Vilnius, Ūkio banko teatro arena. Prie pastato pričiuožia prabangūs automobiliai. Į žymiausio lietuvių dizainerio Juozo Statkevičiaus 2010-ųjų pavasario ir vasaros kolekcijos pristatymą renkasi elegantiška publika. Užkulisiuose šurmulys. Dizaineris bei jo pagalbininkai baigia ruoštis pasirodymui, garsiojo prabangios avalynės kūrėjo Manolo Blahniko aukštakulnius, atgabentus specialiai kolekcijos pristatymui, ir jaudulį mėgina suvaldyti manekenės. Jų būryje – ir Molėtų gimnazijos abiturientė Justina Petrauskaitė.
Vilnius, Ūkio banko teatro arena. Prie pastato pričiuožia prabangūs automobiliai. Į žymiausio lietuvių dizainerio Juozo Statkevičiaus 2010-ųjų pavasario ir vasaros kolekcijos pristatymą renkasi elegantiška publika. Užkulisiuose šurmulys. Dizaineris bei jo pagalbininkai baigia ruoštis pasirodymui, garsiojo prabangios avalynės kūrėjo Manolo Blahniko aukštakulnius, atgabentus specialiai kolekcijos pristatymui, ir jaudulį mėgina suvaldyti manekenės. Jų būryje – ir Molėtų gimnazijos abiturientė Justina Petrauskaitė. Vėliau ji pasakos, kad buvo labai malonu susipažinti su garsiuoju J.Statkevičiumi, įsitikinti, jog tai be galo mielas, neišpuikęs, sugebantis nuraminti (pamatęs, kad modeliai nervinasi, ramiai paaiškino: „Vaikščiokit drąsiai. Čia bus ne Genučių balius, čia bus geriau negu Paryžiuj.”) žmogus. Prieš pasirodymą jis kiekvieną manekenę apkabino, padrąsino, visas iškvėpino paties sukurtais kvepalais.
Visą dieną manekenės ruošėsi kolekcijos pristatymui: matavosi sukneles, kantriai sėdėjo visažisčių ir kirpėjų kėdėse, „jaukinosi” „manolus” (beje, ne visoms su jais sekėsi grakščiai judėti, gal todėl, kad kai kurioms bateliai buvo per maži ar kojos keltis buvo labai išlenkta), o ant podiumo pasirodė tik kokias dvi minutes. Justina pasakoja: „Į akis plieskė šviesos, grojo muzika, ėjau galvodama, kad tik per toli podiumu nenužengčiau ir nenukrisčiau, nes aukštakulniai buvo per maži, ir koją ėmė traukti mėšlungis. Viskas prabėgo kaip sapne, bet liko malonūs įspūdžiai ir nuotraukos.”
Taigi, šiemet Justina demonstravo J.Statkevičiaus kolekciją. O kokia buvo kelio į mados pasaulį pradžia? Ir mama, ir kiti namiškiai bei draugai, žvelgdami į Justę, sakydavo: „Tu tokia aukšta ir liekna, tau tik modeliu būti!” Iš pradžių mergina į pasiūlymus nekreipė dėmesio, o kartą nutarė pamėginti. Prieš pusantrų metų Justina su mama nuvyko į „Modilinos” agentūrą (vadovė – Jolanta Sadauskienė) ir mokėsi manekenės darbo paslapčių: vaikščioti podiumu, pozuoti fotografams, išklausė dietologės paskaitą apie mitybą. Sunkiausia buvo išmokti manekenės eisenos.
Justina kvatodamasi prisimena pirmąjį pasirodymą ant podiumo. Tąkart teko demonstruoti Julijos Žilėnienės kolekciją. Buvo be galo baisu ne tik todėl, kad pirmą kartą žingsniavo podiumu, bet dar ir todėl, jog bateliai, paklijuoti plėvele, slydo. Gerai, kad viskas baigėsi gerai. Pasirodymui pasibaigus, norėjosi dar ir dar kartą žingsniuoti podiumu, nors streso užteko visai savaitei. Dabar Justina priklauso Baltic Model Management modelių agentūrai (vadovas – italas Massimo Parisi).
Mergina džiaugiasi, kad, dirbdama modeliu, susipažino su įdomiais, meniškais žmonėmis. Aišku, visokie jie yra: malonūs ir ne, bet prieš pasirodymą visiems stresas, ir ne visi geba neparodyti emocijų, yra dizainerių, pasiruošusių visus ant blakstienų pastatyti, kad tik viskas būtų tobula. bjauraus charakterio. Modeliai vieni kitiems tikrai nepjausto batelių kulnų, nes kolekcijų pristatymas – ne miss konkursas, kur siekiama pergalės. Jei viena pasirodys blogiau, kitoms nuo to geriau nebus. Justina pasidžiaugia draugyste su keliomis manekenėmis, nors jų irgi yra visokių: ir mielų, bendraujančių, ir labai bjauraus charakterio. Būna labai smagu susitikti, pabendrauti. Nors žmogų esi matęs kartą kitą, tačiau turi apie ką pasikalbėti – sieja bendra veikla.
