Aistė DAGYTĖ
Anykščiuose užaugusi fleitininkė, dainų tekstų rašytoja bei elektroninės muzikos kūrėja Mėta Gabrielė Pelegrimaitė muzikinę karjerą tęsia sostinėje.
Koncertuoja ir solo, ir su kompanija (projektai „SNUS“, „Ambulance on Fire“, „Fleitų 3“), aktyviai dalyvauja visur: nuo eksperimentinės muzikos renginių, pavyzdžiui, „Studium P“ erdvėse, iki gerai žinomų grandiozinių festivalių, kaip „Vilnius Jazz“.
Jaunai muzikantei sudėtinga užsidirbti savo kūryba, bet Vilniuje ji atrado palaikančią bendruomenę ir yra pasiryžusi visą gyvenimą tobulėti.
– Anykščių muzikos mokykloje mokeisi groti fleita, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijai džiazo bakalauro ir šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos magistro laipsnį, o dabar groji koncertuose ir mokaisi kurti elektroninę muziką. Kaip sekasi?
– Elektroninę muziką kurti mokausi pati, o vasario 29 dieną Šalnos vardu išleidau pirmąjį solo albumą – „So Low“ (liet. „Taip žemai“). Jaučiuosi ramiau, nes dalyvavau „LRT Opus“ konkurse „Talentas“, viena iš albumo dainų sukasi „Opuso“ grojaraštyje, o vienas didžėjus įtraukė mano kūrinį į savo miksą. Su leidybine kompanija „Tapekiosk“ sutarėme išleisti limituotą kiekį albumo „So Low“ kasečių. Smagu, kai autoritetai sutinka bendradarbiauti. Linkiu savo albumui sėkmės. Jau gavau pasiūlymų padaryti šio projekto koncertą, reikia ruoštis. Nedrąsu pasirodyti vienai, bet jaučiu, kad reikia. Sunkiausia man groti solo – tuomet turiu viena užpildyti visą erdvę. Sunki užduotis, bet pasipraktikavusi pradedu girdėti, kada muzika teka savaime, o kada meluoju. Jaudinuosi, bet suprantu, kad tai normalu. Be solo projekto, kiti reikalai taip pat vystosi sparčiai. Su grupe „Ambulance on Fire“ ruošiame naują albumą, kuris turėtų pasirodyti pavasarį, o su grupe „SNUS“ išleidome du albumus – „RED“ ir „BLUE“ – bei planuojame išleisti dvigubą CD.
– Ar esi susidūrusi su daug kritikos?
– Tiesiai į akis nesu sulaukusi daug kritikos. Bet muzikantų bendruomenėje visi viską supranta, visi žinovai ir niekas nebijo kritikuoti. Iš dalies konkurencinga, bet iš dalies ir palaikanti aplinka. Priklauso nuo to, kaip reaguoji į tą kritiką. Kartais po koncerto prieina autoritetingas žmogus ir pasako savo nuomonę – ją lengva priimti. Sunkiau, kai nuomonė nepagrįsta. Geriausia kritiką girdėti tiesiai, nors ne visada patogu.
– Ar kada svarstei pasirinkimą gyventi Vilniuje ir mąstei apie gyvenimą gimtuosiuose Anykščiuose ar kitame mieste?
– Ne. Visada buvo Vilnius. Man labai daug reiškia bendruomenė (žmonės, su kuriais gera būti ir groti), o Vilniuje ji stipri. Taip pat Vilniuje visada yra galimybė koncertuoti. Dar norėčiau pagyventi užsienyje. Mąstau apie Kopenhagą, ten gyvena mano sesė. Teko dalyvauti Danijos ritminės muzikos konservatorijos stovykloje, tad jau žinau, kad ten man muzikinė aplinka patiktų ir su pačia bendruomene susikalbėčiau.
– Kaip mažesni Lietuvos miesteliai, pavyzdžiui, Anykščiai, galėtų įkvėpti ir auginti kūrybinę bendruomenę?
– Nežinau. Turėčiau idealistiškai mąstyti ir labai tikėti savo idėja, kad persikelčiau gyventi į mažesnį miestą ir bandyčiau įžiebti tą kultūrinio gyvenimo kibirkštį. Šiuo gyvenimo etapu man to neužtektų. Man vis dar reikia kultūros pasisemti, o sostinė yra ta vieta, kur kultūra verda labiausiai. Rajonuose liūdniau, bet džiugu, kad jau ir ten atsiranda bendruomenių, kurios puoselėja kultūrinį gyvenimą.
