Muzikos mokytojas Romaldas Gižinskas: „Menas niekada neišgelbėjo pasaulio. Tai tik tezė“

Anykštėnas Romaldas Gižinskas – chorų dirigentas, muzikos pedagogas, politikas. Visas nueitas chorvedžio kelias susijęs su Anykščių rajono kultūriniu gyvenimu.
Buvęs Anykščių muzikos mokyklos (dabartinė Anykščių meno mokykla – aut. past.) mokytojas teigia, kad svarbiausia – matyti, kaip keičiasi pasaulis, bet nepamiršti pagrindinio tikslo: kalbos, dainos, papročių ir visko, kas yra kultūroje tikrai lietuviška.

Anykštėnas Romaldas Gižinskas – chorų dirigentas, muzikos pedagogas, politikas. Visas nueitas chorvedžio kelias susijęs su Anykščių rajono kultūriniu gyvenimu.
Buvęs Anykščių muzikos mokyklos (dabartinė Anykščių meno mokykla – aut. past.) mokytojas teigia, kad svarbiausia – matyti, kaip keičiasi pasaulis, bet nepamiršti pagrindinio tikslo: kalbos, dainos, papročių ir visko, kas yra kultūroje tikrai lietuviška.

Mokslas muzikos mokykloje kainavo 5 rublius per mėnesį, o tėvai uždirbdavo maždaug 25 rublius. Nupirko man 32-iejų bosų akordeoną. Kas gi man pianiną nupirks?.. Mokiausi groti akordeonu pas šv. Mato bažnyčios buvusį vargonininką Juozą Alekną“, – pasakojo R. Gižinskas „Anykščiuose muzikos mokyklos įsikūrimas – didelis dalykas. Ir daug anykštėnų, kurie baigė studijas, grįžo: Liucija Našlėnienė, Dalia Vaičienė. Tai vyresnės kartos muzikos mokyklos mokytojos. Beje, Vaičienė buvo mano choro ilgametė koncertmeisterė. Yra labai gabių žmonių, o šiuo metu jaunimas, kai reikia rinktis specialybę, renkasi labai pamatuotai“, – teigė R. Gižinskas.

Mokėsi pas žymius muzikos pedagogus – autoritetus

1964 metais R. Gižinskas išvažiavo į Vilnių, tuometėje Vilniaus kultūros mokykloje mokėsi chorinio dirigavimo, po to įstojo į Vilniaus valstybinę konservatoriją.
„Sekiau kompozitoriaus Osvaldo Balakausko muzikinį kelią. Mokiausi pas profesorių Eduardą Balsį instrumentaciją kaip fakultatyvų dalyką, Vytautas Klova dėstė polifoniją, profesorius Klemensas Griauzdė dėstė dirigavimą. Klemensas Griauzdė – tai Anykščių vargonininko ir chorvedžio Rimvydo Griauzdės senelio brolis. Tada nuotykių buvo, susijusių su politika, tad chorinio dirigavimo nebaigiau dėl politinių peripetijų, – teigė R. Gižinskas ir šypsodamasis pridūrė: – Na, muzikantai liežuvio už dantų nelaikė… Tada mane paėmė į armiją, o vėliau studijas baigiau neakivaizdiniu būdu“.

Karinėje tarnyboje – su muzika

Karinę tarnybą R. Gižinskas atliko Murmanske (Rusija) ir kituose Arkties teritorijoje dislokuotuose kariniuose daliniuose. Tarnybos metu jis buvo karinio dalinio dainų ir šokių ansamblio dirigentas, taip pat grojo kariniame orkestre.
„Kariuomenėje per tą laiką, kol sudegdavo degtukas, reikėdavo spėti apsirengti. 15 kilometrų bėgdavom su dujokaukėm. O tas karinis orkestras buvo pučiamųjų, grojau tūba. Grodavom per laidotuves“, – prisiminimais dalijosi R. Gižinskas.

