Muziejaus direktorius tikina, kad Antano Baranausko klėtelė nuo lankytojų nepaslėpta

Birželį oficialiai atidaryta modernizuota Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus fondų saugykla ir parodų salė.
Nors modernizacija ir džiugina, net pats muziejaus direktorius Antanas Verbickas, atsakydamas į „Anykštos“ klausimus prisipažįsta, kad klaidų ir trūkumų neišvengta.

– Gerbiamasis Antanai, Jums tapus muziejaus direktoriumi, muziejaus parodų salė buvo paskirta tik vienam  savamoksliam dailininkui Stanislovui Petraškai, kurio iš akmenėlių sukurti Anykščių garsiųjų objektų ir vietų paveikslai čia buvo rodomi tris dešimtmečius iki rekonstrukcijos, nors visi žino, kad, pavyzdžiui, tautodailininkas Jonas  Tvardauskas – ne mažiau  eksponuoti vertas autorius.  Kokia  rekonstruotos parodų salės ateitis? Ar turite kažkokių vizijų ar konkrečių planų?

– Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad įgyvendinome projektą, kuris buvo skirtas  fondų saugykloje saugomų eksponatų  saugojimui bei darbuotojų darbo sąlygoms pagerinti. O ta parodų salė po rekonstrukcijos niekuo nepasikeitė. Kaip buvo lubos, tos pačios ir liko. Tik langus sudėjo sandarius ir grindis pakeitė. Tad ta salė, kaip buvo, taip ir yra skirta  tam turiniui, kurį mes iki šiol eksponavome. Kartais parodų salėje vyksta ir papildomų dalykų – rengiame edukacinius užsiėmimus, organizuojame renginius. Dabar joje bus šilta, todėl galėsime žiemos metu daugiau veiklų organizuoti.

1982 metais buvo tokie laikai, kai Anykščiai neturėjo nė vienos erdvės parodoms organizuoti, o dabar jų mieste yra labai daug – Anykščių menų centras, Anykščių koplyčia, Anykščių kultūros centro antrasis aukštas.

– Muziejaus fondai bus vėl grąžinti  į buvusias patalpas, bet jos yra praktiškai rūsyje, tik viena jo pusė traktuojama kaip cokolinis aukštas. Ar tai atitinka muziejų saugykloms keliamus reikalavimus, tarptautinius muziejų standartus? Juk nei rūsiuose, nei palėpėse pasaulio muziejų organizacija nerekomenduoja saugyklų įkurti, o Jūs savo saugyklas palikote tokiose patalpose. Kodėl?

– Muziejaus fondai visą laiką buvo ten. Toks jau buvo projektas, kai 1982 metais statė šį pastatą. Pastatas yra toks, koks jis yra. Pastatą reikėtų nugriauti ir jį planuoti kitaip, o jei ne, tada turi būti taip, kaip yra. Dabar tam ir  rekuperacinės sistemos įrengiamos.

– Salėje, kuri skirta ir parodoms, ir renginiams, nematome sumontuoto kryptinio (taškinio) apšvietimo, kuris dabar visuotinai naudojamas kultūros ir meno vertybėms apšviesti, o kūriniams kenkianti intensyvi šviesa iš lauko neutralizuojama ant langų įrengiamomis žaliuzėmis, bet jų nematyti. Tad kaip bus sukurtas būtinas vertybių rodymui muziejinis mikroklimatas?

– Ši pastaba tiksli. Dabar, kai jau viskas naujai padaryta, norėjome pasižiūrėti, kaip ir ką dėl apšvietimo daryti. Pavyzdžiui, S.Petraškos paveikslams dirbtinis apšvietimas kartais yra blogiau nei tai, ką duoda natūralus apšvietimas. Dabar yra stebėjimo metai ir galvosime, kaip parodų salės apšvietimą padaryti efektyvesnį. Galvojame ir apie langų pridengimą.

– Anykščių muziejus garsėja dėl nuolat kylančios tualetų problemos. Gedimino pilies bokšte tualetas yra įrengtas, net bažnyčios dažnai turi įrengusios vidinius tualetus, o Anykščių centre, Vienuolio name, tualeto nėra. Tai negi ir toliau lankytojams pasiūlysite bėgti už tvoros, į kitą gatvės pusę?

– Nuo 1982 metų muziejuje buvo tik du tualetai, o dabar fojė yra trys tualetai. Be to, šalia Anykščių turizmo ir verslo centro tualetų bazė atidaryta. O jei turite galvoje, kad atskiras tualetas turėtų būti ir Vienuolio name, tai, žinoma, kas taip mano, gali manyti. Tris žingsnius pereiti per gatvę… Juk čia yra komplekso dalis. Štai kokiomis sąlygomis Anykščiai gyveno, kai prie Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro nebuvo tualetų…Tada tai buvo problema.