Mergina pasakoja, kad, žingsniuodama podiumu, nieko nemato: nei žmonių, sėdinčių pirmojoje eilėje, nei podiumo pabaigos (dėl to visada patiria stresą), nes į akis spigina šviesa, todėl per repeticijas skaičiuoja žingsnius, maždaug stengiasi įsiminti, kur ir kaip sustoti, kad fotografai spėtų įamžinti, o žiūrovai – pasigrožėti drabužiu. Eidama podiumu, negirdi žmonių replikų, šnabždesio, nes groja muzika. Prisipažįsta, jog per pirmuosius pasirodymus negirdėdavo net savo žingsnių, bet puikiai jausdavo besidaužančią širdį. Nors niekas nebara, jei klūpteli ant podiumo, tačiau pačiai labai nesmagu, jei nepavyko grakščiai pademonstruoti drabužio. Labiausiai džiugina ir ilgai liks atmintyje įgyta patirtis, sutikti nuostabūs žmonės ir didelis bagažas emocijų – nuo euforijos iki panikos. „Aš mėgaujuosi ta akimirka, kai esu ant podiumo, kai šimtai akių stebi mane. Tai mano akimirka,” – sako Justina.
Justina demonstravo italų dizainerių kūrybą Litexpo parodų rūmuose per pirmąją „Dall’Italia. Mada ir verslas 2008-2009″,Vilniaus dailės akademijos Architektūros ir dizaino fakulteto absolventų darbus. Gaila, tačiau negalėjo demonstruoti ko gero labiausiai patinkančios dizainerės Ramunės Piekautaitės kolekcijos. Mergina žavisi šios kūrėjos romantiškomis suknelėmis.
Justina dalyvavo ir fotosesijose, reklamavo drabužius, akinius. Jos nuotraukų galima pamatyti „Panelės”, „Extra panelės”, „Moters” žurnaluose, „Nuo…iki” priede „Vestuvės”. Artimieji ir draugai, žiūrėdami reklamas, kartais nepažįsta, nes šukuosena, makiažas labai pakeičia žmogų. Teko demonstruoti vestuvinę suknelę – ir ne vieną, o visas šešias. Prisimena, kad jautėsi nemaloniai, nes įsivaizdavo, jog tuo drabužiu vilkės tik savo vestuvių dieną, deja… Beje, visos suknelės buvo per didelės, todėl, apsirengus prieš fotosesiją, drabužius siaurino adatėlėmis „paglamonėdami”. Labiausiai įsiminė fotosesija Verkių rūmuose (nuotraukos publikuotos „Panelėje”), nes ten lankėsi pirmą kartą, be to, reikėjo elegantiškai „glostyti” uodus, kurie puolė kaip pašėlę, o manekenės mūvėjo baltas pėdkelnes…
Mergina prisipažįsta, kad modelio darbas nėra lengvas. Būna visko: ir nuo kosmetikos ašarojančios akys, ir ant galvos vietoj plaukų likęs lako šalmas, kurį tenka kokius tris kartus trinkti, kad vėl virstų plaukais. Per fotosesijas, kolekcijų pristatymus tenka žingsniuoti su spaudžiančiais batais, nes kolekcijoms demonstruoti parenkama avalynė nuo 39 iki 41 dydžio. Jei susirenka daug merginų, avinčių 41 dydį, kažkuri turi ir į 39 įsisprausti… Justinai patinka demonstruoti drabužius, įdomu, tačiau ji neskambinėja į agentūrą ir nemaldauja: „Duokit darbo!” Kai paskambina ir pakviečia, tada ir važiuoja dirbti. Modeliams neuždrausta kirptis ar dažytis plaukus (aišku, nepageidautina, jei nusidažytų žaliai), galima netgi svorio priaugti, tik tada karjera baigtųsi…
Manekenės neturi teisės pasirinkti norimo demonstruoti drabužio. Prieš pasirodymą tenka išsirengti iki apatinių, ir dizaineris, žiūrėdamas į veidą, figūrą, kojas, parenka, ką demonstruosi. Ar nejauku stovėti pusplikei prieš beveik nepažįstamą žmogų? Justina sako: „Ai, rengiamės, o Juozas visai nereaguoja. Toks darbas… Ir podiumu šįkart žingsniavau nei nuoga, nei apsirengusi, nes per nėrinukus puikiai matėsi kūnas.” J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymui ruošėsi nuo ryto iki šeštos vakaro. Mažumėlę buvo keista, kad pietums užsakė picų. Justina mėsos nevalgo, todėl teko kolekciją demonstruoti gurgiančiu pilvu… Mergina prisipažįsta, kad laikosi dietos (o tai nėra labai lengva), valgo po nedaug. Labai patinka bandelės, pyragaičiai, bet jais nesilepina. Buvo nelengvi metai, kai pradėjo laikytis dietos, dabar organizmas priprato gauti nedaug maisto: sriubos, košių, bulvių… Valgo tik tada, kai pajunta alkį, be reikalo netikrina, ko yra šaldytuve… Pati mėgsta gaminti maistą, ypač makaronus. Patiekalus ruošia improvizuodama – pridėdama įvairių produktų. Patinka ir pyragus kepti, ir cepelinus virti, o ragauti… nelabai. Smagu, kai namiškiai įvertina pastangas ir pagiria už skanius patiekalus. Beje, gaminti išmoko vaikystėje stebėdama mamą ir žiūrėdama kulinarines laidas.