Sugrįžo į tėviškę

Anykščių kraštą R. Gižinskas pasirinko dėl gauto pasiūlymo dirbti akompaniatoriumi.
„Atsitiktinai grįžau į Anykščius 1973 metais ir sutikau pažįstamą choreografę Zinaidą Makaid. Sako man: „Neturiu akompaniatoriaus, pasilik“. Tada ir likau“, – pasakojo R. Gižinskas.
Nuo 1974 metų R. Gižinskas dirbo tuometinėje Anykščių vaikų muzikos mokykloje iki 2015 metų. Vadovavo Jaunių chorui, kuriame buvo 60 dalyvių, taip pat – Anykščių gamybinio susivienijimo „Anykščių vynas“ mišriam chorui. Be to, R. Gižinskas vadovavo ansambliams: „Pašto ansambliui“ ir „Kvarco ansambliui“.
„Anykšta“ pasiteiravo, su kuo labiau patikdavo dirbti: su suaugusiais ar vaikais. „Profesionalumo atveju geriau – su vaikais. Mokydavomės solfedžio, muzikos istorijos, o kartu ir chorines partijas“, – prisiminimais dalijosi R. Gižinskas.

Žmona – ilgametė anykštėnų gydytoja

Su žmona, gydytoja terapeute Lione (1948–2015), kilusia iš Kauno, Romaldas gyveno nuomojamame bute, vėliau pasistatė savo namą. Užaugino dukrą Oksaną – teisininkę.
Tuometinei inteligentų šeimai – muzikos pedagogui ir gydytojai – buvo sunku išgyventi iš algos.
„Laikas buvo sunkus. Reikėjo daug dirbti gyvenime. Iš Uzbekijos naujas mašinas parvarydavau atostogų metu. Susidarydavo 7000 kilometrų“.
„Žmona, gavusi paskyrimą į Anykščius, daug metų dirbo pirminės sveikatos priežiūros centre, buvo gydytoja terapeutė. Tai vienintelė jos darbovietė nuo 1972 iki 2015 metų, tad 43 metų gydytojos stažas. Jau dešimt metų gyvenu vienas. Jai mirus, mūsų pasistatytas namas man tapo per didelis, ketinu jį parduoti“, – pasakojo teigė R. Gižinskas.
„Anykšta“ pasiteiravo, ar muzikos mokytojas Romaldas įtraukė žmoną į muzikinį kelią. „Ne. Ji buvo medicinos fanatikė. Jos dėdė – Kauno medicinos instituto medicinos profesorius Kaune, „Moters klinikoje“, – teigė R. Gižinskas.

Rajone buvo gausu stiprių chorų

Nuo 1973 metų R. Gižinskas dirbo Anykščių rajoninių kultūros namų meno vadovu.
„Anykščiai anksčiau garsėjo savo chorine veikla. Geras, stiprus choras buvo Anykščių kultūros namuose, jam vadovavo Robertas Čapkevičius.
Aš pats 11 metų – 1974–1985-aisiais – vadovavau „Anykščių vyno“ mišriajam chorui. Dar MSV (Melioracijos statybos-montavimo valdybos – aut. past.) choras buvo. Elmininkai turėjo savo atskirą chorą. Vadovavo amžinąjį atilsį Balys Meldaikis“, – apie chorų gausą kalbėjo buvęs chorvedys.
„Vyno gamyklos chorui pradėjau vadovauti 1974 metais. Sąlygos buvo geros: repetuodavome aktų salėje, darbo metu, tris dienas prie atostogų gaudavo tie, kas dainuodavo. Po sezono skrisdavome pailsėti. Kiekvieną vasarą, po sezono, gamykla skirdavo lėšų chorui – net savaitei poilsio. Koncertavome Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Dainų šventėse. Filosofė, kultūros istorikė Nerija Putinaitė vertina, kad Dainų šventės – sovietinis reliktas. Taip, būdavo, kad kokią kantatą atidainuodavom partijai, bet ir lietuviškų dainų kiek: ir „Lietuva brangi“, ir „Kur giria žaliuoja“, ir kitos“, – pasakojo R. Gižinskas.
„Monsinjoras Albertas Talačka, kanauninkas Stanislovas Krupliauskas palaikė, tad su muzikos mokyklos choru koncertuodavome Anykščių bažnyčioje. Atlikdavom sudėtingus, užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Pavyzdžiui, Pergolesi „Stabat Mater“, Antonio Vivaldi „Gloria“, vokiečių kompozitoriaus Johaneso Bramso kantata „Verkiu prie jūros audringojo kranto“, – kalbėjo R. Gižinskas.

