių iš Vilniaus, jis pats aprodė bažnyčią, vedžiojo nuo vieno altoriaus prie kito, atkreipdamas dėmesį į vieną ar kitą meno kūrinį, į skulptūrą, paveikslą, bareljefą, sukurtus profesionalių dailininkų.

Ir vis pakeldamas akis į švytinčius vitražus. Tarsi ir mus ragindamas jo žvilgsniu sekti. Neogotikinė bažnyčia stulbino erdvėmis, kurias skaidė nepaprastas vitražų spalvų ribėjimas. <…> Suvokiau, kad kalbamės su įspūdingu žmogum, kunigu, kurio dvasia yra pagauta meno, knygų, gamtos grožio <…> tai asketiškas žmogus, didelės vidinės savidrausmės, kasdien tikrinantis tikėjimą kaip asmeninį pasirinkimą. <…> Tai – vita contemplativa.“

Monsinjoro sakralinio meno misija

Iš 25 metų laiko perspektyvos jau galime tvirtai teigti, kad 1969-1995 m. Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebonas, Anykščių dekanato dekanas A. Talačka įvykdė istorinę šiuolaikinio sakralinio meno misiją, kurios sovietmetyje nepavyko įgyvendinti nei vienam Lietuvos vyskupui bei kunigui nei vienoje šventovėje. Sovietams persekiojant bažnyčią ir sakralinį meną jai kuriančius menininkus, buvo beveik neįmanoma sutelkti geriausius kūrėjus išskirtinės vertės darbams. Monsinjorui vieninteliam pavyko: Anykščių Šv. Mato bažnyčia buvo suremontuota ir skoningai atnaujinta, šventovės interjerą ir šventorių papuošė profesionalūs sakralinės dailės 35 kūriniai. Tai vienintelė Lietuvoje talentingiausių, itin savitų skulptorių ir tapytojų sukurta nacionalinės ir tarptautinės vertės bei svarbos religinio meno kolekcija.
Jos pilnaverčiam suvokimui dar reikia nemenkų meno istorikų, muziejininkų, kultūros edukatorių pastangų, kad A. Mackelaitės vitražai, R. Idzelio stacijos, nacionalininės premijos laureatų A. Kmieliausko, Vl. Vildžiūno bei R. Kazlausko ir kt. autorių skulptūros ir kompozicijos, V. Žuko ir kt. dailininkų kūriniai būtų suvokti ir kiekvienas atsirai, ir kaip vientisa meninė visuma.

Monsinjoro sakralinio meno programos įgyvendinimo talkininkai

Nors dauguma kūrinių buvo sukurta Monsinjoro asmeninėmis bei parapijos lėšomis, tačiau nemažai sutelkta kolekcijos kūrimui ir talkininkų: keturis kūrinius finansavo Monsinjoro bendraminčiai dvasininkai: kun. Bronius Strazdas, kun. Alfonsas Gražys, kun. Jonas Uogintas. Iš Anykščių parapijos kilusio kunigo, Biržų dekanato dekano Broniaus Strazdo (1923-1996) lėšomis, Monsinjorui skatinanant, buvo A. Kmieliausko sukurtas skulptūrinis paminklas „Šventoji šeima“ žymiųjų anykštėnų Konstantino Sirvydo, Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Žukausko-Vienuolio, Bronės Buivydaitės, Klemenso Kairio ir kt. tėvams atminti. Bažnyčios šventoriuje kunigų kapus žymi ant granitinio postamento stovinti bronzinė „Jėzaus Nazariečio“ skulptūra, kurią sukūrė žymus Lietuvos skulptorius Vladas Vildžiūnas, o kitą kapą žymi ant pilko granito postamento stovinti iš balto marmuro iškalta Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra, sukurta skulptorius Romano Kazlausko. Deja, Monsinjoro kapo čia nėra – jam ošia naujosiose kapinėse poeto A. Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio pušys.

Monsinjorui A. Talačkai ypač rūpėję Anykščių bažnyčių istorijos klausimai

Atgimimo metais bendraujant su Monsinjoru teko patirti, kad jam labai rūpėjo Anykščių keturių šventovių istorijos klausimai. Bažnyčios archyve esantis dabartinės šventovės projektas neturi jį sukūrusio architekto pavardės, tik neįskaitomą parašą, prasidedantį A raide, nebuvo aiškūs detalesni duomenys apie barokinę šventovę, kuri buvo nugriauta 19 a. pabaigoje, nebuvo aiškus parapijos įsteigimas ir pirmosios šventovės statyba, bažnyčių fundatoriai, šventovių tūriai, po dabartine bažnyčia esantys dviejų senųjų koplyčių požemiai su fundatorių sarkofagais ir karstais. Deja, į daugelį Monsinjoro klausimų tada negalėjome atsakyti, o atsakymų sulaukėme tik pastarąjį dešimtmetį, kai buvo paskelbtos išsamios dr. V. Kamuntavičienės ir prof. A. Tylos studijos apie šventovės istoriją. Tik gerokai po Monsinjoro mirties pasirodė dvi mokslinės studijos, kuriose įvardintas architektas Nikolajus Andrejevas, pateiktas jo portretas ir nurodyti jo gausūs darbai. Tai randame Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės studijoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843-1915)“, 2001 m. ir daugiausia jos parašytame „Lietuvos architektūros istorija“ III tome (2000 m.).
Daugelis Monsinjorui svarbių atsakymų šiandien gali rasti visi anykštėnai ir miesto svečiai šventoriaus dešiniajame šone seniausiame Anykščių pastate Anykščių menų centro ir parapijos bendomis pastangomis įveiklintame barokinės šventovės ansamblio ovaliniame statinyje esančioje ekspozicijoje. Jame, kaip ir sakralinio meno centro ekspozicijoje, kur rodoma Monsinjoro padovanota meno vertybių kolekcija, biblioteka, archyvas, bei šventovės varpinėje įrengtoje panoramoje, jos stenduose, pulsuoja Monsinjoro būties kultūroje antrasis laikas. Bet ryškiausias jis – šventovės meno vertybėse, jų grožyje ir prasmingume. Tikėkimės, kad Monsinjoro A. Talačkos laikas kultūroje tik stiprės ir bus vis labiau matomas, suvokiamas, vertinąmas.“
Rašo A. Talačką pažinojęs, vienas iš Anykščių Angelų muziejaus – Sakralinio meno centro steigimo iniciatorių, Anykščių rajono kultūros tarybos narys, Monsinjoro A. Talačkos atminimo puoselėtojas Vytautas Balčiūnas.Prieš 25 metus, gruodžio 12 dieną, Anykščiuose mirė Monsinjoras Albertas Talačka, Anykščių Šv. Mato bažnyčios (bažnyčioje kunigavęs 1969–1995 metais) klebonas, dekanas, sakralinio meno puoselėtojas, retos erudicijos teologas, iškirtinė kultūros asmenybė.
Prieš trejus metus Anykščiuose buvo paminėtas ir atminimo lenta šventovėje pažymėtas Monsinjoro gimimo šimtmetis, kuris jam, kaip ir kiekvienam žmogui, yra esminė galimybių riba, kurią peržengus arba iš lėto nugrimstama į istorijos nežinią, arba retais atvejais prasideda naujas asmenybės idėjų ir darbų laikas kultūroje.
Kultūrologo Vytauto Balčiūno teigimu, „šios mirties kultūroje nėra“.