O kuo Justina pradžiugins molėtiškius savo išleistuvių vakare? Mergina kvatojasi ir sako, kad dizainerių suknelių neįpirktų, nebent galėtų išsinuomoti. Kuo vilkės per išleistuves dar negalvoja, viskas priklausys nuo nuotaikos. Ateity mergina norėtų tapti fotografe (mėgsta fotografuoti žmones), todėl per fotosesijas atidžiai stebi fotografų darbą ir prisipažįsta, kad geriau pozuoti vyrams fotografams, nes jie profesionaliau atskleidžia moters grožį, be to, tada lengviau dirbti – pati manekenė kitaip žvelgia į objektyvą. Aišku, ir moterys fotografės stengiasi, jei jos tikros profesionalės.
Mergina pasakoja, kad dažnai jaučia stresą. Gal tam įtakos turi artėjantys egzaminai, gal ne visada geranoriškas aplinkinių dėmesys. Kartais norisi nors trumpam dingti iš Lietuvos ir pailsėti. Justina labai nemėgsta apkalbų, pykčio, pavydo (dėl jo prikrečiama daugybė kvailų dalykų), bet yra visokių žmonių ir visokių situacijų… Nesmagu, kai besimatuojant drabužius, kitos manekenės nužiūrinėja. Tada galvoje sukasi mintys: „Ko jos į mane spokso? Kas negerai?” Žmonių žvilgsnius jaučia ir mokykloje, ir gatvėje, ir parduotuvėje – visur… „Gal dėl aukšto ūgio, gal dėl kitų priežasčių spokso, o aš lekiu nesidairydama ir nekreipdama dėmesio, nes žvilgsniai ne visada malonūs. Dar nemaloniau, kai nepažįstamieji ima fotografuoti. Kaip ir daugelis merginų, esu pakankamai kompleksuota dėl savo išvaizdos, todėl atviras dėmesys erzina,” – pasakoja Justina. Gal aplinkiniams kartais atrodo, kad ši mergina yra išdidi, pasipūtusi ir besipuikuojanti savo veikla. Tačiau ilgiau pabendravęs, supranti, kad tai nuoširdus žmogus, visiškai nesureikšminantis savo hobio ir neriečiantis nosies dėl to, kad nuotraukos spausdinamos žurnaluose.
Mergina prisipažįsta, kad iš savo veiklos uždirba nedaug, remia tėveliai, kurie pritaria tam, ką veikia dukra. Beje, ji šeimoje aukščiausia (ūgis – 181centimetras), praaugo ir tėtį, ir mamą, ir sesę Jūratę. Justina sako, kad yra visiškai neišlepinta – į Vilnių dažniausiai darda autobusu, nes tėtis neturi laiko vežioti, o princo ant balto žirgo (oi, su juodu BMW) dar nesutiko, nors kartais būna labai juokinga, kai kalbina nepažįstami vyrai ir prisiekinėja, kad susiras.
Justina puošdamasi kartais paklausia sesės Jūratės, turinčios savitą stilių, patarimo, bet dažniausiai pasikliauja savo skoniu. Modelis sako, kad ją šokiruoja merginos, vilkinčios manekenių figūroms pritaikytus drabužius – jei Dievas nedavė puikios figūros, būk maloni, pasižiūrėk į veidrodį ir apsirenk taip, kad žmonių nejuokintum…
Rytais, skubėdama į pamokas, nesuka galvos, ką apsirengti – kas papuola po ranka, tuo ir velkasi. Nors, turėdama laiko, mėgsta pasipuošti. Patinka elegantiški, tamsių spalvų drabužiai. Jais vilki, kai vakaroja su draugais. Justina sako, kad yra namisėda, jei niekas niekur neištemptų, sėdėtų namuose kaip tvirtovėje ir skaitytų knygas (labai patiko V.Mykolaičio -Putino „Altorių šešėly” ir australų rašytojos C. McCullough „Erškėčių paukščiai”, knygos, kuriose atrado bendrybių).
Prabėgs metai, kiti… Liks malonūs prisiminimai apie laiką, skirtą daugelio merginų svajonei – podiumui.
90687 736715Vi ringrazio, ho trovato che quanto scritto non sia completamente corretto 941489