Į Dainų slėnį – per tūkstantį gyventojų

Pasak R. Gižinsko, tuo metu Dainų šventėje, Anykščių Dainų slėnyje susirinkdavo per tūkstantį dainininkų ir vietinių gyventojų iš viso rajono.
„Anykščiai buvo dainų kraštas. Atskirai būdavo Vaikų dainų šventė rajone. 1977 metais Moksleivių dainų šventė buvo įspūdinga – 1000 moksleivių ir svečių. Iš visų Anykščių mokyklų dalyvavo. Aš buvau meno vadovas“, – pasakojo buvęs chorų vadovas.
„Choro dirigentas, maestro Vytautas Miškinis yra geras mano bičiulis. Aišku, daug šneka Alfredas Bumblauskas (profesorius, istorikas – aut. past.), kad Lietuvoje Dainų šventės – „sovietinis reliktas“, bet juk visos lietuviškos dainos dainuotos.

O jei kalbėtume apie šiandieninę situaciją Anykščių krašte, kalbėdami apie chorinę kultūrą, galime cituoti profesorių Vytautą Landsbergį: „Mes stovime ant kultūros griuvėsių“.

Reprezentacinį chorą vertintų po koncerto

R. Gižinsko pasiteiravome, kaip jis vertina naujojo, savivaldybėje buriamo reprezentacinio Anykščių choro, kuriam vadovaus profesionalūs muzikantai, kūrimąsi.
„Paklausysim, išgirsim. Po pirmo koncerto tik galėsiu pakomentuoti. Reikia, kad būsimasis choras patektų į profesionalias rankas, ir jei yra norinčių, tai labai gerai. Aš sveikinu šitą idėją. O norint suburti stiprų chorą, reikia fanatiko. Pamenu, politikas Vytautas Pupeikis su Pranu Jurkoniu (P. Jurkonis buvo R. Gižinsko solfedžio mokytojas muzikos mokykloje, kurį laiką vadovavęs Vyno gamyklos chorui ir Anykščių kultūros namų chorui – aut. past.), – dar muzikos mokyklos mokytojas Rimantas Našlėnas – visi jie eidavo ir kviesdavo, kai būrė chorus. Tiesiog prašydavo ateiti. Reikia įtikinti. Su daina gyvuoja lietuviškumas. Jei užmiršime dainą… Tik paklausykite – Eurovizijoj vien angliškai. Ir ta kultūra nyksta, nyksta. Kur vakarais dabar dainuoja kaime? Visiškai kitas laikas. O iš ansambliukų ko tikėtis? Gerai, kad eina, užsiima, bet labai norėtųsi daugiau lietuviškos muzikos“, – savo nuomonę išsakė R. Gižinskas.

Yra sukūręs kūrinių

Muzikos pedagogas R. Gižinskas yra parašęs visą pluoštą kūrinių, bet savęs kompozitoriumi nelaiko:
„Neskaičiavau, kiek esu sukūręs. Savęs kompozitoriumi nelaikau – aš tik mėgėjas. Tai, kas mano parašyta, – čia muzika truputį sudėtingesnė, negu rašyta tais laikais. Kariuomenėj sukūriau „Karišką motyvą“ – parašiau solo triūbai, dviem fortepionams, keturioms fleitoms, mušamųjų instrumentų grupei. Su mokinukais dainavom harmonizuotą liaudies dainą. Tada vadovavau moterų ansambliui, tad buvau parašęs moterų ansambliui, smuikui ir fortepionui. Dar raliavimus parašiau, bet kad tai atliktų, reikia pajėgesnio choro“, – pasakojo R. Gižinskas.
Pasak chorvedžio Romaldo, tie, kurie sukuria „kokią dainelę ar kūrinėlį“, negali būti vadinami kompozitoriais.
„Kompozitoriumi galėjo būti tas, kas baigęs to meto konservatoriją, teorijos-kompozicijos katedrą. Turi būti mokęsis instrumentacijos, reikia žinoti derinimus. Tarkim, simfoniniam orkestrui yra net 32 penklinės. Jei ausyse skamba muzika, nereikia sėsti prie fortepiono, kad užrašytum natas. O vienas didžiausių Vienos klasikų – Liudvikas van Bethovenas – kūrė, būdamas kurčias…“ – kūrinių rašymo niuansus dėstė R. Gižinskas.
R. Gižinsko „Anykšta“ pasiteiravo, ar nebandė išleisti savo kūrinių?
„Aš savikritiškai vertinu. Nėra išleistų mano kūrinių, bet yra atliktų – vargonininko ir chorvedžio Rimvydo Griauzdės ansamblis atliko dainą „Rinkos vyrai augaloti“ Vytauto Bložės tekstu, ta daina buvo atlikta Anykščių Kultūros rūmuose. Visą gyvenimą buvau susijęs su teoretinėmis disciplinomis ir kartu – su dirigavimu“, – kalbėjo R. Gižinskas.