– Ar įsivaizduoji save prisiimančią įkvėpėjos vaidmenį Anykščiuose?
– Yra posakis: „Savam mieste pranašu nebūsi.“ Bet visko gali būti.
– Kaip atradai polėkį kurti?
– Tėvai visą laiką klausė geros muzikos. Mama – dailės mokytoja, daug dailės istorijos pasakodavo, su ja įdomu į muziejų nueiti. Tėtis irgi kūrėjas, dirba su medžiu, daro skulptūras. Apskritai, tėvų požiūris į gyvenimą laisvesnis. Niekada nereikalavo susikurti savo gyvenimą pagal juos, siekti nesubrandinto tikslo, karjeros ar panašiai. Brolis Lukas nuėjo į skulptūrą. Sesė Eglė Viktorija vis dar paieškose, bet jos irgi netraukia korporaciniai darbai. Tad už savo kūrybinę gyslelę esu dėkinga tėvams.
– Ar atsimeni lemtingą momentą, kai supratai, kad jau pasirinkai savo kelią?
– Daug jų buvo. Ir tokių momentų, kai jaučiausi užtikrinta, ir tokių, kai sakiau: „Ne, nebenoriu, gal ne man.“ Tai vyksta nuolat, be paliovos. Bet prieš kelerius metus supratau, kad esu muzikantė. Džiaugiuosi, kad vis labiau pasitikiu savimi.
– Kaip tai atsiskleidžia?
– Grojimu. Vienas stipriausių lūžių buvo, kai įstojau į improvizacinę muziką. Egzaminai koncerto forma atrakino viską, ką galima atrakinti. Įstojau trečiais programos metais, tad jau būrėsi studentų ansambliai, daug laiko praleidau kūrybinėje aplinkoje. Nustojau kompleksuoti dėl to, kaip groju ir ėmiau suprasti, kad man tai tinka, įdomu, malonu. Supratau, kad galiu.
Dar norėčiau pradėti turus po užsienį, groti festivaliuose. Būtų gera gyventi iš muzikos.
– Kaip dabar sekasi išgyventi iš muzikos?
– Nesiseka. Dažniau koncertuodama pragyvenčiau, bet reikėtų pasispausti. Aš negroju vestuvėse ar „chaltūrose“. Mano siekiai kūrybiniai, ne finansiniai. Svajonė – dirbti tai, kas kelia džiaugsmą – asmeniniai projektai arba prasmingi bendradarbiavimai su kitais. Realybė kol kas ne tokia, reikia daryti kompromisus su savimi, tenka „pachaltūrint“, padirbti ne su muzika susijusius darbus. Taip mąstau šiuo metu, nežinau, kaip pasikeis požiūris vėliau. O šiaip yra karo grėsmė; tokiu atveju visi eisime dirbti ne tai, ką norime, o ko tuo metu reikės Lietuvai.
– Kaip šiaip jauni muzikantai ruošiasi žiemos sezonui?
– Skirtingai. Pavyzdžiui, mano sužadėtinis groja tūba, daug koncertuoja, tačiau tenka ieškoti ir kitų pragyvenimo šaltinių. Kai kurie muzikantai kur nors įsidarbina. Yra kūrybininkų, kuriems vasarą tenka groti vestuvėse „Radijo centro“ repertuarą.
– Ar profesiniame kelyje (Anykščių muzikos mokykla, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, dabartinė veikla) jauti seksizmą?
– Mokykloje ir akademijoje su tuo akis į akį nesusidūriau. Mano dėstytojai buvo geri ir protingi žmonės. Dabar pastebiu, kad mano aplinkoje daugiau vyrukų muzikantų, bet kodėl – nežinau.
– Gal kartais pamąstai, kodėl taip gali būti?