– Europoje įprasta, kad žymių kūrėjų (rašytojų, muzikų, menininkų) privačiose vilose, jų istorinėse sodyboje po garsenybių mirties įkuriami muziejai, o lankytojams priimti juose pastatomi ir įrengiami Lankytojų aptarnavimo terminalai, naujos ekspozicinės erdvės, skaityklos, kavinės, daugiafunkcės salės, kur lankytojai, apžiūrėję memorialines vertybes, susėda pasikalbėti, peržiūrėti filmą, išklausyti paskaitą, dalyvauti specialiuose edukaciniuose renginiuose, meno projektuose, koncertuose. Tačiau Anykščiuose, tiek klėtelės gaubto dengiamoje erdvėje, tiek Vienuolio name, visi lankytojai turi tenkintis  informacija stovėdami kaip sovietmečiu, kai buvo įprasta žmones kankinti ilgais gidų pasakojimais. Kas konkrečiai numatyta Jūsų planuose, ką ketinate šiuolaikiškai įveiklinti, ką patogaus ir įsimintino pasiūlysite lankytojams?

– Žmonės susėda ir klėtelės gaubto dengiamoje erdvėje, ir Vienuolio name, ir parodų salėje. Mūsų lankytojų priėmimo modelis yra toks. Jeigu bus kitokių sprendimų, jeigu bus realizuoti kiti projektai, tai čia galbūt kažkas atsiras. Dabar turistinio terminalo pradžia praktiškai yra Anykščių turizmo ir verslo informacijos centras. Čia vyksta savotiška Anykščių pristatymo pradžia ir po to lankytojai kyla pas mus, į kalną, arba važiuoja į kitus objektus. Viską reikia suvokti kaip vientisą kompleksą.

– Lieka 6 metai iki klėtelės – muziejaus šimtmečio. Iki šiol poetui Baranauskui ekspozicinės salės nėra. Dabar muziejiniai gaubtai statomi taip, kad rodomas objektas yra centras, savotiškas brangakmenis, o ekspozicijų salės, lankytojų aptarnavimo patalpos pristatomos greta, jos sujungiamos į vieną lankymo struktūrą. O kokie Jūsų projektai šiai problemai spręsti, kokie konkretūs planai?

– O kas yra ekspozicinė salė? Juk klėtelė yra pagrindinis Antano Baranausko „oro uostas“ Anykščiuose. Čia jis nusileidžia, iš čia jis ir pakilo. Numatyta klėtelės gaubto plėtra. Net pats Vienuolis svajojo, kad gaubtas apimtų visą kiemą – klėtelė bus lyg altorius, o uždaroje teritorijoje galės kolektyvai koncertuoti.

– Kada bus pašalintas  visuomenės pasipiktinimą sukėlęs  klėtelės gaubto langų uždengimas instaliacija? Paprastai tik viešnamių ar kitų nedorų įstaigų fasadų langai būna užtemdyti ar pritemdyti, o čia juk – tauriausias kultūros turtas, kurį slepia uždangalai.

– Ta siena, kuri yra į miesto pusę, joje langų nebuvo, tad ant tos sienos yra uždėtas  dizainerių sumaketuotas elektroninis laiškas dabarties lankytojams. Kiekvienas eidamas stabteli ir paskaito. Ir kuo jis čia yra toks blogas? Ant dviejų priekinių  gaubto stiklų yra uždėta ekspozicija. Kiti langai yra pridengti, nes viduje yra rodomi vaizdo įrašai ir tai reikalauja pritemdymo. Bet jie būna ir atidengti. Toks šiame etape yra sprendinys. Klėtelė nėra paslėpta, kas nori, tas ją aplanko, o kas nenori – pasirenka kitokį sprendinį.

– Ar pritariate sumanymui, kad klėtelei būtų įrengtas naujas gaubtas, kad ji būtų matoma jau iš tolo?

– Jeigu bus išspręsta, kad gaubtas bus pagamintas iš tokių medžiagų,  kurios neleis, kad klėtelė nepatirs žalingo saulės poveikio, – kodėl gi ne? Bet čia aukščiausios klasės specialistų sprendinių reikalas. Be jokios abejones, dėl klėtelės gaubto atnaujinimo dabar dirba Anykščių rajono savivaldybė, vyr.architektė Daiva Gasiūnienė. Kai pereisim prie turinio dalykų, tuomet prisijungs ir muziejus.