Dirbtinis intelektas ir populiarėjanti elektroninė muzika

O kaip atrodo muzikos pedagogui R. Gižinskui šiandieninė situacija muzikos pasaulyje?
„Klausausi, stebiu situaciją. Kompozitoriai jau dirba su dirbtiniu intelektu. Vis dažniau girdim ir elektroninę muziką, nes ji pigi – nereikia samdyti muzikantų. Pasikeitė supratimas, kriterijai. O Lietuvos kompozitoriai: Benjaminas Gorbulskis, Teisutis Makačinas – užmirštami…“ – kalbėjo R. Gižinskas.
Pasak buvusio mokytojo Romaldo, jaunųjų kompozitorių kūriniuose aiškiai juntama dirbtinio intelekto įtaka.
„Ir jei tas dirbtinis intelektas taip toli nukeliaus, klasikai bus nereikalingi. Technologijos žengia į priekį. Bet ką jos istoriškai atneša? Kiek vaikai dabar bendrauja šeimose?..“ – svarstė R. Gižinskas.

Taryboje – dvi kadencijos

R. Gižinskas – buvęs Anykščių rajono tarybos narys, socialdemokratas, tuometinės tarybos savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininkas. Daugelį kadencijų jis buvo Anykščių rajono visuomeninės kultūros tarybos narys. „Kultūros tarybos narys buvau iki pašalinimo, tai įvyko 2015 metais“, – teigė R. Gižinskas.
Teiravomės, kokių pokyčių Romaldas įžvelgia? Ar šiomis dienomis žymiai mažiau pasitikėjimo vieni kitais?
„Dvi kadencijas dirbau Anykščių rajono taryboje su Lietuvos socialdemokratais. Buvo koalicija su konservatoriais. Su konservatore Aldona Daugilyte geriausiai sutardavome. Dėl Lajų tako įrengimo mes dviese balsavome „prieš“. Šilelį kirto, padarė metalą… Intervencija į mišką. Bet gi piniginiai srautai, daug turistų! O kas bus toliau?“ – pasakojo R. Gižinskas.
Pasak R. Gižinsko, rajono taryboje būta nesutarimų, kai norėjo reabilituoti rašytoją Juozą Baltušį, nes jam buvo atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas.
„Taryboje nepatvirtino. Socdemai (Lietuvos socialdemokratų partijos nariai – aut. past.) balsavo prieš“, – pasakojo R. Gižinskas.
Kaip teigia R. Gižinskas, rajone mažėja inteligentijos: „Jei prisimintume, kokie žmonės tais laikas buvo Taryboj… Kokio tai šviesumo žmonės, lyginant su tuo, kas dabar sėdi savivaldybėj. Situacija rajone maždaug tokia: „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Kalbu apie kitokį elgesį ir kitokią moralę. Labiau gerbiamas tas, kuris nesikiša. Kas gerbia? Tokie patys… O aš pats ką galvoju, išsakau viešai. Aš dėl to labai daug praradau.“
„Nepakenčiu melo. Bet už tai po to, dirbdamas Anykščių muzikos mokykloje, krūvį mažiausią turėdavau“, – prisiminęs, kaip jį dėl to „pamokė“ valdžia, atviravo R. Gižinskas.
Dabar, pasak R. Gižinsko, vyksta pasaulio pasidalijimas.
„Kiekviena politinė sistema turi savų pliusų ir minusų. Svarbiausia mums – išlaikyti lietuvybę. O ją galima išlaikyti daina ir kalba. Svarbu, kad nepasikartotų 1940-ieji, bet už tai atsakingi politikai ir reikia lanksčios užsienio politikos“, – teigė R. Gižinskas.
Ir vis dėlto – ar menas gali išgelbėti pasaulį? – paklausėme pašnekovo R. Gižinsko.
„Jis niekada ir neišgelbėjo. Tai tik kaip tezė. Kaip bebūtų, visą laiką diktavo stiprieji. Čia įaugę į kraują. Rusijos imperija buvo ir bus. Stovim ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio“, – teigė R. Gižinskas.
Pasak mokytojo Romaldo, mes turim prisitaikyti prie esamos situacijos, kaip kad ir visas pasaulis keičiasi prisitaikydamas, bet turim nepamiršti savo kalbos, dainos, papročių.