– Pamąstau. Yra kvotos, kurias taiko festivaliai. Pavyzdžiui, kartais grupėje būtinai turi būti moteris, kitaip į festivalį nepakvies. Arba turi būti penkiasdešimt procentų grupių lyderių vyrų ir penkiasdešimt procentų grupių lyderių moterų festivalyje. Tokios kvotos suteikia moterims progą būti išgirstoms, bet kyla klausimas, kodėl jos neišgirstos? Ar dėl to, kad, atseit, vyrai valdo pasaulį, ar savaime susiklostė, kad mano aplinkoje daugiau muzikantų vyrų? Gal jie labiau siekia savo tikslų? Negaliu pasakyti, palyginti ar kaip kitaip nustatyti. Kai aplink buvo labai daug grupių vien iš vyrukų, aš irgi galvodavau: „Negaliu prisijungti, nes jie tik su bernais groja.“ Bet paskui supratau: jei aš noriu grupės, tai aš ją ir turiu suburti. Ir viliuosi, kad žmonės renkasi ne pagal lytį, o pagal tai, kaip ir ką darai.
– Kada sustosi ir tarsi sau, kad pasiekei savo tikslus?
– Tikiuosi, taip nebus. Norėčiau visą laiką mokytis. Be abejo, nežinia, kaip bus ateityje. Gal norėsiu šimto anūkų ir kepti pyragus. O dabartiniame etape atradau prasmę. Šią vasarą žiūrėjau filmą „Music for Black Pigeons“ (liet. „Muzika juodiems balandžiams“), kuris man priminė apie jausmą, kurį patirdavau improvizuodama su kitais. Siekdama to jausmo, jaučiuosi geriau.Spėju, kiekvienas, kuris nuoširdžiai myli savo veiklą, pažįsta tą jausmą, kai girdi ir jauti viską, kas vyksta aplink, bet pasileidi ir atsipalaiduoji. Toks momentinis „čia ir dabar“ jausmas – tai gryniausia, ką esu patyrusi. Tyriausia. Jis teigiamas ir nežalingas ir, atrodo, neša daug šviesos.
– Kaip patartum ieškoti to jausmo tiems, kas jo dar nėra patyrę?
– Manau, kad, jei esi dėmesingas ir atsipalaiduoji, gali vien klausydamas muzikos tą būseną pasiekti. Gal sportas kam nors suteikia tą šviesią būseną. Bet recepto nežinau. Pati tik prisiliečiau prie to jausmo, ieškau, kaip galėčiau tą būseną perkelti ir į kitus veiksmus, nes siekiamybė tokia: viską paleidžiu ir tiesiog būnu, gyvenu.
– Kaip tamsi tavo solo albumo tematika siejasi su šia šviesia būsena?
– Šviesus jausmas tampa tarsi atsvara mano tamsai. Ir aš jo aktyviai ieškau. Pažiūrėjusi „Music for Black Pigeons“, pakeičiau mąstymą, stengiuosi į gyvenimą žvelgti pozityviau. Šiaip esu nepataisoma pesimistė, bet paskutiniu metu su tuo kovoju.
Net sunku pasakyti, ar tamsos mano muzikai teikia garsai, ar tekstai. Pirmiausia sukuriu tekstą. Žodžiai man dažniausiai ateina, kai jaučiuosi blogai. Užsirašau juos į užrašų knygutę ar į telefoną. Kartais jie skamba poetiškai, kartais tiesmukai. Ir tik vėliau pradedu kurti dainą – randu gerą ritmą ir garsus, kurie mane įkvepia. Tuomet ta muzika sudera su tekstu ir kuria tamsoką atmosferą.
– Groji fleita, bosu, kuri elektroninę muziką ir rašai dainų tekstus. Kuo skiriasi šios veiklos?
– Fleita yra mano pagrindinis instrumentas. Aš ją noriu meistriškai įvaldyti. Kartais pasiimu bosą – man aišku, ką su juo daryti, žinau, ko reikia pasimokyti. Tekstai ir elektroninė muzika atsiranda savaime.
Bet pati didesnį skirtumą jaučiu tarp projektų. „Ambulance on Fire“ – pirmas mano projektas, gimęs iš draugystės, jis kalba apie tarpusavio santykius ir vidines būsenas. „Fleitų 3“ kardinaliai kitoks, avangardinis. Tai ieškojimai, eksperimentai. Juokiuosi, kad man koncertą groti smagu, bet nežinau, kaip jaučiasi klausytojas. Solo projekte išliejau vidinius išgyvenimus. O džiazo kolektyvas „SNUS“ irgi apie bendrystę. Visi grupės nariai yra puikūs muzikantai, „SNUS“ man yra vieta mokytis ir tobulėti.
